Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Laisvo pasirinkimo kaina

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS 

Iki prezidento rinkimų likus pustrečio mėnesio, ši tema tampa vis aktualesnė. Nors kai kurie pretendentai ryškėja, tačiau visas būsimųjų rinkimų procesas skendi tarsi dūmų uždangoje. Tautos prisikėlimo partija iškėlė savo vadovo Arūno Valinsko kandidatūrą į prezidento postą. Be to, Tautos prisikėlimo partija teikia grynai populistinį projektą sumažinti Seimo narių skaičių. Pagal šį projektą vietoj 141 nario liktų 121 Seimo narys. Norima, kad projektas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo būtų teikiamas referendumui, kuris galėtų vykti kartu su prezidento rinkimų antruoju turu birželio mėnesį. TPP frakcijos seniūnas L. Dinis teigia, kad ši idėja būtų svarstoma per kovo 10 dieną prasidedančią Seimo sesiją. Socialdemokratai žada kelti savo partijos atstovą prezidento rinkimuose. Kas juo taps, paaiškės LSDP suvažiavime, vyksiančiame kovo mėnesį, po partijos pirmininko rinkimų. LSDP vadovybė nusprendė, kad partijos kandidatu bus naujasis partijos pirmininkas. Realesnius šansus tapti LSDP pirmininku turi trys kandidatai – Algirdas Butkevičius, Zenonas Balčytis ir Juozas Olekas. TS-LKD pusėje padėtis neaiški. Keletas vadovybei priskirtinų asmenų (A. Kubilius, R. Juknevičienė) palaiko eurokomisarės D. Grybauskaitės kandidatūrą, nors pati ji dar nesako apie kandidatavimą. Kiti remia V. Landsbergio kandidatūrą. Save bando kelti ir europarlamentarė L. Andrikienė.

Prezidentas Valdas Adamkus vetavo įstatymus, susijusius su  ministerijų valdymo pertvarka (planuojama atsisakyti ministerijų sekretorių pareigybių ir įvesti skaidresnę tvarką, kad greta ministro dirbtų keli politinio pasitikėjimo pareigūnai – viceministrai). Manoma, kad tam didelės įtakos turėjo įtakingų patarėjų nuomonė. Paskutiniu metu Prezidentūros nuostatoms ypač didelę įtaką turi patarėjo Lauro Bielinio nuomonė. Kai kuriems prezidento patarėjams daro įtaką tam tikri politikai bei verslo grupuotės. Antroji Valdo Adamkaus kadencija radikaliai skiriasi nuo pirmosios. Antrojoje kadencijoje  priimami mažiau ryžtingi sprendimai, pilkesnė patarėjų komanda.

Aplinkos ministro Gedimino Kazlausko komandiruotė Afriką pažymėtina kaip akibrokštas. Kai šalyje vykdomos taupymo akcijos, G. Kazlausko ir dviejų jo pavaldinių kelionė kainavo 30 tūkstančių litų. Į Kenijos sostinėje Nairobyje vykstantį forumą gamtos apsaugos klausimais susirinko daugelio valstybių atstovai. Tik reikia pabrėžti – į forumą neatvyko kai kurių gilioje krizėje atsidūrusių valstybių – Latvijos, Bulgarijos, Makedonijos bei kitų šalių ministrai, nusprendę taupyti lėšas. Bet Tautos prisikėlimo partijos atstovui G. Kazlauskui taupymas nė motais, jam smagu naudotis privilegijomis ir „semtis patirties“ Afrikoje. Seimo pirmininkas A. Valinskas, iškvietęs ministrą „ant kilimėlio“, tuoj pat pasakė, kad  G. Kazlausko kelionė į Afriką buvo labai naudinga. Tai kelia klausimą, ar kai kurie ministrai ir seimūnai yra lygesni už kitus? Kam tas lėšų svaidymas? Nenuostabu, kad Tautos prisikėlimo partijos frakcijoje Seime kuriasi  dvi konkuruojančios grupės. Vienoje jų Vincas Babilius, Dainius Budrys, keli šoumenai, kitoje – Saulius Stoma, Aleksandras Sacharukas, Vytautas Kurpuvesas ir dar keli jų bendražygiai.

Energetikos temos – ypač aktualios. Naujai kuriama energetikos ministerija, kuriai bus patikėta vykdyti esminius energetikos projektus. Tačiau ir vėl iškyla kadrų klausimas. Į šios ministerijos vadovybę pretenduoja ilgametis Ūkio ministerijos sekretorius, komunistinės  nomenklatūros atstovas Anicetas Ignotas. Šio pareigūno įtaka ministerijoje buvo didžiulė. „Pilkuoju kardinolu“ vadinamas A. Ignotas atstovauja „Leo LT“ savininkų ir „Rubicono“ interesams, abejojama daugelio Ignoto ir jo bendražygių rengtų įstatymų skaidrumu. „Pilkųjų kardinolų“ tema aktuali, ypač atsižvelgiant į tai, kad valdymo problemos šiuo metu yra aštrios. Kai kurie įtakingi pareigūnai, dažnai išliekantys šešėlyje, nulemdavo korupcinių, Lietuvai žalingų sprendimų priėmimą. A. Brazausko vyriausybėje nuo 2001 metų didelę įtaką turėjo vyriausybės kancleris Antanas Kaminskas. Šis veikėjas dar nuo 1992 metų yra artimai susijęs su EBSW klanu ir kitomis grupuotėmis. Būtent A. Kaminsko, 1993–1995 metais ėjusio Ekonomikos ministerijos departamento direktoriaus pareigas, ir kelių jo bendražygių parengti ir A. Šleževičiaus vyriausybės palaiminti sprendimai leido EBSW, „Luokės“ ir kitoms aferistų grupuotėms įsigalėti šalyje. 2006 metais praradęs Vyriausybės kanclerio postą, Kaminskas nukeliavo į komunistinės nomenklatūros bastioną – „Lietuvos geležinkelių“ bendrovę, tapo šios bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotoju. Ir G. Kirkilo vyriausybėje buvo „pilkasis kardinolas“ Albinas Januška. Šio valstybininkų klano veikėjo, artimai susijusio su „Dujotekana“, įtaka buvo didžiulė.  2004-2006 metais, dar dirbdamas Užsienio reikalų ministerijoje, A. Januška lemdavo daugelį esminių sprendimų, tarp jų ir į svarbius diplomatinis postus. Ūkio ministerijoje greta A. Ignoto didžiulę įtaką turėjo ir  kitas  ministerijos sekretorius V. Naudužas. Tokia diarchija nulėmė korupciją,  monopolijų įsigalėjimą energetikos sektoriuje. Finansų ministerija 2006–2008 metais laikėsi ant dviejų „banginių“ – Valentino Miltienio ir  Edmundo Žilevičiaus. Šie veikėjai ypač klestėjo, kai ministro pareigas ėjo A. Šadžius, buvęs tik formaliu ministru. Bet ir kitose ministerijose tai aktuali problema. Manoma, kad keičiami  ministerijų valdymo įstatymai turėtų pakeisti šią skandalingą situaciją.

Komunistinė nomenklatūra buvo užvaldžiusi daugelį atsakingų postų. Buvęs Lietuvos komjaunimo pirmasis sekretorius Alfonsas Macaitis, tapęs Vilniaus apskrities viršininku, įteisino nusikalstamus „JGK statybos“ ir panašių bendrovių, vykdžiusių masinį žemės užgrobimą Vilniaus apylinkėse, veiksmus. Komjaunuolių strategija pasiteisino, jie užėmė kai kuriuos kertinius postus. A. Macaitis, užėmęs apskrities  viršininko postą, į apskrities administraciją pasikvietė visą būrį bendražygių iš  komjaunimo struktūrų. Visa komunistinė grietinėlė, įsitaisiusi Seime ir kai kuriuose kertiniuose postuose ministerijoje ir apskričių administracijose, bijo liustracijos. Visi šie kirkilai, macaičiai, ignotai jau įprato nulemti svarbiausius politinius ir ekonominius sprendimus. Savo rėmėjų valdžioje nenorėtų prarasti ir oligarchai, nes liustracija gali išjudinti  nusistovėjusios korupcinės sistemos pamatus.

Didėjanti bedarbystė vėl kelia grėsmę mūsų kraštui. Nedarbo lygis kai kuriuose rajonuose jau viršija 10 procentų. Didžiausia bedarbystė yra Druskininkų, Lazdijų, Akmenės rajonuose. Nedarbo lygis kyla ir didmiesčiuose. Kauno darbo biržoje užsiregistravę per 16 tūkstančių bedarbių, o laisvų darbo vietų tik 200. Bedarbių daugėja ir Klaipėdoje, net kai kurios neseniai klestėjusios įmonės atleidžia 10–15 procentų darbuotojų. Tad savaime atkrenta kai kurių organizacijų atstovų nuogąstavimai dėl gresiančio užsieniečių antplūdžio. Darbo rinka savaime reguliuoja darbo Lietuvoje ieškančių užsieniečių skaičių. Mažėja imigrantų skaičius iš Ukrainos, Baltarusijos, Kinijos ir kitų valstybių. Jau nebesigirdi ir populistinių nuogąstavimų dėl tariamos čečėnų grėsmės. 2004–2007 metais kai kuriose žiniasklaidos priemonėse eskaluojamas „blogųjų čečėnų“ mitas priminė Rusijos slaptųjų tarnybų brukamas propagandines klišes apie čečėnus kaip banditų ir aferistų tautą.

Panagrinėjus ES paramos skirstymą ūkininkams, matome įdomų vaizdą – didžiąją paramos dalį gavo stambiausi ūkininkai, latifundijų savininkai. Taigi karbauskių tipo ūkininkai klesti. Tačiau stambiausių ūkių savininkai sudaro tik kelis procentus nuo bendro ūkininkų skaičius. Daugumoje Europos Sąjungos valstybių paramos lėšos skirstomos kur kas skaidriau,  nemažai paramos lėšų gauna ir smulkių bei vidutinių ūkių savininkai.

Vartotojiškos kultūros įtaka mūsų krašte vis dar  didelė. Mums brukamas vartotojiškumas, akropolių ir babilonų „kultūros“ populiarumas iliustruoja, kad tuštybės mugė – pigių pramogų kultas – turi didelę galią. Norima išmušti iš mūsų tai, kas tikra ir amžina. Bet gyvenimą įprasmina ir stabilias visuomenes palaiko tik tikros vertybės, paremtos krikščioniška tradicija, etninio kultūros paveldo išlaikymu. Tad ir iškyla dilema, eiti kartu su „mirties kultūros“ šaukliais ar remtis amžinosiomis vertybėmis? Laisvo pasirinkimo kaina yra didelė. Tai patyrė prof. Vytautas Landsbergis, kuris savo laiku buvo drabstomas purvais komunistinės praeities intelektualų grupės ir kelių abejotinos reputacijos žiniasklaidos priemonių. Jei mūsų elitas nesikeis, sunku tikėtis esminių pokyčių mūsų krašte. Tačiau reikia būti atsargiems – bolševikinio elito demonizavimas veda į destrukciją, į susipriešinimą. Detaliau panagrinėjus elito temą, regime, kad elitas – tai ne vien politinio ir verslo elito viršūnėlė, kurioje vėlgi yra daug skirtingų žmonių, bet ir pilietinis, kultūrinis elitas. Ir kultūros sferoje egzistuoja laisvo pasirinkimo klausimas. Tikri kūrėjai nėra linkę savęs susaistyti su tam tikra verslo grupuote ar nomenklatūra. Pasirinkimas kartais nėra lengvas, bet jis nulemia visą kūrėjo, visuomenės veikėjo raidos kelią. Ir čia praminga prisiminti V. Landsbergio eiles: „Vieni sakė – laisvė, teisingumas, kiti – vergų kapų solidarumas“...

© 2009 „XXI amžius“