|
Prancūzijos prezidentas praregėjo
Petras KATINAS
Dažnas anksčiau lankęsis Paryžiuje ar apskritai Prancūzijoje piktinosi, jog po 20 valandos nei Paryžiuje, nei kitose vietovėse maisto parduotuvės nedirba. Jokių išimčių šiai taisyklei niekada nebuvo daroma. Tiesa, galima užkąsti ir restoranuose, kuriuose pietų metas griežtai nustatytas nuo 12 iki 14 valandos, o vakarienė nuo 19 iki 23 val. Norite valgyti eikite namo ir valgykite į sveikatą arba laukite iki ryto. Tuo labiau kad prancūzai įsitikinę, jog pabadauti labai sveika.
Atrodė, kad tokia tvarka galios Prancūzijoje amžinai. Tuo labiau kad ją griežtai reglamentavo prekybos licencijos, kuriose buvo nustatyta, kokiomis valandomis prekybos centro ar parduotuvės savininkas turi dirbti. Kitas svarbus dalykas, įtvirtintas įstatymuose ir taisyklėse, samdomas darbuotojas neturi teisės dirbti ilgiau nei numatyta, kitaip tariant, negali dirbti viršvalandžių. Pažeidusiems šias taisykles grėsė didžiulės baudos.
Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui, o ypač pajutus grėsmingą finansinės-ekonominės krizės artėjimą, valdžia galiausiai buvo priversta peržvelgti nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Liepos mėnesį Prancūzijos parlamentas priėmė įstatymą, pagal kurį darbuotojai gavo teisę derinti su darbdaviais darbo trukmę, t. y. esant reikalui viršyti nustatytą 35 valandų darbo savaitę. Kitaip sakant, gavo teisę dirbti viršvalandžius. Tokio įstatymo pakeitimo rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Bemat atsirado parduotuvių, prekiaujančių iki devintos valandos vakaro ar po pietų šeštadieniais. Tiesa, sekmadieniais jos dar nepradėjo dirbti.
Bet staiga iškilo ir bedarbystės grėsmė, kuri šiuo metu artėja prie 9 proc. Todėl daugelis kavinių, mažų parduotuvių savininkų, užuot samdę dvi pardavėjas ar padavėjas, pasilieka vieną, kuri mielai sutinka dirbti dvi pamainas. Žinoma, už tam tikrą atlyginimą. Savo ruožtu, visuomenė rimtai atkreipė dėmesį ir į iki tol perkrautą įvairiausiomis lengvatomis ir vis didėjančiomis išmokomis socialinę sistemą. Praradęs darbą ar dažnai net pats atsisakęs jo žmogus (o tokių Prancūzijoje vis daugėja) atsisėda valstybei ant sprando. Paskui nulipti ir vėl pradėti dirbti daugelis visai nenori. Tokie piktybiškai tinginiai visai neblogai gyvena.
Mūsų šalį aplanko daugiausia turistų pasaulyje. Argi normalu, kad Prancūzijoje sekmadieniais viskas uždaryta? tokį klausimą pateikė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy atidarydamas naują darbo biržą nedideliame Retel mieste. Susirinkusieji plojimais sutiko šitokią prezidento užuominą. N. Sarkozy pareiškė esąs įsitikinęs, kad leidžiant įmonėms (pirmiausia aptarnavimo ir vartojimo sektoriaus) dirbti papildomai, o ypač sekmadieniais, jau šiemet atsiras mažiausiai 100 tūkstančių papildomų darbo vietų. Jeigu atsisakytų paremti tokias priemones komerciniai bankai, valstybė pasirengusi suteikti šioms firmoms lengvatinius kreditus. Tam tikslui šių metų biudžete jau rezervuota 400 milijonų eurų.
Tiesa, didžiausios Prancūzijoje profsąjungų asociacijos lyderis Bernaras Tibo, kaip ir dera komunistuojančiam veikėjui, užsipuolė vyriausybę ir prezidentą, kad šie neva skriaudžia darbo žmones. Aišku, B. Tibo nė žodeliu neužsiminė, kad jo tariami darbo žmonės, daugiausia jau atpratę dirbti bedarbių ir kitų socialinių išmokų gavėjai, tapo piktžaizde ant Prancūzijos kūno.
Gyvenimas keičiasi. Vis daugiau atsiranda kavinių ir barų, kuriuose be vyno ir kitų gėrimų siūlomi įvairiausi užkandžiai, sumuštiniai, salotos ir kepsniai, o prie restoranų durų atsirado skelbimai, jog klientai maitinami bet kuriuo metu. Didelė dalis prekybos centrų, ypač dideliam gausių turistų džiaugsmui, atveria savo duris ne tik šeštadieniais ar vakarėjant, bet ir sekmadienio rytais.
© 2009 XXI amžius
|