|
Kada ir už ką kritikuoti TSLKD?
Petras KALNIUS
Kritikos stoka yra meškos paslauga bet kuriai partijai tokia banali tiesa. Tada partijos vadovai įtiki savo neklaidingumu, juos apsupa pataikūnai. Tačiau ir kritika nėra vienoda vieni kritikuoja norėdami partijos įtaką mažinti, kiti išgyvena dėl jos nesėkmių ir linki jai didesnės įtakos. Vienokia ir kitokia kritika atpažįstama pagal manipuliavimą faktais: piktdžiugiški kritikai vienus faktus iškelia, kitus nutyli arba iškraipo. Galiausiai, nelygu kokiu tonu ir kada kritika išsakoma. Todėl net teisingai aštriai kritikai per žiniasklaidą nėra tinkamas laikas rinkimų kampanijos įkarštis. Tačiau padarytas praeityje klaidas tinkamu momentu ir tinkamu tonu nurodyti reikia, tik būtina sąžiningai atskirti, kur kritikuojamos partijos ir kur jai adresuojamos kitų klaidos, be to, kur partijos veikloje buvo neįveikiamoji kliūtis force majeure. Deja, tokio suvokimo pasigedome XXI amžiaus laikysenoje paskutinės rinkimų kampanijos metu, kaip, beje, ir dabar.
Tėvynės sąjunga (TS) niekada nekaišiojo pagalių į ratus vakarietiškiems socialdemokratams, juo labiau prieš rinkimus. Atvirkščiai TS lyderiai daug kartų yra pareiškę, kad nomenklatūrinių socdemų laikas anksčiau ar vėliau baigsis ir jų vietą užims tikrieji socialdemokratai ir kad jie labai laukia tos dienos. Tarp TS-LKD ir vakarietiškų socialdemokratų nėra įtampos ir šiandien. Nebuvo priešpriešos ir per praėjusius rinkimus. Bet niekur niekada nė viena partija negali pasakyti: vardan kitos geros partijos balsuokite už juos, o ne už mus. Vietą po saule visi išsikovoja patys. Todėl nesuprantama buvo XXI amžiaus laikysena, kai rinkimų kampanijos metu ne kokią kitą partiją, o TS-LKD pasirinko svarbiausiu kritikos objektu. XXI amžiaus prenumeratorių absoliuti dauguma yra Tėvynės sąjungos nariai ir rėmėjai, o pamatę, kad prieš rinkimus laikraštis pradeda skelbtis kaip ne jų šalininkas, pasijuto apgauti.
Monsinjoras A. Svarinskas grįžtant iš Šiluvos atlaidų pasakojo apie savo atliekamą pilietinę pareigą. Praėjusį rudenį kaimo žmonės jo dažnai klausė: mes nebesusigaudome, už ką balsuoti, kuri partija geriausia? Jis atsakydavęs: Gerų partijų Lietuvoje nėra, todėl reikia balsuoti už tą, kuri yra kiek geresnė už kitas. O tokia yra Tėvynės sąjunga. Ačiū, monsinjore, sakydavę žmonės, kad padėjote susiorientuoti. Bet juk šviesuoliai tą turėjo suprasti patys. Juo labiau kad partijų reitingai rodė, kad kita padori partija vakarietiški socialdemokratai vėl neturi nė mažiausios galimybės patekti į Seimą. Tegul ir iš nepiktų paskatų agitacija prieš Tėvynės sąjungą faktiškai suko prorusiškų partijų girnas. Kai sprendžiamas valstybės likimas, asmeninių nuoskaudų iškėlimui tikrai ne laikas.
Dabar taip pat tenka sukti galvą: gal dėl nuoskaudų padiktuotų emocijų XXI amžiuje pastaruoju metu vis aptinkame girtinų TS-LKD veiksmų nutylėjimą arba faktų perkeitimą? Kas padaryta iki jiems ateinant į valdžią (jeigu trečdalio mandatų Seime turėjimą galime vadinti valdžios turėjimu), sakoma, kad padarė TS-LKD. Štai ir 2009 01 23 numeryje (Beieškant išeities) rašoma, kad valdantieji, pakėlę savo atlyginimus trigubai, susimažino juos 15 proc. Užuot parašius tiesą, kad pakėlė valdžiusieji priešpaskutiniame praėjusios kadencijos Seimo posėdyje, ir tai buvo sąmoninga provokacija. Tiesa, buvusio Seimo 25 TS nariai jų sustabdyti nebūtų galėję, bet privalėjo labai energingai pasipriešinti. XXI amžiui derėjo parašyti ir apie tai, kad naujajame Seime gruodžio mėnesį TS-LKD inicijavo įstatymo pakeitimus, leidžiančius Seimo nariams atlyginimus sumažinti, tačiau jų neparėmė nei opozicija, nei prisikėlėliai. XXI amžius nerašė ir apie tai, kad po žlugusio balsavimo 28 TS-LKD nariai, kaip ir Vyriausybės nariai bei pats premjeras, savo atlyginimus 15 proc. sumažino individualiai, skirdami dalį atlyginimo labdarai, nes grąžinti į biudžetą neleido įstatymas, mat vėl grįžtų į Seimo kasą.
R. Juknevičienė buvo puolama už tai, kad malšindama riaušes (?) (operacijai vadovavo policijos komisaro pavaduotojas) perlenkė lazdą, kitą kartą kad jas malšino vangiai. Lygiai tas pats su vadovavimu krašto gynybai: smarkiai užpulta, kam paliko tokį pat, kaip ir pernai, karinį biudžetą ir vėl neįvedė visuotinės karinės prievolės. Lyg sunku būtų suprasti, kad krizės sąlygomis tokio biudžeto išsaugojimas jau yra jo padidinimas, nes visoms likusioms ministerijoms finansavimas buvo gerokai sumažintas. O vėl atkurti visuotinę karinę prievolę reikėtų daugybės milijonų, bet juk jų nėra. Jeigu kalbame objektyviai, dera skaitytojams pranešti ir tai, kad R. Juknevičienės rūpesčiu bus bandoma įvesti karinius kursus arba mokymus jaunimui, kad šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių iškilus reikalui mokėtų naudoti ginklą ir kad šitą priemonę visaip bandė užblokuoti buvusi krašto apsaugos vadovybė, nes demagogiškai tvirtino: jeigu kas nori, ir dabar gali patys susirasti, kur juos apmokytų. A. Kubilių daug kas puola, kam jis nekalbąs su žmonėmis, o kiti tuo pat metu kritikuoja, kam per daug kalba, nes kasdien tampomas po forumus ir nebeturi kada dirbti. O pabandytų neateiti!
Kam dar prieš riaušes reikėjo klaidinti daugiausiai pagyvenusius XXI amžiaus skaitytojus perspausdinant tendencingų ekonomistų rašinius? Vienas jų rašė, kad naujoji valdžia pradėjusi nuo vaikų. Bet juk šeimoms, kuriose vienam šeimos nariui tenka mažiau kaip 1050 litų, vaiko pinigai palikti, jų net nesirengta atimti. Ar sąžininga krizės laikotarpiu kelti triukšmą dėl vaiko pinigų atėmimo šeimoms, kur vienam šeimos nariui tenka 2000 arba 3000 ir daugiau litų? Tas pats su nemokamu mokinių maitinimu (jis lieka tiems, kur vienam šeimos nariui tenka, regis, mažiau kaip 520 litų). Praėjusį rudenį teko bendrauti su keliais mokyklų vadovais, ir jie stebėjosi, kad net turtingiausios Vakarų šalys nepajėgia įvesti visuotinio mokinių maitinimo už valstybės pinigus, o vargingoje Lietuvoje atsirado ir daugelis vaikų neina valgyti, nes jiems neskanu. Juk ir kvailiui aišku, kad Lietuva to daryti juolab nepajėgė ir kad tai buvo tik neatsakingas socdemų padarytas rinkimų triukas. Valstybės skiriamais pinigais naudojosi tie, kuriems tas maistas nepriklausė, daug jo buvo išmetama.
Taip, valdžioje esančių abejingumas vargstantiems šalies nacionaliniam saugumui kenkia labiau negu penktosios kolonos veikla. Sutinku, kad nuodėmingas yra pavydas, kai piktinamasi, jeigu turtėja ne koks nors supirkėjas, o doras verslininkas, kuriam sekasi eksportas arba paslaugų verslas. Bet ar ne šventvagiška, kai socialinė atskirtis iki šiol buvo didinama naudojant valstybės biudžeto lėšas? Pastaruosius penkiolika metų tiek kairieji, tiek dešinieji propagavo ydingą atlyginimų ir pensijų kėlimo tvarką: kėlė vienodu procentu tiek gaunantiems minimumą, tiek gaunantiems dvidešimt kartų daugiau. Pirmiesiems tie procentai virsdavo keliolika, o pastariesiems keliais šimtais litų. Ir taip ilgus metus, todėl gyvenimo lygio atotrūkis tarp vienų ir kitų valstybės pastangomis didėjo vis sparčiau. Tiek kairieji, tiek dešinieji labai vengė kalbų apie progresinius mokesčius, esą jie retai kokioje šalyje yra. Bet, pasirodo, beveik visur yra. Kai eiliniai Tėvynės sąjungos nariai susirinkimuose spyrė aukščiau esančius kelti partijos autoritetą visuomenės akyse taisant šias negeroves, primindami, kad tokia laikysena yra labai pavojinga mūsų jaunai ir silpnai valstybei, vieni politikai išvadindavo juos svieto lygintojais, kiti sutikdavo, bet buvo akivaizdu, kad įstatymo pataisos nesiūlys. Gal bijojo, kad įsigis priešų arba dėl to per rinkimus atsidurs partijos sąrašo gale? Kol mūsų laisvės byla nebaigta, dešiniesiems politikams dera elgtis kaip tiems žūstančių laivų kapitonams, pasiryžusiems gelbėtis paskutiniais. Dabar padėtį taisyti tenka daug sunkesnėmis sąlygomis: įmonės bankrutuoja viena po kitos, mokesčių mokėtojų vis mažėja, o pensininkų ir pašalpų gavėjų vis daugėja, didesnį turtingųjų apmokestinimą atsisako remti net koalicijos partneriai. Paprastiems žmonėms nebeįmanoma įrodyti, kad krizė yra, pinigų labai trūksta, nes žmonėms meluojama, kad Vyriausybė jų turi, bet tyčia neduoda. Ir skaudžiausia yra tai, kad susitvenkusiu nepasitenkinimu mikliai pasinaudojo tamsiosios jėgos, o apkvailinti žmogeliai džiūgavo ir plojo, kai vandalai siaubė savanorio Artūro Sakalausko krauju aplaistytus Seimo rūmus.
Lietuvoje lieka nesuskaičiuojama daugybė negerovių, kurioms ištaisyti nereikia jokių asignavimų. Jas pašalinti užtektų tik Seimo ar Vyriausybės posėdyje nariams pakelti rankas ir pataisyti teisės aktus. Jeigu partneriai ir opozicija neparems, reikia apie tai garsiai kalbėti. Antai vadovų atlyginimai gali būti trisketuris kartus didesni negu eilinių specialistų, tačiau tyliai gražiai daugelyje biudžetinių įstaigų jie tapo 1020 kartų didesni. Visų biudžetininkų atlyginimus turi reglamentuoti valstybė, o ne patys vadovai nustatinėti. Nereikia drovėtis pasimokyti iš prieškarinės Lietuvos. Arba štai kad ir ežerų pasisavinimas. Nejaugi neįmanoma priimti įstatymo, kad statybų leidimus išdavusieji valdininkai netenka tarnybos be teisės grįžti į tam tikras pareigas?
Ko bus verta sveikatos apsaugos reforma, jeigu apsiribos tik papildomų įmokų iš pacientų išmušimu? Atrodo, kad pinigus išreikalauti iš pacientų problema tik Prezidentui. O juk didžiausia ir nieko nekainuojanti reforma būtų, jeigu kaip anksčiau žmonės galėtų tiesiai kreiptis į specialistus. Dabar stebime anekdotiškas situacijas: susižalojai akį, privalai kreiptis į šeimos gydytoją, kad tas siųstų pas okulistą. Sulauki eilės pas pirmąjį, o jis tau sako: žinai, čia jau ne mano kompetencija, turi eiti pas okulistą. Bet juk ir aš pats tai žinojau! Dabar iš naujo ilgai lauksiu, kol pas okulistą pateksiu. Čia tik pavyzdys, kaip Sveikatos apsaugos ministerija tyčiojasi iš žmonių. Arba kitas pavyzdys: susirgo kaimo žmogus plaučių uždegimu ar kita sunkia liga žiemą, kai keliai nepravažiuojami. Miestelio gydytojas, nors jam viskas aišku, privalo žmogų su aukšta temperatūra siųsti į rajono centrą, kad padarytų rentgeno nuotrauką. Ją atsiimti turi kitą dieną, su ja grįžti pas šeimos gydytoją, po to karščiuodamas keliolika kilometrų vėl žingsniuoti pėsčias namo, nes keliai nepravažiuojami. Jeigu šitaip vaikomas žmogus liks gyvas, bus tik Dievo malonė. Paskui valdžia dejuoja: oi, oi, miršta daugiau negu gimsta! Tokiu atveju žmogus būtinai turi būti paguldomas bent dviem dienom į ligoninę, kol atliks tyrimus ir praeis ligos krizė. Dar 1992 metais tokias problemas lengvai sprendėme, nors valstybės biudžetas buvo bene dvidešimt kartų mažesnis už dabartinį, o gyventojų buvo puse milijono daugiau. Kodėl taip atsitiko? Ogi valstybės biudžetą išgrobsto nesąžiningi valdininkai ir įstaigų vadovai.
Arba štai registrų centrai apie 1993 metus susigalvojo, kad nebegalioja sovietiniai inventorizacijos planai, nors, tarkime, naujosiose kaimo gyvenvietėse namai statyti 19851988 metais ir niekas tame plane nekeista iki šiol. Iš kiekvieno sodybos savininko už naują planą po tūkstantėlį, o senoje vienkiemio sodyboje, kur daugybė ūkinių pašiūrių, malkinių, po keletą tūkstantėlių, nes kiekvienas brūkšnelis plane smulkaus ūkininkėlio savaitės uždarbis. Nors pati sodyba, jeigu ne rekreacinėje vietovėje, kainuoja mažiau negu jos inventorizacijos planas. Todėl daugybė smulkių ūkininkų iki šiol negali perimti tokių sodybų iš savo tėvų ir senelių, nors ten gyvena ir ūkininkauja. Užtat, kaip skelbė spauda, kai kurių registrų centrų vadovai teisėtai, iš uždirbtų pinigų pasidarė lyg ir didesnius negu prezidento atlyginimus.
Tokių pavyzdžių galima pririnkti tūkstančius. Dalį šių lengvai ištaisomų, nepaprastos svarbos smulkmenų TS-LKD paveldėjo iš socdemų dvylikametės kadencijos, bet kai kas negero padaryta ir dešiniųjų vyriausybės 19962000 metais. Nereikia atmesti ir A. Zolubo skelbto siūlymo: kurti valstybės lėšų taupymo idėjų banką. Paprasti piliečiai nurodytų tūkstančius neūkiškumo faktų iš visų Lietuvos kampelių, gal net paaiškėtų, kad sutaupyta milijardas litų. Juk net pažangesnieji valdininkai daug ko nemato ir nežino. Taip, yra ir TS politikų kaltės, kad kadaise turėtą pasitikėjimą iššvaistė, todėl TS-LKD šiandien pralaimi propagandiniame kare, nes neturi žinių skleidimo priemonių. Bet jeigu turėta kokių nors duomenų, kad XXI amžiumi pasitikėti negalima (eiliniai nariai tų duomenų neturėjo, todėl prenumeravo, rėmė, už jį agitavo), reikėjo gelbėti bankrutuojantį Dienovidį arba po susijungimo su Demokratų partija gaivinti jos turėtą Vasario 16-ąją.
Vis dėlto, lyginant buvusių dešiniųjų vyriausybių ir dabartinės jautrumą žmonėms, pastarojoje matome pažangą. Antai viena Europos Parlamento narė gruodžio mėnesį per Lietuvos radiją kritikavo A. Kubilių už tai, kad šis nesiima griežtų priemonių, neatleidinėja iš darbo biudžetinių įstaigų darbuotojų, nes Prancūzija jų jau atleidusi 25000. A. Kubilius to nedaro ir dabar, ir garbė jam už tai, nes sulaukti ekonominio pavasario nori visi. Ar galima įsivaizduoti išmesto į gatvę žmogaus tragediją? Todėl TS-LKD strategija šiuo laikotarpiu pasidalykime po nedidelę naštą kiekvienas, bet nestumkime į bedugnę pasirinktas aukas verta pagyrimo. Netgi A. Brazauskas išsakė abejonę: gal reikėtų leisti šiai, kaip leisdavo visoms ankstesnėms vyriausybėms, padirbėti bent 100 dienų, o tada pulti? Bet kodėl šiandien to nebenori suvokti ir tie, kurie sako, jog nuoširdžiai trokšta, kad kada nors baigtųsi buvusios komunistinės nomenklatūros lobimas, aferos ir diktatas?
Dešinysis reiškia teisingas
Atsakymas į P. Kalniaus laišką Kada ir už ką kritikuoti TSLKD?
Dėkoju XXI amžiaus skaitytojui Petrui Kalniui už atsiliepimą ir kritiką. Visų pirma, sunku sutikti su laiško autoriaus nuomone, kad XXI amžius rinkimų kampanijos metu prakalbo (vakarietiškų) socialdemokratų vardu ir savo kritikos objektu pasirinko ne kokią kitą partiją, o TS-LKD. Gal toks vaizdas gali susidaryti nežinantiems ankstesnės istorijos. Gaila, kad rinkimų kampanijos metu į darbą nepaleidome vieno parengto interviu manėme, kad jis pernelyg aštrus, per daug kritiškas TS atžvilgiu. Nutarėme tada jo nepublikuoti, kad nepakenktume Tėvynės sąjungos interesams. Net ir dabar nesinori liesti tų įtemptų santykių, kurie per paskutinius pusantrų metų susidarė tarp laikraščio, atstovaujančio dešiniajai ideologijai ir patriotinei pozicijai, ir dešiniesiems atstovaujančios Tėvynės sąjungos. Taigi 2007 metų antroje pusėje kreipėmės į A. Kubilių, norėdami sužinoti, ar esant sunkioms laikraščiui sąlygoms jis, kaip TS vadovas, norėtų bendradarbiauti su laikraščiu artėjančių rinkimų metu. Nesinori čia pateikti visų motyvų, tada išsakytų Kubiliui, tačiau buvo pasakyta, kad laikraštis yra labai sunkioje finansinėje padėtyje, kad nėra nė karto gavęs paramos iš Spaudos rėmimo fondo būtent konservatorių valdymo metu, dar daugiau, yra nukentėjęs nuo dešiniųjų valdžios: 1998 metais buvo sunaikinta mūsų leidykla tada už gautas aukas iš užsienio lietuvių konservatorių valdžia mus žiauriai ir neteisingai nubaudė, dėl to turėjome likviduoti leidyklą ir kurti naują. Buvo pasakyta, kad per beveik 20 savo gyvavimo metų mes visada laikėmės patriotinių krikščioniškų nuostatų ir palaikėme TS, nuolatos spausdindami tiek jos vadovų nuostatas, tiek jai atstovaujančių autorių straipsnius (nors kai kuriais atvejais partijos pozicijos nebuvo mums priimtinos). Taip pat priminėme ir 1999 metais tuometinio premjero Kubiliaus mums parodytą grynai biurokratišką nemeilės gestą, kai kreipėmės į jį prašydami užtarimo, nes fondas mus diskriminuoja, gavome atsakymą: kreipkitės į fondą, t. y. gavome komunistinių laikų vertą atsakymą. Taigi 2007 metais pasiūlius bendradarbiauti iš TS vadovo Kubiliaus jokio atsakymo negavome. Tad galima buvo suprasti, kad TS XXI amžiaus nelaiko reikalingu jos pozicijai tarp skaitytojų aiškinti ir skleisti ir atsisako bet kokio bendradarbiavimo. Vadinasi, galima buvo suprasti, kad TS vadovas leidžia mums pasirinkti, kokią politinę jėgą remsime ar neremsime per būsimus rinkimus. Taigi visiems XXI amžiaus pozicijos kritikams reikėtų įsisąmoninti, jog ne XXI amžius atsisakė bendradarbiauti su TS ar iš kažkokių išgalvotų asmeninių nuoskaudų pradėjo kritikuoti TS, bet būtent TS jo vadovo asmenyje nusprendė atsisakyti bet kokių santykių su laikraščiu rinkimų kampanijos eigoje. Todėl nelabai kas ir galėtų nurodinėti, ką ir kaip mes turėjome kritikuoti ar nekritikuoti. Tad kaltinimas (ir kai kurių dešiniųjų skaitytojų skleidžiama panaši nuomonė), kad laikraštis pasukęs socialdemokratiniu keliu, visiškai neatitinka tikrovės. Įtampa susidarė žymiai anksčiau. XXI amžiaus kritikuotojai verčiau galėtų pasiaiškinti, su kokiais leidiniais TS vadovai nusprendė bendradarbiauti rinkimų kampanijos metu, t. y. kokiems leidiniams nuplaukė rinkimų kampanijai skirti apie 7 mln. litų. Kalbama, kad tai daugiausia Lietuvos rytui ir Respublikai. Beje, XXI amžiui už reklamą TS sumokėjo apie 10 tūkst. litų, nors reklamavome tikrai daug ir už žymiai mažesnį mokestį nei minėti laikraščiai.
Kita vertus, reikėtų atsižvelgti į tai, iš kokių pozicijų mes kritikavome TS-LKD. Įžvalgus skaitytojas, mąstantis žmogus turėjo suprasti, kad mes kritikuojame TS iš dešiniųjų pozicijų. Net ir laiško autoriaus cituoti mons. A. Svarinsko žodžiai parodo, kad ir jis tikrai nematė TS kaip idealios partijos. Iš kai kurių jo pasisakymų žinome, kad jis netgi stipriai nepritaria kai kurioms TS nuostatoms ir taip pat daug ką kritikuoja ir būtent iš dešiniųjų pozicijų. O dešiniajai partijai yra keliami labai griežti reikalavimai. Nes dešinysis reiškia teisingas tokią prasmę turi beveik visose Europos kalbose. Štai pavyzdžiai: angl. right dešinysis, teisė, teisingas, tikras, pranc. droit dešinysis, tiesus, teisė, vok. recht dešinysis, teisybė, teisė, įstatymas, isp. derecha dešinysis, dešinė (pusė), teisingas, įstatymiškas, teisė, rus. pravyj dešinysis, teisus. O štai ką sako Europos kalbos apie kairę: angl. left kairysis, paliktas, pranc. gauche kairysis, nerangus, baisus, vok. links kairysis, kairiarankis, isp. izquierda kairysis, kairiarankis, sulenktas (netiesus), rus. lievyj kairysis, pašalinis, neteisėtas. Taigi politikams (šiuo atveju dešiniesiems) privalu vykdyti tai, ką žmonės jau iš seno prisakė jiems netgi savo kalbų semantine prasme.
Taigi mūsų kritika ir rėmėsi tuo, kad dešinieji turi remtis tiesa bei teisingumu, o ne vaidinti dešiniuosius niekuo neįsipareigojant. Todėl ir į Jūsų keliamą klausimą, kodėl mes nerašome apie valdančiųjų (t. y. dešiniųjų) pastangas susimažinti anksčiau valdžiusiųjų iškeltus Seimo atlyginimus (tą dalyką įvardijate kaip provokaciją), turiu aiškiai pasakyti, kad dar ankstesniame Seime dešinieji ne tik balsavo už atlyginimų būsimiems Seimo nariams (t. y. ir sau) pakėlimą, bet ir patys aktyviai siūlė panaikinti vokelius, juos įteisinant, vadinasi, tuos vokelius pridedant prie atlyginimo. Bet juk tai aiški netiesa kaipgi galima seimūnų kanceliarinėms išlaidoms skirtus pinigus pridėti prie atlyginimų? Beje, kanceliarinės išlaidos, tiesa, truputį mažesnės, vėlgi buvo paliktos, tik jau apribojant jų panaudojimą dokumentais. Mano manymu, dešinieji, būdami teisingais (turėdami būti!), privalėjo visomis jėgomis priešintis tokiai neteisingai sistemai. (Džiugu, kad Jūs ir pats tą pripažįstate.) Toliau įstatymu vykęs ar savanoriškas atlyginimų susimažinimas 15 proc. (apie kurį mes esą neinformavome skaitytojų) ir netgi kreipimasis į KT išaiškinti, ar Seimo nariai gali patys sau susimažinti atlyginimus, ir po to priverstinis susimažinimas esmės nekeičia arba keičia labai nežymiai: juk mažindami savo atlyginimus 15 proc. (tik iki gruodžio 31-osios) ir nurodydami, kiek mažai jie gaus į rankas, Seimo nariai (ir dešinieji) pamiršta paminėti, kad susimažino tik nedidelę dalį juk kita dalis jiems mokama ir už stažą, ir už darbą komitetuose bei komisijose, ir už komiteto pirmininko arba pirmininko pavaduotojo pareigas, ir dar už aibę kitų dalykų. (Netgi įteisinta, kad Seimo narys, kuris nuomojasi automobilį už kanceliarinėms išlaidoms skirtas lėšas, gali nusipirkti jį už likutinę, t. y. beveik nulinę vertę.) Tad ne veltui sakoma, kad asmenys į Seimą veržiasi dėl pinigų. (Beje, savo rinkimų programoje nurodžiau, kad kovosiu už žymų Seimo narių atlyginimų sumažinimą Lietuvos parlamentaras, ypač dešinysis, turi būti pavyzdys visiems piliečiams.)
Jūs gana teisingai išvardijate dešiniųjų klaidas (taip irgi kovodamas už teisingumo įtvirtinimą, bet ne prieš juos, kaip galėtų kai kas irgi neteisingai suprasti) ir pasakote netgi labai teisingą reikalavimą, su kuriuo negaliu nesutikti: Kol mūsų laisvės byla nebaigta, dešiniesiems politikams dera elgtis kaip tiems žūstančių laivų kapitonams, pasiryžusiems gelbėtis paskutiniais. Remdamasis tokia pozicija aš ir kritikavau dešiniųjų politiką. Ir perspėjau, kad krizė, su kuria kovojama neįprastais drastiškais būdais, nepriimtinais beveik niekur pasaulyje, ne tik pagilės, bet ir bus sukelta, nes pasaulinė krizė, dėl kurios trimituoja pasaulio spauda, Lietuvos nepasiekė ir vargu ar pasieks (išskyrus bankinę) krizę sukelsime mes patys. Teisingai pastebite ir tai, kad į mūsų krizę, t. y. biudžeto išbalansavimą, vedė ir kairieji, ir dešinieji. Tačiau Jūsų teiginį, kad apkvailinti žmogeliai džiūgavo ir plojo, kai vandalai siaubė savanorio Artūro Sakalausko krauju aplaistytus Seimo rūmus, laikau ne visiškai teisingu, netgi klaidingu, nes reikia suprasti (tą savo pateiktais pavyzdžiais ir Jūs pats įrodote), kad socialinė atskirtis Tautoje ir Valstybėje didėja, ir todėl neišvengiamai atsiras priešprieša. O jeigu tuo sugebės (arba, tiksliau, gaus galimybę pasinaudoti) Jūsų minimos tamsiosios jėgos, tai jau priklauso nuo dešiniųjų politikų vedamos politikos, link kur jie pakreips. Gaila, valdžioje ir partijų viršūnėje sėdintieji ne visada supranta savo atsakomybę.
Jūs teisingai atkreipiate dėmesį ir į sveikatos apsaugos problemas jas išspręsti tikrai galima būtų Seimo narių rankų pakėlimu, ir kaimo ligoniui netektų būti kankinamam (pagal Jūsų pateiktą pavyzdį). Kaip teisingai pastebite, dabartinį valstybės biudžetą, bene 20 kartų didesnį nei 1992 metais, išgrobsto nesąžiningi valdininkai ir įstaigų vadovai, pasikeldami savo atlyginimus keliasdešimčia kartų. Bet ar jie neseka politikų pavyzdžiu, niekaip netaupančių mokesčių mokėtojų pinigų? Taip pat elgiasi ir Jūsų minimi inventorizacinių planų gerintojai, pasiimdami už paslaugą po keletą tūkstančių litų, ir taip gaudami atlyginimus, didesnius už prezidento. Bet kas tai ar ne įteisintas plėšikavimas valstybės mastu?
Jums nepatinka, kad užsipuolame ministrę R. Juknevičienę. Minite faktą, kad kritikavome ją už pradžioje vangią reakciją riaušių malšinimo metu, o po to už lazdos perlenkimą (Jūs kažkodėl atskiriate šiuos du momentus kiek pamenu, mano komentare tai buvo vienalaikis veiksmas). Taip, išties, daugelis politikų ir apžvalgininkų pastebėjo, kad iš pradžių riaušių metu policija ir Viešojo saugumo tarnyba veikė vangiai, netgi lyg sąmoningai leido įsisiautėti riaušininkams (smulkiai to nevardinsiu, kaip ir kitų ne visai valdžią puošiančių faktų neminėsiu), o paskiau netikėtai buvo duotas įsakymas panaudoti ašarines dujas ir gumines kulkas. Jūs veltui norite atsakomybę permesti policijos komisaro pavaduotojui, juk šiam pareigūnui Viešojo saugumo tarnyba (kuri kaip tik šaudė į riaušininkus) tikrai nebuvo pavaldi. Teigiate, kad nekaltai užsipuolame krašto apsaugos ministrę už jos atsisakymą grąžinti privalomąją karinę tarnybą, esą tai kainuotų daugybę milijonų, o ji, kokia laimė, gali sau naudoti pernai metų dydžio karinį biudžetą, kas sunkmečio sąlygomis reiškia netgi biudžeto padidinimą. Deja, turiu Jus nuliūdinti, karinis biudžetas yra netgi labai stipriai sumažintas ir dauguma programų yra apribotos. O ir jūsų su džiaugsmu propaguojami kariniai kursai jaunuoliams (už kuriuos pasisako ministrė) gali pasirodyti tik fikcija. (Manau, gyvenimas tą parodys.) Beje, drastiškai sumažintu kariniu biudžetu, kiek žinoma, labai nepatenkinta NATO vadovybė, nes nevykdomi įsipareigojimai skirti 2 proc. nuo BVP (dabar jis sudaro tik 1 proc., o tai mažiau nei socdemų valdymo metais, kas irgi netenkindavo NATO reikalavimų). Galiu priminti, jog ir TS-LKD nėra vienareikšmiškai atsisakiusi šauktinių sistemos. Štai yra parengtas Seimo narių daugiausia Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų grupės kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Kreipimąsi inicijavusių Seimo narių nuomone, atsisakymas jaunuolius rengti tėvynės gynybai prieštarauja 139-ajam Konstitucijos straipsniui, kuriame sakoma: Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo kiekvieno (paryškinta mano E. Š.) Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai. Taigi, ar galima pažeisti Konstituciją, juo labiau kai jos taip skrupulingai laikomasi Seimo narių atlyginimų susimažinimo atveju? Jūs teigiate, kad mes lyg ir sąmoningai neinformuojame skaitytojų apie ministrės rūpesčius įvesti karinius kursus arba kitas valdžios priemones (pvz., jau minėtus seimūnų atlyginimų savanoriškus susitrumpinimus). Pirmiausia, po PVM padidinimo mes tikrai neturime vietos sumažintos apimties laikraštyje informuoti apie viską, o ypač karines plonybes, kita vertus, nematome tam reikalo ypač tada, kai pateikiama informacija gali šokiruoti skaitytoją, kad neva kompromituojama dešiniųjų valdžią. (Tokios nutylėtos informacijos yra tikrai daug. Pavyzdžiui, visai neminėjome labai prieštaringo Valinsko politinio žongliravimo, kuris daugeliu savo veiksmų Seimo pirmininko pareigose šokiravo visuomenę ir prisidėjo prie jo paties ir koalicijos reitingų mažėjimo. O pats faktas, kad dainininkų partija tapo kone dešiniosios koalicijos stuburu, argi nėra komiškas? Argi Lietuvos dešinieji politikai turi eiti tokiu keliu?)
Savo atsiliepime jūs beveik nepalietėte tų dešiniosios valdžios veiksmų, kurie sukėlė didžiausią nepasitenkinimą. Juk įvairūs pinigų surinkimo būdai, kurie neva turėjo pripildyti kairiųjų išgrobstytą valstybės biudžetą (pamirštama pasakyti, kad tam grobstymui visiškai pritarė ir tuo metu opozicijoje buvę dešinieji), labiausiai sudavė smūgį neturtingiesiems sluoksniams, kurių dauguma ir balsavo už TS-LKD. Į ką, galvojate, nukreipta didžioji mokesčių pertvarkos našta? Ogi į neturtinguosius, o ne milijonierius. Štai vaistai pabranginti 14 proc. (PVM vaistams padidintas iki 19 proc., buvo 5 proc.). Tas pat padaryta su nešaldyta mėsa, vaisiais, daržovėmis, transportu, ypač brangiu tapusiu šildymu (tiesa, jam PVM laikinai paliktas 9 proc.). Žmonės jau neišsilaiko, dėl nesumokėtų sąskaitų grasinama mesti iš butų, siautėja bedarbystė.
O kokia neteisybė padaryta su spaudos apmokestinimu? Jeigu net politikui neįmanoma įrodyti, kokia blogybė padaryta su spaudos apmokestinimu, tai ką kalbėti apie paprastą žmogų? Juk ne tas PVM padidinimas keturiskart yra baisus, bet tai, kad tai buvo padaryta jau sudarius sutartis su Lietuvos paštu. Jau vien skaičiuojant, kad mūsų prenumeratos mokestis dėl PVM nuo sausio 1-osios padidėjo apie 2,5 lito mėnesiui, per metus nuo maždaug 3000 prenumeratorių mes prarasime apie 90000 litų. (Nuo sausio 1-osios prenumeratos kainos nekėlėme, nes tai būtų neteisybė kitų, turtingesnių, prenumeratorių atžvilgiu, sugebėjusių iki gruodžio 15-osios užsiprenumeruoti laikraštį be padidinto PVM.) Kaip tokiomis sąlygomis išsilaikyti? Ir kodėl mes, kasmet patiriantys apie 150000 litų nuostolių dėl valstybėje įteisintos diskriminacijos (per 13 metų iš Spaudos rėmimo metų mes negavome nė lito paramos), turime aukotis dar papildomai su 90000 litų mokesčių našta? Ar tai teisinga? Ir kokia gi valstybei nauda, kad mūsų darbuotojai taps bedarbiais? Ir kodėl turi būti apgaudinėjami skaitytojai, už didelę kainą gaudami sumažintos apimties laikraštį? Bet tas atsitiko įvedus padidintą PVM spaudai Tokių klausimų begalės. Mane tik stebina, kad jūs giriate Kubiliaus vyriausybę už tai, kad jis, priešingai prancūzams, neatleidinėja biudžetinių darbuotojų iš darbo. Jūs patetiškai sušunkate: Ar galima įsivaizduoti išmesto į gatvę žmogaus tragediją? Bet čia kalbate tik apie biudžetinius darbuotojus. O kuo gi blogesni verslo žmonės, dėl apsunkintų sąlygų metami iš darbo, kuo blogesni mūsų laikraščio darbuotojai? Ar jiems netekti darbo ne tragedija? Darbo jau netenka tūkstančiai žmonių. Jūs patariate (netgi remdamasis Brazausku) nekritikuoti valdžios 100 dienų. Nemanau, kad toks susilaikymas galėtų atnešti naudos jis jau atnešė nepataisomos žalos. O mielaširdingi dešinieji sako: kentėkite, aukokitės valstybės naudai.
Jūs jaudinatės, kad premjeras ir ministrai nespėja dirbti turi vaikščioti į visokius forumus. Bet juk premjeras ar keli ministrai užsikrovę dar didesnę naštą: jie dalyvauja kiekviename Seimo posėdyje ir balsavime, turbūt, ir frakcijų darbe, nes yra Seimo nariai. O juk premjero ar ministro svarbiausia pareiga būti Vyriausybės ar ministerijos rūmuose ir spręsti jiems privalomus uždavinius. Tad kai verkšlenama, kad premjerui ar ministrams nelieka laiko, nesunku rasti išeitį: darbas ministru ar premjeru tikrai yra sunkus, todėl apsikrauti dar ir Seimo nario pareigybe yra nedovanotina. Tad ydinga tvarka, kai Seimo nariai gali dirbti ir Vyriausybėje, turi būti panaikinta. Seimo nariams dainuoti kažkodėl neleidžiama (nes jie gaus papildomą atlyginimą), o štai būti ministrais netgi skatinama. Ar tokią tvarką naikinti kuo greičiau neprivalėtų dešinieji, kurie, kaip jau nurodžiau, yra teisingumą ir teisę vertinantys politikai?
Mes siūlėme kai kurias priemones vyriausybei, siuntėme beveik visiems Seimo nariams. Atsiliepė tik vienas opozicijos atstovas (Č. Juršėnas). Kažkodėl Jūs nepalietėte XXI amžiaus pasiūlymų, kaip reikėtų elgtis drastiškai padidintų PVM atžvilgiu. Tiesa, kitame savo straipsnyje (kurį Jūs atsiėmėte) paminėjote vienu sakiniu: pasiūlymas padidinti PVM iki 21 proc. labai pakeltų maisto prekių kainas. Deja, būtų ne taip. Siūlėme pakelti PVM visiems produktams ir paslaugoms 3 procentais, t. y. iki 21 proc., o lengvatas palikti, padidinant irgi 3 proc., t. y. iki 8 proc. Tada nebūtų taip drastiškai kilę vaistų, transporto, viešbučių, mėsos, vaisių, daržovių, šildymo kainos. O būtent visa tai ir sudaro privalomąjį neturtingųjų asortimentą krepšelį (išskyrus viešbučių paslaugas). Vakarų šalys eina kitu keliu jie nedidina mokesčių, netgi juos mažina krizės metu. Taip pat ir siekia sukurti naujas darbo vietas. Tokį kelią pasirinko Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija, JAV. O gyvenimo sunkinimo kelią dažniausiai renkasi tik pokomunistinių šalių politikai. Deja, dešinieji.
Apskritai Lietuvos dešiniųjų politika dažnai labiau remiasi kairiųjų ideologija didinti mokesčius ir taip surasti papildomų pinigų. Tokį dešiniesiems neįprastą posūkį pastebi ne vienas politologas. Tuo tarpu valstybės išlaidos įvairiems nereikalingiems projektams nemažinamos. Gal todėl susidaro terpė kurtis įvairiems judėjimams (kai kas gali vadinti juos antivyriausybiniais, ypač tie, kurie vadindami save dešiniaisiais iš tikrųjų remiasi komunistinės ideologijos principais viską, kas nepritaria mums, yra mūsų priešai). Argi dešinieji turėtų skatinti tokią politiką? Teisingumas turi būti dešiniųjų politikų politikos pagrindas. Taip mums liepia Dievas, taip mums liepia įsitikinimai, taip mums liepia Tauta. Jeigu šito reikalavimo nesupranta dešinysis, jis ne dešinysis, jis tik pasiėmęs dešiniojo vardą, kad turėtų naudos sau arba savo sukurtai partijai.
Edvardas ŠIUGŽDA
P. S. Nenorėjau plačiau liesti Spaudos rėmimo fondo klausimą, bet jūs pats jį užkabinote. Taip, išties, kaip rašote, TS-LKD pralaimi propagandinį karą ji neturi save remiančios spaudos. Apie tą pavojų TS rašėme Kubiliui dar 2007 metų pabaigoje. Jis neatsiliepė tebūnie jo tokia valia. Dar daugiau priešų spaudos srityje jis įsigijo apkraudamas didesniais nei visus mokesčiais spaudą, t. y. paskelbdamas karą žiniasklaidai. Tebūnie ir tokia jo valia. Valstybei ir dešiniesiems tas tikrai gero neatneš. Rašote, kad jeigu turėta kokių nors duomenų, kad XXI amžiumi pasitikėti negalima (...), reikėjo gelbėti bankrutuojantį Dienovidį arba po susijungimo su Demokratų partija gaivinti jos turėtą Vasario 16-ąją. Deja, tie nepasitikėjimo duomenys galėjo būti ir neabejotinai buvo tik iš KGB struktūrų jiems labai netinka dešinysis, sovietinių laikais antisovietine (tiksliau tautine ir krikščioniška) veikla užsiiminėjęs asmuo. Galima būtų papasakoti daugybę pavyzdžių, kaip buvo ieškoma rafinuočiausių priemonių susidoroti su XXI amžiumi (ir Kregždute), siekiant sukompromituoti redaktorių ir sunaikinti laikraštį. Todėl ir atimama galimybė gauti Spaudos rėmimo fondo paramą. O Jūsų siūlymas gelbėti tuo laiku bankrutuojantį Dienovidį yra iš pasakų serijos visą gautą paramą (ne tik iš Spaudos rėmimo fondo, bet ir iš Kultūros ir sporto rėmimo fondo bei įvairių išeivijos fondų) redaktorė panaudodavo savo asmeninei gerovei. Todėl dar nauja parama būtų leidusi jai įsigyti dar kokį nors nekilnojamąjį turtą ne tik Dzūkijoje, bet gal ir kur nors Žemaitijoje. Tos garbiosios redaktorės pastangomis ir buvo pradėtas XXI amžiaus ir Kregždutės diskriminavimo, gaunant Spaudos rėmimo fondo paramą, kelias. Bet kodėl taip dažnai esame smerkiami mes, pasirinkę nors ir labai sunkų bei vargingą, bet sąžiningą išlikimo kelią? Tik apgailestauti tenka, kad Lietuvoje vis plačiau įteisinamas neteisingumas. Jo pavyzdžių esama labai daug.
© 2009 XXI amžius
|