Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mūsų švyturiai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Provincijos vargonininkas

Mikas ZENKUS

Šaukėnų bažnytinis choras „Pavasaris“ po linksmos „Aleliuja“ 1939 m. balandžio 9 d. Vargonininkas ir choro vadovas Lionginas Mikšys (sėdi centre, be instrumento)

Prieškario Lietuvoje nedidelių miestelių ir bažnytkaimių bažnyčiose vargonininkai beveik visi buvo savamoksliai, neturėjo jokio specialaus muzikinio išsilavinimo, tinkamo profesinio pasiruošimo. Buvusius karinių orkestrų dūdorius, kaimo smuikininkus ar armonininkus prie bažnyčios vargonų traukė nuoširdus tikėjimas, meilė muzikai, didelis noras kartu su šimtais tikinčiųjų grožėtis nepakartojamu nuostabaus instrumento – vargonų gaudesiu, praturtinančiu maldą dvasingumu, iškilmingumu ir giliu susikaupimu. Šventovės skliautais aidint vargonams, daug skambiau ir garsiau skambėdavo maldininkų giedamos giesmės, litanijos, mišios, gegužinės pamaldos. O jei čia dar liejasi balsingų choristų skaidrūs ir drąsūs balsai, visa bažnyčia tarsi pražysta nuo maldų ir giesmių.

Vienas tokių savamokslių Lietuvos vargonininkų buvo Lionginas Mikšys, kurio gimimo 100-ąsias metines šiemet pažymime. Jis gimė 1909 metų balandžio 16 dieną Petrapilyje (dabar Sankt Peterburgas), lietuvių išeivių – gaisrininko ir trikotažo fabriko audėjos – šeimoje. Vejama bolševikinės revoliucijos audrų, žiaurumo ir bado šeima ištrūko iš kunkuliuojančios Rusijos ir grįžusi į Lietuvą įsikūrė netoli Utenos esančioje Našlaviškio viensėdijoje. Mažasis Lioniukas, ankstyvoje vaikystėje girdėjęs Isakijaus soboro varpus, Nevos žuvėdrų klykavimą, tramvajų dundesį, fabrikų sirenų kauksmą ir garlaivių ūkavimą, tėvų gimtojoje žemėje pirmą kartą įkvėpė tyro kaimo oro, klausėsi lakštingalų trelių, vieversių čiulbesio, žiogų smuikavimo, gegutės kukavimo, gandrų kalenimo. Alksniais ir beržais, pušyno šilais ir eglynais kvepiančiame Našlaviškyje, teliuškenant Vaikesos bangelėms, paauglys tarsi susiliejo su gamta, kuri jį artino prie turtingo nepakartojamų garsų pasaulio, o vėliau virto susidomėjimu ir meile muzikai.

Pirmasis muzikos mokytojas, tiesęs Lionginui kelius prie vargonų, buvo vyriausiasis brolis Vladas, vargonininkavęs Spitrėnų bažnytėlėje. Iš brolio mokėsi skaityti natas, harmonijos teorijos, vokalo, dirigavimo pagrindų. Šalia jo sėdėdamas įgijo ir būtiniausius vargonavimo įgūdžius. Būsimąjį vargonininką nuoširdžiai mokė, dalijosi savo patirtimi kaimyninės Daugailių parapijos bažnyčios vargonininkas Dambrava. Jam padedant teko mokytis bažnytinės lotynų kalbos, religinių apeigų tvarkos, votyvos, scenos, mišparų giedojimo. Vis dažniau vargonuodavo ne tik Spitrėnuose, bet ir Daugailiuose. Padirbėjęs vargonininko padėjėju, Vladui Mikšiui išvykus dirbti kitur, jaunesnysis brolis tapo pilnateisiu Spitrėnų bažnyčios vargonininku. Per trumpą laiką L. Mikšiui pavyko suburti stiprų vietos jaunimo chorą, kuriame giedojo jo seserys Sofija ir Valerija, pusbroliai, pusseserės, aplinkinių kaimų ir vienkiemių ūkininkų dukros, sūnūs.

Vėliau L. Mikšys vargonininkavo Saldutiškyje, Skiemonyse, Kazokiškėse. Ilgėliau įsikurta Žemaitijoje, atokiame Šaukėnų miestelyje. Parapijos klebonas kanauninkas Jonas Staševičius apsidžiaugė sulaukęs jauno, gabaus ir energingo vargonininko. Kaip prisimindavo L. Mikšys, tai buvo patys kūrybingiausi ir vaisingiausi darbo metai. Šiame Žemaitijos miestelyje jis brendo ir kaip vargonininkas, ir kaip dirigentas, ir kaip nepriklausomos Lietuvos pilietis. Anksčiau čia vargonininkavusių V. Vaišio ir J. Čaičio pastangų dėka Šaukėnų Švč. Trejybės bažnyčia garsėjo muzikaliu, darniu choru. Gana gerai šaukėniškių choras buvo įvertintas kompozitoriaus Stasio Šimkaus ir Valstybės operos chormeisterio Juliaus Štarbos, tikrinusių choro pasirengimą 1924 metų Dainų dienai Kaune. Naujam vargonininkui reikėjo tą puikų chorinio giedojimo ir dainavimo grūdą toliau brandinti, kūrybingai tęsti ir turtinti pirmtakų pradėtą kilnų darbą.

Tęsdamas gražią šaukėniškių tradiciją, L. Mikšys ėmėsi stiprinti chorą, ieškodamas dainingų, muzikalių choristų, ypač vyrų, plėtė repertuarą. Vienu metu chore giedodavo ir dainuodavo apie 30 jaunų žmonių, dainos entuziastų ir savo parapijos patriotų. Tai buvo ne tik miestelio gyventojai, bet ir nemažas būrys Šukiškių, Sendvario, Pailgės, Pašenės, Slabados, kitų kaimų ir vienkiemių ūkininkų ir ūkininkaičių, darbininkų.

Bendromis vargonininko ir choristų pastangomis bažnyčios choras augo, tobulėjo, atliekami kūriniai skambėjo vis darniau, drąsiau. Vargonams pritariant  sekmadieniais buvo giedamos kelių kompozitorių mišios. Galingai ir pakiliai aidėdavo „O Kristau, pasaulio valdove“, svajingai liedavosi kalėdinė giesmė „Šventa naktis“, džiaugsmingas velykinis „Aleliuja!“ Į svarbiausius Švč. Trejybės bažnyčios Žolinės atlaidus atvykusį Telšių vyskupą pasitikdavo „Veni Creator“. Choro repertuare daugėjo J. Naujalio, Č. Sasnausko, St. Šimkaus, J. Gruodžio, M. Petrausko, J. Karoso ir kitų kompozitorių dainų, dvibalsių lietuvių liaudies sutartinių. Per Kalėdas ir Velykas kartu su chorų vargonais įspūdingai skambėdavo ir vietos šaulių pučiamųjų instrumentų orkestras. Choras neapsiribojo vien bažnytiniu giedojimu, bet ir populiarino lietuvišką dainą visuomenėje, skiepijo meilę muzikai, menui, grožiui. Per valstybės švenčių minėjimus, kitus Šaukėnų bendruomenės renginius jo traukiamos dainos visada skambėdavo parapijos namų salėje.

(nukelta į 8 p.)

(atkelta iš 7 p.)

1938 m. birželio 27 dieną lietuvių katalikų jaunimo „Pavasario“ federacijos jubiliejinėje dainų šventėje Kaune L. Mikšio vadovaujamas choras laimėjo trečiąją vietą. Tai buvo didelis visų dainininkų ir dirigento atkaklaus ir ilgo darbo įvertinimas, džiugi naujiena šaukėniškiams, gražus puslapis Šaukėnų kultūros istorijoje.

Dirbant Šaukėnuose L. Mikšiui teko daug bendrauti su bažnyčios vikarais Juozu Dambrausku, Izidoriu Juškiu, Juozu Ruteliu, Bernardu Aleksiejūnu, Jeronimu Stalemeku, Jonu Jasinevičiumi. Tyliais vasaros vakarais kukliame vargonininko butuke neretai vykdavo improvizuoti kameriniai koncertai, lietuviškos ir klasikinės muzikos vakaronės. Smuikuodavo valsčiaus sekretorius Stasys Alūzas, pianinu akompanuodavo vargonininkas, solo dainuodavo kun. J. Stalemekas, vėliau jį pakeitė kun. J. Jasinevičius. Skambėdavo ne tik romansai, dainos, bet ir arijų ištraukos iš Verdžio, Čaikovskio, kitų klasikinių operų. Jas labai mėgo kun. J. Jasinevičius. Tas neužmirštamas kamerines vakarones praturtindavo ir kunigo Jono skaitomi savo kūrybos apsakymai, novelės, Maironio, Brazdžionio, Bairono, Puškino, Lermontovo poezija.

L. Mikšys visą laiką bendradarbiavo su kaimyninių parapijų – Kurtuvėnų, Kuršėnų, Kelmės, Užvenčio, Vaiguvos, Vitsodžio – vargonininkais, vieni su kitais keisdavosi gaidomis, muzikos literatūros leidiniais, dalydavosi patirtimi, kultūros ir muzikos gyvenimo naujienomis. Tai buvo vienintelis būdas plėsti savo akiratį, tobulėti. Didesnės galimybės provincijos vargonininkams mokytis vargonuoti, profesionaliai augti atsirado S. Naujaliui Rokiškyje įkūrus Lietuvos vargonininkų kursus. Sunkiais pokario metais L. Mikšys pradėjo neakivaizdžiai studijuoti Šiaulių muzikos mokykloje, vėliau mokslus baigė Vilniuje, gavo kvalifikuoto dirigento diplomą.

1944 m. rugpjūčio 6 dieną karo ugnys sunaikino Šaukėnų Švč. Trejybės bažnyčią. Vargonininką slėgė dviguba netektis – neliko vargonų, prie kurių manualo praleista tiek daug dvasingų rytmečių, groti ir giedoti mišparai, gegužinės pamaldos, mišios. Tarsi nutrūko kažkokia gyvenimo tarpsnio styga, netekus šios šventovės, nutilus seniesiems dumpliniams vargonams.

Tai buvo atsisveikinimo ne tik su vargonais ir vargonavimu, bet ir su vargonininkavimu pradžia. Pradėjęs dirbti muzikos mokytoju Šaukėnų progimnazijoje L. Mikšys dar kurį laiką vargonininkavo ir bažnyčioje. Tačiau po trylikos gyvenimo ir darbo Šaukėnuose metų teko išvykti dirbti į Šeduvos gimnaziją. Šaukėnuose vargonininkauti pasiliko jo buvęs  choristas ir mokinys Juozas Bružas, ištikimai bažnyčiai tarnavęs per 50 metų.

Mokytojo L. Mikšio vadovaujami Šeduvos, Anykščių, Svėdasų moksleivių chorai Respublikinių dainų švenčių konkursuose ne kartą būdavo vertinami prizinėmis vietomis. Darbas, atrodo, įdomus, mielas, kūrybingas, brangus, bet giliai širdy L. Mikšys visą laiką išliko Aukštaitijos ir Žemaitijos vargonininku. Net ir savo bažnyčią tarp smėlėtų pušynų išsidriekusiame Andrioniškio miestelyje (Anykščių r.) buvo nusižiūrėjęs. Bet ta paskutinė gyvenimo svajonė taip ir liko neįgyvendinta.

Daugiau kaip penkiasdešimt metų paskyręs vargonininkavimui, lietuviškos giesmės ir dainos ugdymui, vaikų muzikiniam auklėjimui, Lionginas Mikšys mirė 1980 m. lapkričio 6 dieną, palaidotas Anykščių kapinėse.

© 2009 „XXI amžius“