Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mūsų švyturiai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Provincijos vargonininkas

Mikas ZENKUS

Šaukėnų bažnytinis choras „Pavasaris“ po linksmos „Aleliuja“ 1939 m. balandžio 9 d. Vargonininkas ir choro vadovas Lionginas Mikšys (sėdi centre, be instrumento)

Prieškario Lietuvoje nedidelių miestelių ir bažnytkaimių bažnyčiose vargonininkai beveik visi buvo savamoksliai, neturėjo jokio specialaus muzikinio išsilavinimo, tinkamo profesinio pasiruošimo. Buvusius karinių orkestrų dūdorius, kaimo smuikininkus ar armonininkus prie bažnyčios vargonų traukė nuoširdus tikėjimas, meilė muzikai, didelis noras kartu su šimtais tikinčiųjų grožėtis nepakartojamu nuostabaus instrumento – vargonų gaudesiu, praturtinančiu maldą dvasingumu, iškilmingumu ir giliu susikaupimu. Šventovės skliautais aidint vargonams, daug skambiau ir garsiau skambėdavo maldininkų giedamos giesmės, litanijos, mišios, gegužinės pamaldos. O jei čia dar liejasi balsingų choristų skaidrūs ir drąsūs balsai, visa bažnyčia tarsi pražysta nuo maldų ir giesmių.

Mirė sulaukęs 100 metų

A†A mons. Jonas Kučinskas–Kučingis (1908-1937-2009)

Mons. Jonas Kučingis

2008 metų gruodžio 23 dieną monsinjoras Jonas Kučingis šventė 100-ąsias metines, o po kelių dienų, 2009 sausio 6 dieną, išėjo į amžinąjį gyvenimą.

Kunigas Jonas Kučingis, pasitraukęs iš Lietuvos 1944 metais,  Los Angeles Šv. Kazimiero parapijoje dirbo 38-erius metus. Lietuvos Respublikos Prezidento buvo apdovanotas Gedimino ordinu, yra kelių knygų autorius, Lietuvos bažnyčių, kultūros, spaudos ir leidyklų rėmėjas.  

Mons. Kazimierą Gasčiūną prisimenant

Vasario pabaigoje amžinybėn iškeliavo monsinjoras Kazimieras Gasčiūnas, su kuriuo, kad ir epizodiškai, teko bendrauti.

Mano tėviškė buvo Šilalės rajone tarp dviejų parapijų: Tenenių ir Pajūrio. Teneniai už 2–3, Pajūris už  4–5 kilometrų. 1953–1954 metais, kai Teneniuose klebonavo kun. Kazimieras Gasčiūnas, po sodybos gaisro kurį laiką gyvenome tarp miškų išsimėčiusiame Cipariškių kaime ir priklausėme Pajūrio parapijai, tačiau dėl patogesnio atstumo, artimųjų kapų ir gyvenančių giminių tėvai lankė Tenenių Šv. Barboros paminklinę bažnyčią. Nežiūrint aplink dunksančių nemažų Tenenių girių, miško brolių veiklos, enkavedistų dažnų „šukavimų“ ir vizitų po aplinkinius kaimus, žmonės šešto dešimtmečio pradžioje drąsiai švęsdavo religines šventes, šventadieniais gausiai plūsdavo bažnytėlėn, lankydavo Lurdo grotą (vėliau bolševikinės valdžios nugriautą), o per didžiausius parapijoje Parcinkulio atlaidus rugpjūčio pradžioje miestelis būdavo sausakimšas nuo vežimaičių, dviračių ir visokių „kermošininkų“. Buvau kelerių metų vaikas, tačiau įsiminė suaugusių kalbos apie naujo jauno kunigo drąsius pamokslus, jo pastangas sutvarkyti per karą ir pokarį apleistas vietos kapinaites, organizuoti bažnyčios giedorius ir kitus gerus darbus. Tuometinė sovietinė valdžia jau be didesnių kompromisų diktavo dvasininkų skyrimus į parapijas. Pareigūnams nelabai patikęs ir įtikęs katalikų dvasininkas buvo nepageidaujamas ilgai klebonauti vienoje vietoje, todėl netrukus vos 28 metų kunigas buvo kažkur iškeltas.