|
Mons. Kazimierą Gasčiūną prisimenant
Vasario pabaigoje amžinybėn iškeliavo monsinjoras Kazimieras Gasčiūnas, su kuriuo, kad ir epizodiškai, teko bendrauti.
Mano tėviškė buvo Šilalės rajone tarp dviejų parapijų: Tenenių ir Pajūrio. Teneniai už 23, Pajūris už 45 kilometrų. 19531954 metais, kai Teneniuose klebonavo kun. Kazimieras Gasčiūnas, po sodybos gaisro kurį laiką gyvenome tarp miškų išsimėčiusiame Cipariškių kaime ir priklausėme Pajūrio parapijai, tačiau dėl patogesnio atstumo, artimųjų kapų ir gyvenančių giminių tėvai lankė Tenenių Šv. Barboros paminklinę bažnyčią. Nežiūrint aplink dunksančių nemažų Tenenių girių, miško brolių veiklos, enkavedistų dažnų šukavimų ir vizitų po aplinkinius kaimus, žmonės šešto dešimtmečio pradžioje drąsiai švęsdavo religines šventes, šventadieniais gausiai plūsdavo bažnytėlėn, lankydavo Lurdo grotą (vėliau bolševikinės valdžios nugriautą), o per didžiausius parapijoje Parcinkulio atlaidus rugpjūčio pradžioje miestelis būdavo sausakimšas nuo vežimaičių, dviračių ir visokių kermošininkų. Buvau kelerių metų vaikas, tačiau įsiminė suaugusių kalbos apie naujo jauno kunigo drąsius pamokslus, jo pastangas sutvarkyti per karą ir pokarį apleistas vietos kapinaites, organizuoti bažnyčios giedorius ir kitus gerus darbus. Tuometinė sovietinė valdžia jau be didesnių kompromisų diktavo dvasininkų skyrimus į parapijas. Pareigūnams nelabai patikęs ir įtikęs katalikų dvasininkas buvo nepageidaujamas ilgai klebonauti vienoje vietoje, todėl netrukus vos 28 metų kunigas buvo kažkur iškeltas.
Su juo trumpam likimas vėl suvedė septinto dešimtmečio viduryje, kada buvau bebaigiąs ar baigęs Kvėdarnos vidurinę mokyklą. Kun. K. Gasčiūnas tuomet dirbo klebonu už keliolikos kilometrų, Šilutės rajone, Švėkšnoje, kur užsilaikė bene ilgiausiai apie 13 metų. Mano mokslo draugas Vytas Arnašius kartą pakvietė aplankyti savo vyresnįjį brolį Albiną Arnašių, kuris buvo baigęs LŽŪA, dirbo agronomu Šilutėje, bet linko į kunigystę ir, kiek supratau, Švėkšnos klebonas jį rengė kunigų seminarijon. Klebonijoje buvome pakviesti papietauti. Pirmąkart teko atsidurti prie stalo dvasininkų draugijoje. Buvau žingeidus, ieškojau atsakymų į daugelį pasaulėjautos ir pasaulėžiūros klausimų, todėl kalbėdamasis su klebonu kun. K. Gasčiūnu kažkaip leptelėjau apie tai, kaip žmogui patirti religinių teiginių tikrumą ir viršgamtinio pasaulio egzistavimą. Nustebino klebonas, kuris man geltonsnapiui berniokui, kaip lygiaverčiam pašnekovui, be didesnių išvedžiojimų, paprastai tiesiai pasakė: Čia lygiai tas pat, kaip bandyti plikomis rankomis pačiupinėti nuogą aukštos įtampos laidą. Spėsi kažką patirti, bet nespėsi kitam perteikti, ką patyrei.
Vėliau tik iš pažįstamų nugirsdavau, kur perkeltas kun. K. Gasčiūnas. Su artimaisiais džiaugėmės sužinoję, kad kunigas tapo kanauninku, prelatu, buvo paskirtas atsikūrusios Telšių seminarijos Dvasios tėvu, vėliau rektoriumi.
Lietuvos katalikų bendruomenė, ypač Telšių vyskupija, kur iki šiol dar labai trūksta kunigų, mons. K. Gasčiūno asmenyje neteko stiprios asmenybės, tačiau jo veikla visur, kur jis dirbo, pasėjo gėrio, dvasingumo sėklą, duoda gražų vaisių. Pavyzdžiui, kad ir Teneniuose, kur parapija jau kelis dešimtmečius neturi savo klebono, bet išsaugojo krikščionišką žmonių dvasią, katalikiškas ir tautines tradicijas. Čia per Gavėnią, laidotuves, mirimo sukaktis tebegiedami Kalvarijų kalnai. Galima drąsiai teigti, kad prie to katalikiškų tradicijų paveldo išsaugojimo prisidėjo gūdžiausiais sovietiniais metais čia darbavęsi kunigai, tarp jų ir šviesaus atminimo mons. Kazimieras Gasčiūnas.
Dr. Steponas Gečas,
VDKM direktoriaus pavaduotojas
© 2009 XXI amžius
|