Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mūsų švyturiai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kunigystė – dalyvavimas Dievo šventume

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI laimina kunigus per Didžiojo ketvirtadienio Krizmos šv. Mišias

Išganytojo pavyzdžiu per Paskutinės Vakarienės pamaldas Šventasis Tėvas plovė kojas dvylikai kunigų

Popiežius dalinasi patyrimu

Artėjant popiežiaus Benedikto XVI paskelbtų Kunigų metų inauguracijai, vis didesnis dėmesys skiriamas jo pareikštoms mintims dėl šios ypatingos sakramentinės tarnystės Bažnyčioje svarbos. Šiuo atžvilgiu  per praėjusio Didžiojo ketvirtadienio Krizmos šv. Mišias atnaujinant kunigystės šventimus Šventojo Tėvo pasakyta homilija nusipelno išsamesnio aptarimo. Tuo labiau kad netrukus 82-ąjį gimtadienį minėsiantis Romos vyskupas jo vadovautų pamaldų homilijoje prisiminė savo prieš šešis dešimtmečius vykusių šventimų išvakares, kada ieškojo įkvepiančios Dievo Žodžio išminties būsimajai kunigiško gyvenimo ir veikimo kelionei.

Popiežius sakė, kad tuo metu skaitant Šventąjį Raštą jo žvilgsnis užkliuvo už Šv. Jono evangelijoje atpasakotos per Paskutinę Vakarienę sakytos Viešpaties Jėzaus maldos už savo mokinius. Pastebėjęs, kad tuo metu Išganytojas meldėsi ne tik už į Vakarienbutį susirinkusius dvylika apaštalų, bet ir už būsimųjų amžių visus vyskupus bei kunigus, jų atsakingą misiją Benediktas XVI pacitavo: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 17–19). Nurodęs į Jėzaus ištartus žodžius „pašventinu save“, kurie gali būti ne visiškai suprantami – juk Atpirkėjas, kaip Dievo Sūnus pats yra šventas – Popiežius paaiškino, kad reikia skirti sąvokas „šventas“ ir „pašventinti“ (konsekruoti). Pastarąjį žodį galima versti ir kaip „aukoti“, todėl, kai Jėzus sako, „dėl jų aš pašventinu save“, tai patvirtina Jo, kaip aukščiausio Kunigo, aukojimąsi: Žmogus Jėzus, kuris kartu yra ir Dievo Sūnus, atiduoda save Tėvui už mus visus. Toks aktas „talpina savyje visą mūsų atpirkimo slėpinį ir išreiškia kunigystės Bažnyčioje prigimtį“, kalbėjo Benediktas XVI į Didžiojo ketvirtadienio pamaldas Šv. Petro bazilikoje susirinkusiems apie 1600 Romos vyskupijos dvasininkų.

Klausimai ištikimybės patikrinimui

Primindamas kitų Jėzaus maldos žodžių – „pašventink juos tiesa, tavo žodis yra tiesa“ – prasmę, Popiežius aiškino, kad tokiu būdu Išganytojas prašė padėti mokinius patraukti į Jo šventumą. Tik per kūrybingą naudojimąsi Dievo Žodžio galia ir priartėję prie dieviškosios egzistencijos kunigai gali įgyvendinti savo misiją pasauliui. Toliau homilijoje Šventasis Tėvas retoriškai užduoda keletą klausimų, kurie, matyt, taps Kunigų metų diskusijų temomis. Ar mes (kunigai) tikrai esame pripildyti Dievo Žodžio? Ar tas Žodis tikrai yra mus palaikantis maistas, net labiau nei duona ir šio pasaulio dalykai? Ar mes tikrai žinome tą Žodį ir jį mylime? Ar pakankamai juo persiėmę, ar jis paženklino mūsų gyvenimą ir daro įtaką mūsų mąstymui? O gal mintis labiau formuoja tai, ką kiti sako ir daro? Ar ne vyraujančios nuomonės pernelyg dažnai yra mūsų savęs vertinimo kriterijai? Ar ne per daug esame įklimpę į paviršutiniškumą, kaip ir kiti šios dienos žmonės? Ar mes tikrai leidžiamės būti giliai Dievo Žodžio nuskaistinami?

Popiežius Benediktas XVI priminė kunigystei ypač svarbias nuolankumo ir klusnumo vertybes, iš kurių taip tyčiojosi žinomas ateistas filosofas Frydrichas Nyčė, lygindamas jas su vergyste ir pasidavimu išnaudojimui. Visiškas nuolaidžiavimas yra nepriimtinas, tačiau destruktyvus išdidumas ir perdėtas pasikliovimas savimi griauna bendruomenę ir kelia smurtavimo pavojų. Teisingo nuolankumo reikia mokytis iš Kristaus, kuris pakluso Dievo valiai, atitinkančiai kunigiškos egzistencijos poreikius. Toks prisirišimas prie Kristaus, sekimas ir klusnumas Jam yra labai svarbus, kadangi Jis yra vienintelis tikrasis Naujosios Sandoros kunigas. „Todėl mokinių kunigystė gali tik būti dalyvavimas (vienintelėje) Jėzaus kunigystėje, – sakė Šventasis Tėvas. – Mūsų buvimas kunigais yra tik naujas susivienijimo su Kristumi būdas“. Iš esmės tai pasiekiama per Kunigystės sakramentą, tačiau tai gali tapti ir „pasmerkimu“, jeigu kunigo gyvenimas neatitinka sakramento reikalavimų. Kunigiška vienybė su Kristumi skatina savęs atsižadėjimą ir klusnų atsidavimą Išganytojui, „kada ir kur jis panorės mus panaudoti“. Taip pabrėždamas Popiežius priminė garsiuosius apaštalo šv. Pauliaus žodžius, puikiai nusakančius sakramentinę kunigo būseną: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 4, 20)

„Tikra meilė nėra pigi“

Šią būseną per fundamentalų savęs atsižadėjimą Kristaus naudai kunigas priima sakydamas „taip“ savųjų šventimų akimirką. Tačiau tas apsisprendimas visam gyvenimui turi būti nuolat atnaujinamas ir kartojamas kasdieniais mažais „taip“, kasdieniu liudijimu, jog kunigo gyvenimo centre iš tikrųjų yra Kristus. „Tada iš tikrųjų mes patiriame pasiaukojimo, kuris pradžioje gali būti skausmingas, didėjantį draugystės su Juo džiaugsmą ir visus mažus, o kartais ir didelius Jo meilės ženklus, kurie mums yra nuolat rodomi“, – sakė Šventasis Tėvas. Toks panirimo į Kristaus tiesą procesas vyksta per kunigo maldą, mąstymą ir veikimą, sudedant Jam savo kasdienio gyvenimo ir tarnystės sunkumus, nesėkmes, pasiekimus ir džiaugsmą. Ši malda nėra uždara asmeninė kontempliacija, bet dalyvavimas bendrojoje Bažnyčios maldoje, ypač per Eucharistijos celebravimą. „Kunigai, švęsdami Eucharistiją, savo malda paženklina šiandienos krikščionių maldos kelią“, – aiškino Popiežius. Betarpiškai susivienydami su Eucharistinės maldos žodžiais, jų vedami ir perkeičiami kunigai įgalina ir visus tikinčiuosius įsijungti į šį veikimą. Taip visi mes tampame tikrai „vienas kūnas, viena dvasia“ Kristuje.

Šis asmeninis ir bendruomeniškas įsijungimas į Kristaus šventumą kartais reiškia Jo tiesos reikalavimų pripažinimą dideliuose ir mažuose dalykuose bei nesitaikstymą su pasaulyje egzistuojančiu melu ir blogiu. Kai kalbame apie pasišventimą Kristaus tiesai, negalima užmiršti, kad Kristuje tiesa ir meilė yra vienas ir tas pats dalykas, kalbėjo Benediktas XVI dvasininkams. „Tikra meilė nėra pigi, ji gali daug iš mūsų pareikalauti. Ji priešinasi blogiui, kad atvestų žmones į tikrąjį gėrį“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Jis ragino kunigus, būnant vienybėje su Kristumi, pažinti jį vargšuose, kenčiančiuose ir visuose „šio pasaulio mažuosiuose. Tada mes tapsime žmonėmis, kurie tarnauja, kurie pripažįsta savo brolius ir seseris Jame ir juose sutinka Jį“.

Taigi, Kristaus malda Tėvui, kad Jis pašventintų mokinius savo tiesa, reiškia nepasitenkinimą formaliomis kunigystės šventimų apeigomis, bet „tikro pašventinimo“ siekį, kuris visą jų būtį padarytų Dievo šventumo „nuosavybe“. Tik toks prasmingas vidinis perkeitimas gali būti vertingai išreikštas į kasdienį kunigų gyvenimą ir darbus dėl Dievo Karalystės atėjimo.

© 2009 „XXI amžius“