Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mūsų švyturiai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Mitų ir paslapčių  šalis

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Balandžio 14-ąją Seime premjeras A. Kubilius perskaitė Vyriausybės veiklos ataskaitą už 2008 metus. Ataskaita nebuvo ilga, nes premjerui teko atsiskaityti tik už 20 praėjusių metų dienų, kai dirbo Permainų koalicijos vyriausybė. Premjeras teigė, kad daug problemų sukėlė G. Kirkilo vyriausybė, kuri neatsižvelgė į vis blogėjančias ekonominės tendencijas. O finansų ministro A. Šemetos pristatytas planas apie drastišką biudžeto apkarpymą net 3 milijardais litų sukėlė daug skeptiškų atsiliepimų.

Balandžio 14 dieną teismas išteisino sausio 16 dieną prie Seimo organizuoto profsąjungų mitingo rengėjus – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininką Artūrą Černiauską, Darbo federacijos pirmininką Vydą Puskepalį ir profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkę Aldoną Jašinskienę. Konstatuota, kad mitingo rengėjai nėra atsakingi už po mitingo vykusias riaušes, kurių metu buvo daužomi Seimo langai ir apgadinta keliolika automobilių.

Pareigūnų profsąjungos, nepatenkintos teisėsaugos finansavimu ir tuo, kad ir taip skurdų policijos ir kitų teisėsaugos tarnybų biudžetą planuojama sumažinti dar 55 milijonais litų, balandžio 25 dieną Vilniuje planuoja surengti masinį mitingą ir piketus kituose Lietuvos miestuose. Policijos profsąjungų lyderio Vytauto Bako teigimu, į kampą stumiami pareigūnai pasiryžę kovoti už savo teises, nepaisydami pasigirstančių grasinimų.

Artėjančiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime bus sprendžiami esminiai klausimai. Vienas pagrindinių – partijos vadovybės likimas. Pirmą kartą partijos istorijoje į pirmininko vietą pretenduoja net penki kandidatai. Yra reali galimybė, kad Andrius Kubilius praras partijos lyderio postą. Nors kai kas teigia, kad į partijos lyderius veržiasi kažkuo praeityje įsižeidę žmonės, tačiau vargu ar tai teisingas požiūris. A. Kubilius vertinamas kaip vienas partijos įkūrėjų, nemažai prisidėjęs prie TS-LKD veiklos stiprinimo, tačiau daug TS-LKD narių nepatenkinti, kad priimami ekonomiškai nepagrįsti sprendimai, dalį kurių jau teko atšaukti kaip antikonstitucinius. Be to, kaip labai ryškus neigiamas ženklas vertinama tai, kad esminių sprendimų priėmimui didžiulę įtaką turi finansų ministras Algirdas Šemeta ir su juo susiję bankininkai. A. Šemetos ir jo aplinkos inicijuojami sprendimai nėra palankūs daugumai Lietuvos piliečių. Visi kandidatai į TS-LKD pirmininko postą gerai žinomi partijoje. Pagrindiniai A. Kubiliaus konkurentai – V. Stundys ir A. Tučkus. Abu šie politikai yra patyrę, turi gerą reputaciją, vertinami kaip ryžtingi politikai. V. Stundys, buvęs Molėtų meras, šiame poste sėkmingai dirbo vienuolika metų, 2004 metais tapęs LKD lyderiu, sugebėjo suvienyti byrančią partiją. A. Tučkus, aktyvus antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, iki 1993 metų dalyvavo Lietuvos Laisvės Lygos veikloje. 1993 metų rudenį tapęs Tėvynės sąjungos nariu, pasižymėjo kaip aktyvus politikas. Nuo 2004 metų A. Tučkus yra europarlamentaro V. Landsbergio patarėjas.

Mūsų krašto padangėje sklando daug įvairių mitų, egzistuoja ir daug neįmintų ar jau dalinai atskleistų paslapčių. Žydšaudžių tautos mitas ir žydų – visų lietuvių tautos negandų organizatorių mitas –  tarpusavyje susiję. Istorikai atskleidė, kad keletas tūkstančių lietuvių dalyvavo žydų naikinime, tačiau tokių prie holokausto vykdymo prisidėjusių žmonių buvo visoje Europoje. Tad šis neturintis realaus pagrindo mitas vis labiau blėsta. Kitas mitas, kad žydai buvo pagrindiniai trėmimų ir kitų sovietmečio represijų organizatoriai, irgi nėra pagristas. Taip, NKVD-KGB struktūrose darbavosi nemažai žydų tautybės asmenų, tačiau ten dirbo ir daug rusų, ukrainiečių, lietuvių. Pigūs antisemitiniai paskviliai nėra populiarūs visuomenėje, tai rodo ir sociologinės apklausos. Atrodo, kad jau baigiame perprasti ir dar vieną mitą „liberalizmas – aukščiausia gėrio forma“. Palankus požiūris į liberalizmą, egzistavęs Lietuvoje 2000–2005 metais, vis labiau blėsta. Viena priežasčių yra ta, kad Lietuvoje vyrauja radikalus liberalizmas, iš esmės propaguojantis pigią vartotojišką kultūrą, pateisinantis įvairias išnaudojimo formas. Dar 2007 metais apžvalgininkas Vladimiras Laučius, nagrinėdamas liberalizmo nuosmukį mūsų krašte, teigė: „Primityvias ekonomines raiškos formas įgaunantis liberalizmas subrandino naujo lietuvio sampratą. Hedonistinis požiūris į gyvenimą (karjera, sėkmė, laisvė) sukūrė naujas vertybes, kurios šiandien pateikiamos kaip neatsiejama naujos asmenybės – naujojo lietuvio – gyvenimo ir mąstysenos dalis. Visi, mėginantys priminti tradicinių visuomenės institutų (šeimos, bendruomenės), pareigos svarbą, apkaltinti reakcingumu ir tuščiu moralizavimu, kuris, anot naujųjų lietuvių, yra beprasmis šiuolaikinėje modernioje visuomenėje. Nematoma liberalų ranka, turinti tvarkyti ekonomikos reikalus, dažnai lieka nematoma ir tada, kai už jos griebiančios tai, kas jai nepriklauso, turėtų čiupti teisėtvarkininkai. Įstatymai – gerai, bet liberalus verslumas – geriau. Šalia to šlovinama teisės viršenybė: teisė liberalų vaizduojama kaip svarbesnė ir už  teisingumą, ir už moralę, ir už sveiką protą“.

Paslapčių Lietuvoje daug. Viena iš tokių – kodėl kai kurie politikai taip stengiasi, kad „Leo LT“ sandoris nebūtų pripažintas niekiniu ir spendžia įvairiausias pinkles, gindami „NDX energijos“ interesus. Už tokių politikų kyšo korupcijos ausys, tačiau kol kas aiškiai įminti korupcinių ryšių paslaptis trukdo politinės valios stoka. Lietuvoje jau keleri metai, kaip  atskleidžiama daug korupcijos skandalų, kurie kad ir iki galo nebūna ištiriami, tačiau bent jau parodo, kas vyksta mūsų politikos ir verslo viršūnėse. Sąlyginė ramybė buvo tada, kai grupuotės, pasidalijusios Lietuvą įtakos zonomis, ramiai sau darbavosi. Įtakos sferas Lietuvoje pastaruosius penkerius metus pasidalijo oligarchai, korumpuoti politikai ir įtakingi kriminaliniai baronai. Tai buvo jau antrasis įtakos zonų pasiskirstymo etapas. Pirmasis – 1993–1994 metai, kai lietuviškieji „įteisinti vagys“ – komunistinės nomenklatūros lyderiai – kartu su kriminalinio pasaulio vadeivomis pasidalijo Lietuvą, jos fabrikus ir valdžios postus. Tais grėsmingais laikais nukentėjo ne tik žudomi ir persekiojami žurnalistai ir sąžiningi politikai. Sąžiningi teisėsaugos pareigūnai tuo metu buvo urmu metami iš tarnybos. Prieš mafijos „aštuonkojus“ bandęs veikti J. Milevskis, J. Rimkevičius ir kiti jų kolegos patyrė, kad korupcijos šaknys gilios, o mafijos bosų rankos siekia toli. 2005–2006 metais kriminalinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų įtaką pajuto patriotiški teisėsaugos pareigūnai, specialiųjų tarnybų darbuotojai. Nukentėjo ne tik V. Pociūnas, K. Braziulis, bet ir dar daug jų kolegų. Kai nusikaltimų galai ėmė lįsti į paviršių, padidėjo sąžiningų politikų ir visuomenės dėmesys korupcijos ir klastos reiškiniams. Tai, kad siekiant savanaudiškų politinių ir ekonominių tikslų, buvo siekiama daryti įtaką teisėsaugai, rodo Darbo partijos veiklos tyrimo istorija. Jau 2005 metų gruodį buvo surinkta pakankamai įrodymų apie Darbo partijos (DP) nusikalstamą veiklą. Tačiau kai kurių įtakingų veikėjų pastangomis šis DP veiklos tyrimas buvo prislopintas iki 2006 m. gegužės. Gyvename sąlyginai taikioje Europoje, čia nevyksta grėsmingi karai. Tačiau šalia mūsų dažnai vyksta kitokie karai – ekonominiai, informaciniai karai, o aršiose politinėse kovose naudojami įvairūs kovos būdai. Senovės kinų rašytojo Sun-Tzu knygoje „Karo menas“ sakoma: „Laimi tie, kurių aukštieji ir žemieji luomai puoselėja tuos pačius troškimus“. Lietuvoje tikrai taip nėra – aukštųjų ir žemųjų luomų troškimai yra labai skirtingi. Aukščiausias luomas – oligarchų klasė stengiasi žūtbūt išsilaikyti vertikalės viršūnėje. Oligarchai kartu su savo talkininkais savo įtakos išlaikymui naudoja visas įmanomas formas, nesibodi smurto, melo ir klastos. Vis dėlto klasės hegemonija jau svyruoja. Tuo tarpu daugelio Lietuvos žmonių – darbininkų, valstiečių, inteligentijos, smulkiųjų ir vidutinių verslininkų pagrindinis tikslas –  išsilaikyti šalį krečiančios aštrios krizės sąlygomis. Tačiau vis ryškėjančios pilietiškumo tendencijos Lietuvos visuomenėje ir ryžtingų, patriotiškų politikų veikla nuteikia optimistiškai – jau pažengėme į priekį ir šio proveržio sustabdyti neįmanoma...

© 2009 „XXI amžius“