|
Kandidatai atsiskleidžia
Prasidėjusioje prezidento rinkimų kampanijoje jau kai kas pradeda ryškėti. Iki kampanijos pradžios dauguma kandidatų atrodė gana skaidrūs, permatomi: jų politinės ir ideologinės pažiūros, netgi užkulisiai buvo tarsi aiškūs, žinomi. Pavyzdžiui, seniai žinoma, kad Kazimira Danutė Prunskienė, buvusi pirmosios Vyriausybės premjerė, 1991 metų sausyje susikompromitavo, pakeldama kainas, vėliau įkūrė Moterų partiją, pervadintą Naujosios demokratijos partija, dar vėliau Valstiečių partija, o galiausiai, sekant prieškario tradicija, Valstiečių liaudininkų partija. Paskutiniu metu ji pasitraukė (ar buvo pašalinta?) iš šios partijos pirmininkės pareigų. Dirbo ir žemės ūkio ministre. Prunskienė išgarsėjo kaip KGB agentė Šatrija esą ji apie 19811983 metus, važinėdama į Vakarų Europos šalis, teikė mokslinę ir kitą žvalgybinę medžiagą sovietiniam saugumui. Tą Aukščiausiojo teismo priimtą sprendimą vėliau panaikino žemesnės instancijos teismas, tačiau dabar Liustracijos komisija vėl pripažino Prunskienę bendradarbiavus su KGB. Pati kandidatė į prezidentus, remdamasi teismo sprendimu, tą neigia ir į rinkimų dokumentus yra įrašiusi, kad su KGB nebendradarbiavo. Šiaip ar taip, Prunskienė aiškiai išdėsto savo politines nuostatas, savo požiūrį į dabartinę Lietuvos politinę padėtį.
LSDP iškelto kandidatu neseniai išrinkto jos pirmininko Algirdo Butkevičiaus politinės pažiūros irgi yra gana aiškios. Anksčiau priklausęs Lietuvos socialdemokratų sąjungai, po susijungimo su LDDP tapęs vienu iš LSDP vadovaujančių asmenų, dirbęs Brazausko vyriausybėje finansų, vėliau susisiekimo ministru, laikosi sąlyginai nuosaikesnių nuostatų nei buvę komunistų (socialdemokratų) vadai. Gal todėl socialdemokratų sąjunga, atleisdama jam už paklydimus, paskelbė remianti jo kandidatūrą į prezidentus.
Loreta Graužinienė ir Valentinas Mazuronis taip pat savo pažiūromis labai skaidrūs kandidatai. Abu jie atstovauja savo partijoms, abu yra dešiniosios savo vadų rankos: pirmoji Darbo partijos vado V. Uspaskicho, antrasis Tvarkos ir teisingumo partijos vado R. Pakso. Ir abu jie atkakliai ir atsidavusiai gina savo vadų pozicijas. Beje, V. Mazuronis dažnai pabrėžia, kad nei jis pats, nei jo tėvai nepriklausė komunistų partijai.
Česlovo Jezersko ir Valdemar Tomaševski nuostatos nėra labai aiškios. Apie pirmąjį jau esame rašę (XXI amžius, 2009 04 17, Nr. 30) tai savo karinę karjerą sovietinėje kariuomenėje pradėjęs karininkas. Antrąjį geriausiai apibūdina jį iškėlusi partija Lietuvos lenkų rinkimų akcija, t.y. jis yra lenkų atstovas, daugiau ginantis Lietuvos lenkų teisių nuostatas, tačiau kartu ir atkaklus katalikas būdamas Seimo nariu, yra parengęs įstatymo dėl negimusių vaikų apsaugos projektą.
Nuo šių daugiau ar mažiau aiškių kandidatų mažiausiai skaidri, bent iki šiol buvo Dalia Grybauskaitė, jau keletą metų dirbanti eurokomisare, pasiūlyta į tas pareigas tuometinio premjero A. M. Brazausko, kurio vadovaujamoje vyriausybėje ji dirbo finansų ministre. Nuo Lietuvos politikos ji atitrūkusi buvo ne tik ta prasme, kad jau kelerius metus dirbo visiškai nepolitinėje srityje ne Lietuvoje, bet ir todėl, kad beveik 20 metų formaliai nepriklausė jokiai partijai vienintelė partija, kuriai ji priklausė, buvo Lietuvos komunistų partija, į kurią įstojo dar jaunystėje ir kurioje pasiekė tuometines aukštumas: baigė Leningrado Ždanovo aukštąją partinę mokyklą, dirbdama kažkokioje gamykloje ir dar kitur, paskui, grįžusi į Vilnių, dėstė aukštojoje partinėje mokykloje, ugdžiusioje Burokevičiaus rengiamus partinius kadrus (tarp jų ir G. Kirkilą). Bet šie gyvenimo faktai neseniai atsiskleidė prieš kandidatės valią iki tol jie buvo kruopščiai slepiami. Vis dažniau minimi ir kiti ne visai aiškūs D. Grybauskaitės biografijos momentai. Pavyzdžiui, dažnai aiškinamasi, kas yra jos tėvai mat įtariama, kad jos motina yra rusų kilmės, o tėvas yra dirbęs KGB. Tas klausimas neseniai viešai keltas televizijos laidoje, jį kėlė ir buvęs kandidatas į prezidentus Zigmas Vaišvila (nesurinkęs reikiamo parašų skaičiaus) bent taip skelbė BNS agentūros pranešimas. (Netrukus Z. Vaišvila paneigė tokį jo vadovaujamo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo paklausimo į rinkimų komisiją traktavimą esą jis norėjo atkreipti dėmesį į tai, ar VRK yra gavusi Liustracijos komisijos pažymas apie visų kandidatų į prezidento postą nebendradarbiavimą su užsienio specialiomis tarnybomis. Beje, LPS iniciatyvinės grupės klubas padarė svarbią prielaidą: jei visi kandidatai į Lietuvos Prezidentus buvo įregistruoti nepatikrinus jų galimo bendradarbiavimo su užsienio specialiosiomis tarnybomis ir jų kilmės, nėra pagrindo pasitikėti Vyriausiąja rinkimų komisija ir jos vykdomais rinkimais.)
Pati kandidatė trumpai atsakydavo (arba vengdavo atsakyti), kad kalbos apie jos kilmę yra šmeižtas, paaiškindama, kad mama kilusi iš Korsakų giminės, o tėvas dirbęs vairuotoju. Ji pati gimusi ir augusi Vilniuje, t. y. tėvai jau seniai gyvena sostinėje.
Taigi aiškėjant D. Grybauskaitės biografijos faktams, vis vien liko neaiškios nei jos pačios politinės nuostatos, nei juo labiau jos politinė kaip kandidato į prezidento postą programa. Buvo žinoma tik tai, kad ji labai kritikavo G. Kirkilo vyriausybę paskutiniais jo vadovavimo metais ir tarsi rėmė naująją A. Kubiliaus, su kuriuo jau seniai pažįstama, vyriausybę. D. Grybauskaitė pritarė visoms A. Kubiliaus vyriausybės antikrizinėms priemonėms, taip pat PVM, pelno ir pajamų mokesčių pakeitimams, dėl kurių drastiškai sumažėjo skurdžiųjų sluoksnių pajamos. Tiesa, po sausio 16-osios riaušių Grybauskaitė pasakė tik tiek, kad įvykiai ją sukrėtė. Iki tol ji labai aiškiai pasisakė už mokesčių didinimą, drįso netgi pasakyti, kad antikrizinės priemonės netgi per švelnios, nepritarė galimam biudžetininkų skriaudimui (jų atlyginimų mažinimui), tad mintis apie ją sukrėtusius įvykius taip ir liko neišaiškinta. Iš dalies ta jos frazė šiek tiek paaiškėjo šią savaitę įvykusio jos susitikimo su Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovais metu. Ji pareiškė, kad Lietuva privalo išmokti gyventi pagal kišenę ir radikaliai mažinti valstybės išlaidas, nes kitas pasirinkimas yra tik nacionalinės valiutos devalvavimas. Dažniausiai kalbėdama labai trumpai, netgi neaiškiai, šįkart ji rėžė: Pasirinkimo per vidurį nėra. Išlaidų mažinimas, be jokios abejonės, priemonė skausminga. Ir tęsė toliau dar kategoriškiau: Ji (ši priemonė) sukelia ir sukels socialinę įtampą, ji gali kainuoti Vyriausybių kaitą. Ir nurodė Latvijos pavyzdį, kur buvo pakeista vyriausybė. Atrodo, kad eurokomisarės nuomone, jai nepriimtinas išlaidų mažinimas mažinant biudžetininkų atlyginimus, jai priimtinas tik drastiškesnis būdas naikinti nereikalingas biudžetininkų pareigybes. Jos nuomone, krizės įveikimo plane nesuderinti institucijų veiksmai, todėl mokesčiai buvo padidinti drastiškai, o pati sistema suvelta. D. Grybauskaitė taip pat tvirtino, kad bendrą reformos vaizdą gadina akcizų pakeitimai ir mokesčiai smulkiajam bei vidutiniam verslui. Kalbėdama apie smulkiojo verslo apmokestinimą, D. Grybauskaitė tvirtino, kad keičiant mokesčius klaidos buvo daromos viena po kitos. Nuo to pradėti buvo didelė klaida, sakė eurokomisarė. Suvelti sistemos tikrai nereikėjo. To tiesiog neturėjo būti. Tai yra kompromitacija viso antikrizinio plano ir valstybės finansų stabilizavimo, tarsi atmesdama visą finansų ministro, premjero ir koalicijos darbą be jokių išlygų rėžė kandidatė į prezidento postą. D. Grybauskaitė stebėjosi, kodėl per aplaidumą padarytos mokesčių reformos klaidos iki šiol nėra taisomos. Pasak jos, būtų užtekę apsiriboti vartojamųjų mokesčių pakeitimais. Iš kitos pusės, ji visiškai nepritarė progresinių mokesčių įvedimui tai esą tik teisingumo burbulai ir joks socialinis teisingumas šiais mokesčiais nebūtų pasiektas. Progresiniai mokesčiai tai tik socialinio teisingumo iliuzija. D. Grybauskaitė sakė: Tų, kurie gyvena iš kapitalo, nepalies progresiniai mokesčiai /.../ Socialinį teisingumą galima pasiekti kitomis priemonėmis, o ne teisingumo burbulais.
Taigi, atsiskleidžia labai prieštaringos įvairiapusį susižavėjimą keliančios kandidatės į prezidentus politinės nuostatos. Tačiau jos išlieka paslaptingos ir, atrodo, tokios liks iki pačių rinkimų. O taip pat ir po rinkimų...
Linas ŠALNA
© 2009 XXI amžius
|