Atnaujintas 2009 m. balandžio 24 d.
Nr. 32
(1724)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Žengti šv. Pranciškaus pėdomis

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI laimina savo
steigimo 800 metų jubiliejų mininčius
Pranciškonų ordino narius

Į susitikimą su Šventuoju Tėvu
jo užmiesčio rezidencijoje atvyko
beveik 3000 jubiliejinės
„palapinių kapitulos“ dalyvių

„Palapinių kapitulos“ akimirkos

Didžiausias evangelinio gyvenimo sąjūdis

Pranciškonų vienuolių ordino įkūrimo 800–ųjų metinių jubiliejaus kulminacija tapo vadinamosios „palapinių kapitulos“ dalyvių susitikimas su popiežiumi Benediktu XVI. Į užmiesčio apaštališkųjų rūmų Kastelgandolfe kieme balandžio 18 dieną vykusią audienciją susirinko apie 3 tūkstančiai įvairioms pranciškonų šeimos atšakoms ir bendruomenėms priklausantys broliai ir seserys iš 65 pasaulio šalių. Prieš tai jubiliejinės iškilmės vyko ordino įkūrėjo šv. Pranciškaus mieste Asyžiuje (šiaurės rytų Italija), kur jų dalyviai savo pirmtakų pavyzdžiu gyveno palapinėse. Dėl to ir visas renginys pavadintas „palapinių kapitula“.

Trims pagrindinėms pranciškonų vienuolijoms – mažųjų brolių, kenventualų ir kapucinų – priklauso daugiau kaip 30 tūkstančių narių. Pradžią šiam didžiausiam Katalikų Bažnyčios evangelinio gyvenimo sąjūdžiui davė popiežius Inocentas III, kuris lygiai prieš 800 metų, 1209–ųjų balandžio 16 dieną priėmęs į Romą atvykusį šv. Pranciškų ir vienuolika jo pasekėjų, pritarė jų dvasiniam projektui (regulai). Naujoviško „fratres minores“ sumanymo patvirtinimui tarpininkavo tuometinis Asyžiaus vyskupas Gvidas ir jo bičiulis įtakingas Sabinos vyskupas kardinolas Džovanis di Paolas, kurie gerai suvokė Šv. Pranciškaus idealų prasmę.

Kaip tik šį vienuolių ir hierarchų bendrystės faktą išryškino savo kalboje pranciškonams popiežius Benediktas XVI. Jis priminė, kad kai kurie ordino nariai eina vyskupišką tarnystę. Audiencijoje dalyvavo ir dabartinis Asyžiaus arkivyskupas Domenikas Sorentinas. Hierarchai turi pripažinti ir vertinti specifinę vienuolijos charizmą, o vienuolija turi pripažinti Bažnyčios institucinę tvarką. „Charizma ir institucija visada viena kitą papildo Bažnyčios statyboje“, – sakė Šventasis Tėvas.

Įžvelgė Šventosios Dvasios iniciatyvą

Primindamas ordino kūrimo pradžią, kada Romoje buvo kilę nemažai abejonių dėl jo tikslingumo bei galimo nepaklusnumo apaštalo šv. Petro įpėdiniui, jis spontaniškai svarstė ir apie priešingą galimybę. Šv. Pranciškus galėjo ir nevykti pas Inocentą III prašyti jo palaiminimo ir, nesiekdamas Bažnyčios pripažinimo ar net jai pasipriešindamas, būtų gal sulaukęs net didesnio populiarumo. „Tuo laikotarpiu formavosi daug naujų religinių grupių ir sąjūdžių, ir kai kurie iš jų save supriešindavo Bažnyčiai, kaip institucijai“, – sakė popiežius Benediktas XVI, puikiai suprasdamas, kad jo klausytojai žino, jog panaši padėtis yra ir šiuo metu.

Tokioje situacijoje yra svarbus bei sektinas šv. Pranciškaus pavyzdys – jis ne polemizavo su hierarchais, o ieškodamas glaudesnių ryšių išsirengė į Romą. „Šis faktas atskleidžia jo tikrą bažnytinę sielą“, – aiškino Šventasis Tėvas. Be abejonės, tai paliko gerą įspūdį Inocentui III, kuris ryžosi pripažinti naująją vienuoliją, nepaisydamas kai kurių bendradarbių atkalbinėjimo. Inocentas III sugebėjo Šv. Pranciškaus projekte, kuris tuomet atrodė labai naujoviškas ir netradicinis, įžvelgti ne erezijos užuomazgas, bet „Šventosios Dvasios iniciatyvą ir tai sveikino, palaimino bei drąsino“, – teigė popiežius Benediktas XVI.

Dėkodamas Dievui už pranciškonų ordino dovaną Bažnyčiai ir jų nuopelnus Dievo tautai, Šventasis Tėvas dar kartą priminė didįjį Šv. Pranciškaus atsivertimo pavyzdį. Apie šį radikalų dvasinį pasikeitimą po 25 „tuščio gyvenimo“ metų, popiežius Benediktas XVI jau yra nemažai kalbėjęs 2007–aisiais, kai pats atliko piligrimystę į Asyžių. Jaunasis Pranciškus, dėl linksmo ir nerūpestingo gyvenimo būdo vadintas „lėbavimo karaliumi“, sugebėjo iš naujo sutikti Kristų ir ryžtingai pakeisti savo egzistenciją. Tą įspūdingo atsivertimo istoriją Šventasis Tėvas susiejo su taip pat atsivertusio apaštalo šv. Pauliaus jubiliejinių metų minėjimu.

Darbuotis dėl Bažnyčios atsinaujinimo

Jis sakė, kad po atsivertimo „poverello“ (mažuoju vargšu žmogumi) tapusiam šv. Pranciškui labai tinka šiemet dažnai prisimenami apaštalo šv. Pauliaus žodžiai iš jo laiško Galatanes: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gol. 2, 19–20). Šv. Pranciškus, tobulai atspindėdamas tautų apaštalo žingsnius į tiesą, mokė savo pasekėjus, kad Evangelija taptų gyvenimo taisykle. Jis pats tapo „gyvąja evangelija“ ir savo „radikaliu idealizmu“ sugebėjo prie Kristaus patraukti daugybę jaunų žmonių.

Priminęs tokį nuostabų šv. Pranciškaus gyvenimą ir jo darbus, popiežius Benediktas XVI kreipėsi į audiencijos dalyvius, ragindamas juos žengti ordino steigėjo, kaip ir jo bendražygės šv. Klaros Asyžietės, pėdomis: „prarasti savo gyvenimą dėl Jėzaus ir Evangelijos, kad jis būtų išgelbėtas ir duotų gausių vaisių“. Dėl to visada reikia būti dėmesingiems Šventosios Dvasios balsui, išlaikyti būdingą pranciškoniškąjį paprastumą, kontempliacinę nuotaiką ir džiaugsmą bei „Matyti Kristaus veidą mūsų broliuose ir seseryse, kurie kenčia, ir visiems nešti taiką“.

Priminęs žinomą pasakojimą apie šv. Pranciškui apsireiškusį Nukryžiuotąjį, kuris jį prašė suremontuoti griūvančius namus, kas buvo suvokta, kaip prašymą pradėti Bažnyčios dvasinį atnaujinimą, Popiežius sakė, kad šis uždavinys yra aktualus ir šiandien. Ir dabartinėje Bažnyčioje yra daug „griuvėsių“ ir čia kalbama ne apie pastatus, o apie asmenis ir bendruomenes. Tačiau šią atstatomąją misiją reikia pradėti nuo savęs, ką darė ir pats šv. Pranciškus. „Mes esame pirmieji namai, kuriuos Dievas nori atstatyti“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, kviesdamas pranciškonus į talką Bažnyčios ganytojams. Jis pažymėjo, kad tokios pagalbos, kaip anais laikais, taip pat ir dabar laukia ir pats Popiežius.

Tarp kitų reikšmingų veiklos aspektų, pažymėtinos šv. Pranciškaus pastangos suartėti su islamiškuoju pasauliu, apsilankymas Šventojoje Žemėje, kurios šventovių pagrindiniais globėjais pranciškonai yra iki šiol. Apie šiuos nuopelnus Benediktas XVI, matyt, primins per savo būsimą piligrimystę į Palestiną po kelių savaičių. Gyvenimo pabaigoje Kristaus stigmas įgijęs ir 1226 metais miręs šv. Pranciškus buvo kanonizuotas nepraėjus ir porai metų po mirties. Jo liturginio minėjimo diena yra spalio 4–oji.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija