Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Įtakos labirintai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Teismui perduota pirmoji byla dėl neskaidraus „Alitos“ privatizavimo. Buvęs Valstybės Turto fondo vadovas Povilas Milašauskas yra kaltinamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Valstybei padaryta žala siekia 36 milijonus litų. Kitas garsus korupcijos skandalas susijęs su Panevėžio politikais. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai suėmė Panevėžio apskrities viršininko pavaduotoją Vidą Balakauską. Šis politikas, priklausantis Tautos prisikėlimo partijai, įtariamas suklastojęs dokumentus paraiškai dėl 18 milijonų litų iš Europos Sąjungos fondų gavimo. Vidas Balakauskas rūpinosi bendrovės „Bioenergija“ kurios akcininku esąs, reikalais. Kol kas jis laikinai nušalintas nuo tarnybos.

Lietuvoje krizės akivaizdoje verslininkams tenka nemaži išbandymai. Pernelyg artimi kai kurių verslo striktūrų ir politikų ryšiai yra akivaizdūs. Tai balandžio 21 dienos metiniame pranešime pažymėjo ir prezidentas Valdas Adamkus: „Didelį pavojų kelia pernelyg glaudūs verslo ryšiai. Akivaizdu, kad šiuos ryšius, ir pirmiausia – partijų priklausomybę nuo verslo finansinės paramos, būtina kuo skubau nutraukti“. Dabar daugelis verslininkų susiduria su dideliais sunkumais. Tačiau egzistuoja tam tikras verslininkų sluoksnis, kuris krizės sąlygomis sunkumų nejaučia, net priešingai – dar labiau klesti. Tai – verslininkai, greta oficialaus verslo užsiimantys ir šešėliniu verslu. Tie, kurie jau seniai yra įsitraukę į tamsaus verslo sritį, nejaučia lėšų stygiaus. Asmenys, organizuojantys cigarečių ir spirito kontrabandą, dažnai užsiima ir kitais nusikaltimais – organizuoja nelegalius miškų kirtimus, prabangių automobilių vagystes, PVM mokesčių grobstymą. Apie didelius šešėlinio verslo mastus liudija ir šį mėnesį teisėsaugos pareigūnų įvykdytos operacijos, kurių metu surastos kelios stambios pogrindinės falsifikuoto alkoholio gamyklos, nelegali piratinių kompaktinių diskų gamykla. Tokia veikla garantuoja dideles pajamas, o rizika minimali, nes dažniausiai veikiama per statytinius. Mafijos bosų statytiniai vykdo konkrečias užduotis – gabena kontrabandinių cigarečių siuntas, spiritą, kontroliuoja pogrindinių alkoholio falsifikavimo gamyklų veiklą, užsiima nelegaliais miškų kirtimais bei kita nusikalstama veikla. Už tai jie gauna tam tikrą pelno dalį, o didžioji pajamų dalis atitenka pagrindiniams šešėlinio verslo organizatoriams. Paklausite, kuo tokie procesai susiję su politika?! Žemesnio lygio kriminaliniai verslininkai susiję su korumpuotais savivaldos politikais, teisėsaugos pareigūnais, aukštesnio – su įtakingais politikais, aukšto rango valdininkais, teisėjais. Įtakingų kriminalinių verslininkų grupuočių įtakon patenka ir kai kurios valstybinės įmonės. 2000-2006 metais kelių korumpuotų politikų ir prieštaringos reputacijos verslininkų grupė turėjo didelę įtaką „Kauno vandenų“ bendrovėje. Į oficialias partijų sąskaitas ir į „juodąsias kasas“ atkeliauja nemažai tamsios kilmės pinigų. Šios lėšos patenka per oficialias kai kurių klanų valdomas įmones. Štai Marijampolė registruota „Artapolo“ bendrovė 2005-2008 metais pastoviai remdavo kelias valdančiais partijas. Ši Ž. Buzo ir Burbos (Raikino) valdoma bendrovė 2008 metais kelis kartus stambiomis sumomis parėmė G. Kirkilo vadovaujamą socialdemokratų partiją. Besirengdami rinkimams, 2008 metų pirmąjį pusmetį tuometiniai socdemų lyderiai gavo nemenkas pinigų sumas ir iš „Jurgenos“ bei kitų įtakingų klanų valdomų bendrovių. Kovoje dėl įtakos ir stambių verslo interesų Lietuvoje krito ir galingi verslo rykliai, buvę KGB pareigūnai. Prieš keliolika metų, 1996 balandį Kaune buvo nušautas buvęs KGB pareigūnas, koncerno „Agora“ savininkas Sigitas Čiapas. Šis verslininkas buvo artimai susijęs su įtakingais to meto politikais. 2007 metais Vilniuje paslaptingomis aplinkybėmis žuvo kitas buvęs KGB pareigūnas, koncerno ,,Status“ vadovas Vladas Bieliauskas. „Status“ koncernas remdavo kai kurias partijas ir valstybės pareigūnus.

Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demoktų partijos gretose aptariami įvairūs esminiai ekonominiai ir finansiniai klausimai. Konservatorių tarpe vyksta nemažai diskusijų ir dėl progresinių mokesčių įvedimo. Daug partijos narių remia tokių mokesčių idėją. Kandidatas į TS-LKD pirmininko postą Naglis Puteikis, svarstydamas progresinių mokesčių temą, sako, nors: „Teigiama, kad įvedus progresinius mokesčius, biudžetas nepasipildys. Tačiau kaip neišloš biudžetas, jei gaunantys kelių dešimčių tūkstančių algas mokesčiams sumokės po kelis tūkstančius litų per mėnesį daugiau? Laisvosios rinkos institutas gąsdina, kad neapsikentę drastiško algų sumažinimo specialistai pabėgs į užsienį. Kas pabėgs? Bankininkai, Registrų centro vadovai, „Leo LT“ valdybos nariai, „Klaipėdos energijos“ direktoriai?.. Tegu bėga. Kiti lietuviai stos į jų vietą ir tuos didesnius mokesčius sumokės“. Progresinių mokesčių įvedimui pritaria A. Stancikienė, P. Saudargas, R. Kupčinskas, G. Songaila, P. Žeimys ir kiti pažangūs Seimo TS-LKD frakcijos nariai. Kartais net keista girdėti pasvarstymus, neva progresiniai mokesčiai nieko gero neduos, tik sukels sumaištį. Kyla klausimas, jei progresiniai mokesčiai egzistuoja daugelyje Europos valstybių, ir ši tvarka pasiteisino, tai kodėl Lietuvoje jie gali būti kuo nors kenksmingi?

Tol, kol Lietuvoje klestės išnaudotojiška sistema, tol viso kalbos apie demokratiją ir teisinę valstybę bus tuščios. Daugelio prekybos tinklų, maisto perdirbimo įmonių darbuotojai, „Lietuvos pašto“ tarnautojai bei kitų sričių dirbantieji dirba daug, tačiau jų pajamos menkos – svyruoja tarp 600-1200 litų. Egzistuoja bent keli realūs keliai, galintys sumažinti didžiulę socialinę atskirtį mūsų krašte. Tai ir progresiniai mokesčiai, ir aktyvi profsąjungų veikla, kovojant už dirbančiųjų teises ir palankesni įstatymai socialinės politikos srityse. Progresiniai mokesčiai žymiai nepadidintų nedaug uždirbančiųjų pajamų, tačiau šių žmonių pajamos, įvedus šiuos mokesčius, vis dėlto pakiltų kokius 70-120 litų. Deja, progresinių mokesčių idėjai atkakliai priešinasi kai kurie finansų ministro patarėjai, įtakingi finansų ekspertai. Mūsų krašte vis dar gajos pasakėlės apie tariamai godžius bedarbius, pašalpų prašytojus, kurie gyvena valstybės sąskaita ir nenori dirbti. Deja, tokie skleidėjai ko gero nėra tinkamai susipažinę su dabartine socialinės paramos tvarka. Bedarbiai Lietuvoje nedarbingumo pašalpas gauna šešis mėnesius. Pagal dabartinę tvarką kai kurie bedarbiai, ypač jauno amžiaus, išvis tokios pašalpos negauna, ypač jei per paskutinius tris metus nėra dirbę pusantrų metų. Bedarbystės išmokos siekia nuo 300 iki 1000 litų. Didžioji bedarbių dalis gauna 400-800 litų siekiančias pašalpas. Tad tai tikrai ne prabangai, o išgyvenimui skirti pinigai. Dar XX amžiaus septintajame dešimtmetyje žymus psichologas ir sociologas E. Fromas pastebėjo, kad stabilesnės yra tos valstybės, kurių piliečiams užtikrinamas pragyvenimo minimumas. Jis teigė: „Daug šiuolaikinių kapitalistinių ir komunistinių visuomenių blogybių išnyktų, įvedus garantuotas metines pajamas. Šios idėjos esmė yra ta, kad visi žmonės turi teisę nebadauti ir nelikti be pastogės. Jie turi gauti ne mažiau nei būtina žmogaus egzistavimui. Ši teisė dabar mums atrodo nauja, nors ją nuo seno skelbė krikščionybė“. XXI amžiaus pradžioje būtent komunistinėse valstybėse ir tose valstybėse, kuriose vyrauja radikalaus liberalizmo idėjos, ir yra įsigalėjusi oligarchinė santvarka, egzistuoja didelė turtinė nelygybė. Dalis šių oligarchinių valstybių – postkomunistinės šalys. Tokių šalių grupei priklauso nemažai Rytų ir Vidurio Europos šalių – Serbija, Makedonija, Kroatija, Bulgarija, Rumunija, Latvija, Lietuva ir dar kelios valstybės. Vakarų Europoje XIX amžius pabaigoje išryškėjo daug prieštaravimų, buvo atsiradusi didelė socialinė atskirtis tarp skirtingų visuomenės sluoksnių. 1891 metų gegužės 15 dieną popiežius Leonas XIII paskelbė savo encikliką „Rerum Novarum“, tapusią bažnyčios socialinio mokymo pagrindu. Šioje enciklikoje Popiežius teigia: „Didelė klaida yra teigti, kad skirtingos klasės turi būti priešiškos ir kad turtingieji ir vargšai būtinai turi konfliktuoti. Nereikia skaidytis, o priešingai, reikia siekti vienybės. Darbdaviai negali egzistuoti be darbininkų, o darbininkai– be darbdavių. Neteisinga, siekiant asmeninės baudos, išnaudoti žmones. Kiekvienas darbdavys turi gerbti darbininkus, mokėti jiems atlygį pagal jų atliktą darbą. Šis atlygis neturi būti per mažas, ir turi užtikrinti darbininkų orų pragyvenimą“.

© 2009 „XXI amžius“