|
Adolfas Hitleris kas jis?
XX amžiaus pirmojoje pusėje du didžiausi Europos ir pasaulio galvažudžiai buvo Stalinas ir Hitleris. Abu mažamoksliai, šizofrenikai, sadistinės prigimties, užgrobę valdžią klasta bei melu, pražudė milijonus nekaltų žmonių. Abiejų diktatorių bendru susitarimu buvo pradėtas Antrasis pasaulinis karas.
Stalininė imperija, palaikoma durtuvais, teroru ir Gulago sistema, gyvavo kiek ilgiau nei 70 metų. Tačiau per tą laiką už geležinės uždangos šeštadalyje pasaulio buvo žymiai pristabdyta kultūros ir civilizacijos raida. Tautų kalėjimas neįtikimai lengvai sugriuvo perestroikos metais, pūstelėjus švelniam laisvo žodžio vėjeliui.
Hitlerio sukurtas Trečiasis reichas gyvavo vos 12 metų, tačiau į žmonijos istoriją įėjo masinio žmonių naikinimo technologijos patobulinimu, krematoriumais ir didžiausiomis vokiečių tautos nelaimėmis jos ilgametėje istorijoje.
Kazys BLAŽEVIČIUS
Šiklgruberis būsimasis fiureris
Adolfas Hitleris gimė 1889 m. balandžio 20 dieną Brunau bažnytkaimyje, netoli Austrijos ir Vokietijos sienos. Tai buvo Austrijos užkampis, kuriame žmonės sunkiai vertėsi žemdirbyste ir amatais. Iki 39 metų Adolfo tėvas Aloisas turėjo Šiklgruberio (motinos) pavardę. Aloisą buvo įsisūnijęs Georgas Hidleris, vedęs Aloiso motiną Mariją Aną. Marija už Georgo ištekėjo būdama 47 metų ir turėdama nesantuokinį sūnų Aloisą, kuriam buvo penkeri metai. Kaip Hidleris virto Hitleriu, neaišku. Tačiau Aloisui Šiklgruberiui pavyko teisėtai pakeisti pavardę į Hitlerį.
Aloisas Hitleris buvo vedęs tris kartus. Pirmos vedybos buvo nesėkmingos, bevaikės, žmona buvo 14 metų vyresnė ir netrukus mirė. Antroje santuokoje Aloisas susilaukė dviejų vaikų Aloiso ir Angelos. Be to, jis turėjo vieną nesantuokinį vaiką. Antroji žmona netrukus mirė nuo tuberkuliozės. Trečią kartą Aloisas vedė 23 metais jaunesnę giminaitę Klarą Pelzl. Jiems gimė Adolfas, būsimasis fiureris, ir Paula, pragyvenusi brolį. Kaip rašo Hitlerio biografai, jo šeima nebuvo darni. Pats Hitleris nepalaikė artimų ryšių su seserimi Paula bei vienatėviu broliu Aloisu. Tačiau su vienatėve seserimi Angela Raubel jį siejo artimi ryšiai. Kai Hitleris pradėjo politinę karjerą, Angela, kuri tuo metu jau buvo našlė, buvo jo ekonomė. Viengungio Adolfo ūkį Angela vedė Miunchene ir vėliau jo rezidencijoje Berchtesgadene, Bavarijos Alpėse. Su Angelos dukra Angela Hitleris turėjo tragiškai pasibaigusį romaną.
Gyvendamas pas tėvus Lince, Adolfas lankė realinę mokyklą, bet baigė tik 4 klases. Knygoje Mein Kampf jis aiškina, kad mokyklos nebaigė, nes susirgo sunkia plaučių liga. Tačiau biografai nepatvirtina tos informacijos. Vieni biografai rašo, kad Hitleris buvo gabus, apsiskaitęs ir išprusęs žmogus, kiti kad visą gyvenimą rašė su klaidomis.
1907 metų gruodį mirė Hitlerio motina. Tėvas buvo anksčiau miręs. Gavęs jam priklausančią palikimo dalį, 1908-aisiais išvyko į Vieną. Jam buvo 18 metų.
Vienos laikotarpis
Knygoje Mein Kampf Hitleris gyvenimą Vienoje pavadino savo gyvenimo nelaimingiausiu metu. Motina vaikams paliko 3000 kronų, Hitlerį šelpė motinos sesuo. Hitleris Vienoje pastovaus darbo neturėjo: vertėsi atsitiktiniais darbais, piešė ir piešinius pardavinėjo. Bandė stoti į meno akademiją, tačiau neišlaikė egzaminų, o jo piešiniai buvo prastai įvertinti. Bandė studijuoti architektūrą, tačiau prireikė mokyklos baigimo atestato, o jis jo neturėjo.
Istorikas Konradas Heidenas pateikia ano meto Hitlerio portretą: Padėvėtas surdutas žemiau kelių, jį padovanojo Hitleriui Vienos sendaiktininkas, žydas pavarde Noimanas, toks pat valkata, kaip ir visi tuometiniai Hitlerio draugai (
). Taukuotas juodas katiliukas jį Hitleris nešiojo ir žiemą, ir vasarą, nešukuotos plaukų sruogos, užkritusios kaktą, kaip ir vėlesniais metais, ir nukarusios ligi pat apykaklės, apkritusios pleiskanomis (
) Sulysęs alkanas veidas. Juodais šereliais apaugę skruostai ir smakras. Išplėstos akys.
Hitleris ketverius metus praleido nakvynės namuose, bendravo su visuomenės atmatomis, valkatomis ir sukčiais. Nakvynės namų filosofija, reikia manyti, turėjo įtakos jo pasaulėžiūros formavimuisi. Mein Kampf Hitleris rašo: Viena buvo ir liko man sunkiausia ir didelė gyvenimo mokykla
Tuo metu aš susidariau pasaulio vaizdą ir pasaulėžiūrą, kuri tapo granitiniu mano tuometinių veiksmų pamatu. Prie to, ką aš tais laikais gavau, man teko tik truputį pridurti, keisti man nieko nereikėjo.
Matyt, nakvynės namų filosofija suformavo vieną svarbiausių Hitlerio elgesio normų, kurią jis Mein Kampf taip suformulavo: Kovos idėja taip pat sena, kaip pats gyvenimas, nes gyvenimą išsaugoja tik tas, kas sutrypia kito gyvenimą
Kovoje laimi apsukrus, o neapsukrus, silpnas pralaimi. Kova visa ko tėvas. Ne pagal humaniškumo principus žmogus gyvena ir įsiviešpatauja gyvulių pasauliui, o tik per žiauriausią kovą...
Apie Vienos laikotarpį jis dar rašo: Aš skaičiau tuomet labai daug ir nuodugniai... Per kelerius metus aš tokiu būdu susidariau žinių pagrindus, kuriais ir dabar maitinuosi.
Šiandien žinoma, kad idėjos, kurias Hitleris dėsto savo programiniame darbe Mein Kampf, nėra originalios. Jis jas pasisėmė Vienos laikotarpiu iš tuo metu buvusių populiarių žurnalų, kuriuose buvo propaguojamos pangermanizmo, rasizmo ir antisemitizmo idėjos. Jas labiausiai propagavo buvęs vienuolis Georgas Lancas (žurnalo Ostara leidėjas), pangermanizmo sąjungos Vienoje lyderis Georgas fon Šėneris, Vienos burmistras Karlas Lingeris ir kt. Visais jais Hitleris labai žavėjosi.
Vienos laikotarpiu Hitleris išsiugdė pagarbą kumščiui ir prievartai, įsisavino gangsterių gaujos atamano mąstyseną, kurioje sentimentams vietos neliko. Vėliau su savo tariamais priešais susidorodavo be jokių sentimentų. Savo Užstalės pokalbiuose jis aiškino: Mano pedagogika tvirta. Silpnybė turi būti sunaikinta. Mano ordino pilyse užaugs jaunimas, kuris pašiurpins pasaulį. Man reikalingas jaunimas, trokštantis prievartos, valdžios, nieko nebijantis, baisus. Laisvas nuostabus žvėris turi žėrėti jo akyse... Man nereikalingas intelektas. Žinios pražudytų mano jaunimą. Tokie kliedesiai Hitlerio artimai aplinkai, kada jis buvo valdžios Olimpe ir grūmojo Europai, buvo gerai žinomi. Tačiau ir visa jo aplinka mąstė tokiomis pačiomis kategorijomis... 24 metų Hitleris, be profesijos, išsilavinimo ir moralės pagrindų, paliko Vieną ir įsikūrė Miunchene, Vokietijoje. Manoma, kad norėjo išvengti tarnybos kariuomenėje. Tačiau Austrijos policija jį susirado, bet karinė komisija pripažino jį netinkamu tiek rikiuotės, tiek nerikiuotės tarnybai.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Hitleris pats atėjo į šaukimo punktą. Buvo ryšininku prie pulto štabo, išsitarnavo iki jefreitoriaus. Du kartus sužeistas: pirmą kartą 1916-ųjų spalį kautynėse prie Somos, antrą 1918-ųjų spalį ties Ipru anglų dujų atakos metu. Karo pabaigos sulaukė ligoninėje Pazevalke. Vieni biografai rašo, kad gydėsi nuo dujų, kiti kad nuo sifilio.
Posūkis į politiką
1919 m. spalio 3 dieną Hitleris vienoje didžiausių Miunchene alinių Hofbroihauskeleryje pasakė savo pirmąją kalbą, kurios klausėsi apie 100 žmonių. Vėliau Mein Kampf jis rašė: Tai, ko aš savyje anksčiau nežinojau, nors ir jutau paprasčiausia intuicija, pasirodė yra tiesa. Aš galėjau kalbėti. Apie Hitlerį pradėta kalbėti, kad jis gali postringauti visą valandą be pertraukos, triuškindamas marksistus, Rusijos revoliuciją, Vokietijai pražūtingą Versalio taikos sutartį, liaupsinti armiją ir keikti tuos, kurie peiliu į nugarą pražudė Vokietiją.
Anuo metu vokiečių militaristai skleidė mitą, jog Vokietija kapituliuoti buvo priversta ne dėl to, kad jos armija patyrė pralaimėjimą, bet dėl to, kad revoliucija Rusijoje galėjo persimesti į Vokietiją ir kad kairieji ten durklu smogė į nugarą. Tą motyvą savo kalbose Hitleris dažnai panaudodavo, vėliau jį išplėtojęs į būtinybę sutriuškinti raudonąsias bacilas, kad ir kur jos būtų.
1920-ųjų vasarį Hitlerio kalbos klausėsi jau 2000 žmonių. Pasak Jalmaro Šachto, būsimo reicho finansų ministro, Hitleris puikiai grojo stygomis, unisonu suderintomis su miesčionių širdimis. O tos miesčioniškos širdys buvo neviltin puolę, nepriteklių nukamuoti, neseniai karių uniformas nusimetę žmonės, sunkiai pergyvenantys karo pralaimėjimą. Hitleris sugebėjo įtikti ir darbininkui, ir biurgeriui, ir tikram miesčioniui, ir kariškiui. Hitlerį pastebėjo ir pramoninio kapitalo magnatai.
1920-aisiais Hitlerio organizuota NSDP (Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partiją) nebuvo panaši į tradicines partijas. Partijos programa, vadinamieji dvidešimt penki punktai, paskelbta 1920-aisiais, buvo įvairūs politiniai šūkiai be teorinės ir praktinės platformos. Į partiją, kartais vadintą judėjimu, buvo priimami tik rasiniu atžvilgiu pilnaverčiai vokiečiai. Pats Hitleris į tokį pilnavertį vokietį nebuvo panašus. Richardo Vagnerio anūkė Frydelind paliko tokį Hitlerio aprašymą: Tai buvo jaunuolis bavariškomis odinėmis kelnėmis, trumpomis storomis megztomis kojinėmis, raudonais mėlynais langeliais marškiniais ir trumpa mėlyna palaidine, kuri kaip maišas kabojo ant jo. Aštrūs skruostikauliai buvo išsišovę iš glebnų, kaip tešla, skruostų. Jo išvaizda buvo kaip alkano, bet jo žvilgsnyje buvo kažkas fanatiško...
Nacistų partija buvo fiurerio partija. Valdininkus skyrė pats Hitleris, jie buvo atsakingi tik jam. Jo simpatijos partiečiams dažnai keisdavosi... Diskusijos partijoje nebuvo praktikuojamos, paskutinis žodis visada priklausė fiureriui. Jo nurodymai nebuvo svarstomi, o tik vykdomi.
1920-ųjų pabaigoje Hitlerio partijoje buvo apie 3000 narių. Žmones viliojo nacionalistini ir pseudosocialistiniai šūkiai, anuo metu populiarūs visuomenėje. Netrukus ir reichsveras (kariškiai) pradėjo remti nacius.
Hitleris daug dėmesio skyrė simbolikai, netgi mistikai. 1920-aisiais buvo priimta nacių vėliava raudonas audeklas ir baltas apskritimas su juoda svastika joje. Raudona spalva buvo artima revoliucinei darbininkijai. Svastiką Hitleris pasisavino iš Vienos nacistų. Vokiškąjį pasisveikinimą dešinė ranka energingai metama aukštyn jis perėmė iš Italijos fašistų. Heil Hitler! Gėbelso išradimas. Jis tapo privalomas susitikus ir atsisveikinant. Ilgainiui netgi oficialūs raštai buvo baigiami Heil Hitler! Auksinių partijos ženklelių įteikimo ritualas buvo nuolat tobulinamas ir mistifikuojamas.
Pradėjęs nuo alinės politiko, Hitleris stebėtinai lengvai atsisėdo į minkštą Vokietijos kanclerio krėslą.
Alaus pučas
Veimaro respublikai 1923-ieji buvo labai sunkūs. Darbininkija bruzdėjo ir streikavo. Rugpjūtį premjero Kuno vyriausybė ėmėsi griežtų priemonių ekonomikai stabilizuoti. Berlyno darbininkai pradėjo visuotinį streiką, kurį parėmė visa Vokietija. Kuno vyriausybę pakeitė socialdemokrato Gustavo Štrėzemano didžioji koalicija. Rugsėjo pabaigoje Vokietijoje buvo įvesta nepaprastoji padėtis.
Nuo seno Bavarija garsėjo separatistinėmis nuotaikomis. Trintis tarp Bavarijos ir Berlyno centrinės valdžios augo. Ją kurstė ir nacistai, ragindami žygiuoti į Berlyną ir sutvarkyti nevykusią demokratinę valdžią. Hitlerio žinioje jau buvo 56 tūkst. Bavarijos nacistų, juos rėmė įvairios militaristinės organizacijos. Hitleris nutarė, kad išmušė jo valanda.
1923-ųjų lapkričio 89 dieną jis suorganizavo Miuncheno pučą, gavusį alaus pučo pavadinimą. Pučo išvakarėse kalbėdamas Hitleris šaukė: Mūsų pareiga pasakyti, jog kai mes artimiausiu metu paimsime valdžią, mes įvykdysime ir kitą pareigą pakarsime išdavikus, niekšus ir persimetėlius, nes kartuvės seniai laukia jų! Anot Hitlerio, kartuvių laukė Berlyno valdžia ir Miuncheno politikai, kurie nepritarė jam.
Nors Hitlerį parėmė pats vokiečių numylėtinis kaizerinės armijos generolas Lindendorfas, Bavarijos kariuomenės vado politinis patarėjas kpt. Ernstas Rėmas ir militaristinė sąjunga Reichkrygsflage, pučas žlugo. Per susišaudymą žuvo 16 nacių ir trys policininkai. Hitleris krisdamas susilaužė raktikaulį, o Gėringas buvo sužeistas.
1924 m. vasario 26 dieną Miunchene prieš teismą stojo dešimt pučistų. Lindendorfas buvo išteisintas. Hitleris, kaip tėvynės išdavikas, buvo nuteistas penkeriems metams kalėjimo. Kalėjo Landsbergo tvirtovėje. Teismo procesą Hitleris išnaudojo nacių politikos propagandai. Jis šaukė, kad jis ne išdavikas, bet tikras patriotas, norintis savo tautai laimės. Aš noriu būti marksizmo išnaikintojas (...) Ateis diena, kai reichsveras stovės po mūsų vėliavomis. Tai, ką kalbėjo Hitleris, buvo miela daugumos vokiečių širdims.
Mein Kampf
Kalinimo laikas Hitleriui buvo sutrumpintas. Landsbergo tvirtovėje Hitleris kalėjo nuo 1923-ųjų lapkričio iki 1924-ųjų gruodžio. Režimas tvirtovėje nepriminė kalėjimo: maitinimas puikus, svarbesni kaliniai turėjo savo pasiuntinius, Hitlerio sekretoriaus pareigas savo noru ėjo Rudolfas Hesas, kaliniai gaudavo laiškus, laikraščius, gėles ir svaigalus.
Hitleris naudojosi ypatingom privilegijom: jis kalėjo kameroje su dviem langais ir puikiu vaizdu, pietų metu jis kalbėdavo politinėmis temomis, kalėjime iškilmingai paminėtas jo 35-erių metų jubiliejus, didžiojoje kalėjimo salėje kabojo nacių vėliava su svastika, iš tvirtovės jis vadovavo nacių judėjimui. Čia pradėti rašyti garsieji užstalės pokalbiai, čia Hitleris subrandino mintį rašyti Mein Kampf, vėliau pavadintą žmogėdrų biblija. Paradoksalu pralaimėjęs pučą Hitleris ruošėsi naujiems žygiams. Beje, vėliau hitlerininkai pralaimėtą pučą vertino kaip pergalę, o žuvę nacistai buvo laikomi didvyriais.
Nuo 1924-ųjų pavasario Hitleris pradėjo Hesui diktuoti Mein Kampf. Todėl buvo manoma, kad nemažai knygos minčių priklauso Hesui, kuris buvo labiau išsilavinęs. Tačiau istorikas Joachimas Festas įrodė, kad autorius yra Hitleris.
Hitleris pabandė sukurti filosofinę sistemą, panašią į mokslą, tačiau orientuotą į minią. Riboto išsilavinimo Hitleris rašė taip, tarsi iki jo nebuvo istorijos, politinės ekonomijos, sociologijos, filosofijos ir kitų mokslų. Jis rašė, kad tikroji ideologija remiasi ne protu ir logika, bet aklu tikėjimu.
Hitleris bandė remtis žymių vokiečių filosofų Nyčės, Špenglerio, Šopenhauerio ir kitų idėjomis, nors jų veikalų nebuvo studijavęs, o rėmėsi tik populiariomis publikacijomis. Dėl to visi jo filosofiniai apmąstymai labai primityvūs.
Hitleriui ypač imponavo Nyčė ir jo posakiai: Visuomenė niekuomet nelaikė dorybe nieko kita, o tik siekimą jėgos, valdžios ir tvarkos, Valstybė tai organizuotas amoralumas. Ji siekia valdžios, karo, keršto. O Nyčės antžmogį jis tapatino su savimi.
Iš Špenglerio knygos Europos saulėlydis Hitleris perėmė demokratinės civilizacijos kritiką ir teiginį, kad žūsta rasiniu atžvilgiu nepilnavertės tautos.
Šopenhaueris Hitleriui imponavo savo mistika. Landsbergo tvirtovėje Hitleris parašė pirmąją Mein Kampf dalį 400 puslapių. Antrąją dalį baigė 1926 metais, abiejų dalių apimtis 782 puslapiai.
Knyga parašyta pirmuoju asmeniu, joje pasakojama apie autoriaus vaikystę, jaunystę ir gyvenimą. Daug samprotavimų apie politiką, rases, žydus, kapitalistus, istoriją, architektūrą, bažnyčią, auklėjimą ir kt. Tai eklektika, kategoriška ir agresyvi, kitaip galvojantys vertinami kaip priešai, kuriuos būtina naikinti. Jis teigia, kad nacionalsocializmas negali būti įrodytas ir nereikalauja įrodymų. Jis pagrindžia pats save savo veikla, užtikrinančia visuomenės gyvenimą. Apie Bismarko imperiją jis rašo: Prūsiją imperijos šerdį sukūrė švytintis didvyriškumas. (...) Pati imperija buvo nuostabus atpildas už jėgos politiką, kurią vykdė jos vadai, ir už tai, kad kareiviai niekino mirtį.
Vedanti knygos gija nugalėtojų pažeminta Vokietija išsivaduos iš Versalio pančių, sukurs galingą valstybę, pagrįstą rasizmu, sujungs visus vokiečius Europoje ir gyvybinės erdvės ieškos Rytuose. Vietoj demokratijos, lygybės ir laisvės Hitleris siūlė besąlyginį paklusnumą ir geležinę drausmę.
Visa tai Hitleris ir jo bendrai 12 metų diegė praktikoje, kol galop iš Vokietijos beliko griuvėsiai...
Kelias į Olimpą
1925 m. vasario 27 dieną Biurgerbroikelerio kavinės didžiojoje salėje Hitleris pasakė pirmąją po nepavykusio pučo kalbą. Keturiems tūkstančiams klausytojų jis kalbėjo dvi valandas. Kalboje akcentavo: Arba priešas žengs per mūsų lavonus, arba mes žengsime per jį. Priešai marksistai, žydai ir Veimaro vyriausybės ministrai, išpažįstantys demokratiją.
Hitleriui reikėjo pinigų. Jis juos rado pas plieno, anglies ir sunkiosios pramonės magnatus Krupą, Tyseną, Kirdofą, Keplerį, Dytrichą ir kt. Juos hipnotizavo Hitlerio pažadai su šaknimis išrauti komunizmo daigus, nes revoliucinės nuotaikos Vokietijoje tada buvo labai gajos.
Nemažą vaidmenį Hitlerio kelyje į Olimpą suvaidino 1929 metais prasidėjusi pasaulinė krizė, kuri labai skaudžiai palietė darbininkiją ir viduriniąją klasę. Išnervinti ir įtūžę vokiečiai ieškojo ant ko išlieti nuoskaudas, o Hitleris nurodydavo ant ko. Anuo metu visi ilgėjosi stiprios rankos, stiprios valdžios, stipraus kanclerio. Tinkamesnio už Hitlerį nebuvo. Netrukus Hitleris šalininkų rado ir kariuomenės vadovybėje.
1932-ieji Vokietijos politikams buvo labai nesėkmingi: vyko penkeri rinkimai į reichstagą. Per tuos rinkimus hitlerininkų pozicijos svyravo, tačiau su jais pradėjo skaitytis visos partijos. Gėringas netgi tapo reichstago pirmininku. Anot Gėbelso, Hitlerio atėjimą į valdžią užtikrino tai, kad visa partija susitelkė aplink fiurerį su neregėtu atsidavimu. Rinkimų propagandai naciai turėjo daugiau pinigų nei visos kitos partijos kartu sudėjus. Jie tą propagandą vykdė taip aktyviai, kaip to iki tol niekas nedarė. Propaganda davė savo rezultatus, nors pats Hitleris tuo metu neturėjo jokio plano, kaip gelbėti Vokietiją iš krizės. Istorikai teigia, kad Hitleriui valdžią į rankas perdavė šventoji trejybė nacionalizmo, militarizmo ir imperializmo sąjunga, apie kurią kalbėta Niurnbergo procese.
1933 m. sausio 30-osios rytą Hitleris nuvyko į prezidento kanceliariją pas nusenusį Hindenburgą. Tą patį Hindenburgą, kuris visai neseniai tyčiojosi iš Hitlerio pretenzijų būti kancleriu... Hitlerio rezidencijoje Kaiserhofo viešbutyje naujojo kanclerio laukė fiurerio bendražygiai Gėringas, Gėbelsas, Rėmas ir kt. Šimtą metrų, kurie skyrė prezidento kanceliariją nuo viešbučio, Hitleris važiavo automobiliu. Hitlerio akys buvo pilnos ašarų (Gėbelso dienoraštis).
Veimaro respublika gyvavo 14 metų nuo 1919-ųjų iki 1933-ųjų. Hitlerio valia užgimė Trečiasis reichas. Hitleris valdžioje įsitvirtino padegdamas reichstagą, atsikratydamas buvusių bendražygių galimų konkurentų Štreicherio, Drekslerio, Rėmo, Gregoro Štraserio ir kt. ir 1934-ųjų birželio 30-osios nakties žudynėmis, kada buvo nužudyta apie 1200 smogikų, inscenizavus pučo prieš Hitlerį ruošimą. Tada buvo nužudyta daug buvusių pačių artimiausių Hitlerio bendražygių... Lygiai taip elgėsi ir kitas diktatorius Stalinas.
Epilogas
Veimaro respublikos politinių nuotaikų skersvėjuose alinių politikierius Adolfas Hitleris Bavarijos padangėje buvo pastebėtas 1919-ųjų pabaigoje. Po trejų metų jis jau turėjo beveik 60 tūkst. pasekėjų, ir 1923-ųjų pabaigoje suorganizavo skandalingąjį alaus pučą, išgarsinusį jį ne tik Vokietijoje, bet ir už jos ribų. 1926-aisiais jis baigė rašyti žmogėdrų bibliją Mein Kampf. Prireikė dar šešerių metų, kad pretenzingas jefreitorius, neturėjęs rimto politiko veiklos kapitalo, užimtų Vokietijos kanclerio postą.
Belieka tik stebėtis, kad ano meto pasaulio galingieji, žinoję, koks idiotizmas paistomas žmogėdrų biblijoje, taip lengvai leido jos autoriui tapti Veimaro respublikos 15-uoju kancleriu. Į šį postą nacių fiurerį atvedė ne politiko talentas, bet sunkiosios pramonės ir kapitalo magnatai, įžvelgę jame patikimiausią savo interesų gynėją. Anot paties Hitlerio, Rūro kapitalistai be mūsų pagalbos niekad nepajėgtų įvesti tvarkos suirutės draskomoje Vokietijoje.
Hitlerizmo istorikai vieningai teigia, kad ano meto Vokietijos politikus, kariškius, biurgerius ir miesčionis buvo užhipnotizavę Hitlerio pažadai apginti Vokietiją nuo komunizmo užkrato, išvaduoti ją ir Versalio sutarties vergiškų pančių ir atkurti galingą imperiją, kuri diktuotų savo valią Europai.
1933 m. sausio 30 dieną Hitleris legaliai tapo Vokietijos kancleriu. Prireikė dar 12-os metų, kad Vokietija patirtų triuškinantį pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare, pralaimėjimą, kokio ji savo ilgametėje istorijoje nebuvo patyrusi. Supratęs, kad jo žvaigždė jau gęsta ir karas pralaimėtas, fiureris prasitarė: Jeigu karą pralaimėsime, tauta bus pasmerkta. Ir nėra jokio reikalo jai išsaugoti bazę, kad po to ji vargiai egzistuotų. Priešingai, geriau viską sugriauti patiems, patiems sunaikinti save. Visi paskutinę Hitlerio gyvenimo savaitę duoti įsakymai buvo skirti vokiečių tautos naikinimui... Vargu ar pasaulyje rastųsi kitas beprotis, kuris panašiai elgtųsi.
Trečiojo reicho pralaimėjimas buvo dėsningas ir neišvengiamas. Jis išplaukė iš nusikalstamos nacizmo prigimties su grobuoniškais, rasistiniais ir antidemokratiniais tikslais, siekiant pajungti pavergtas tautas išrinktosios arijų rasės viešpatavimui. Mūsų tautai buvo numatytas vandens lašo ant įkaitusio akmens likimas. Blogio įsikūnijimas nugalėti negalėjo.
© 2009 XXI amžius
|