Bažnyčia smerkia rasizmą ir ksenofobiją
Ženevos konferencijos prieštaravimai ir rezultatai
Mindaugas BUIKA
|
Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas
prie JT institucijų
arkivyskupas Sivanas Tomasis
|
Perspėjantis Rusijos pavyzdys Balandžio 2024 dienomis Jungtinių Tautų Organizacija Ženevoje surengė II Pasaulinę konferenciją, skirtą 2001 metais Durbane (Pietų Afrikos Respublika) vykusios I Pasaulinės konferencijos priimtų veiksmų programos peržiūrai. Daugiau kaip šimto šalių delegatai nagrinėjo ne tik rasinės neapykantos (pavyzdžiui, prieš juodaodžius afrikiečius) priežastis ir kilmę, bet ir svetimtaučių imigrantų, etninių mažumų diskriminaciją, priešišką nusistatymą prieš atskiras religijas (islamofobija, kristianofobija), ateistinį nepakantumą religijai, antisemitizmo apraiškas ir pan. Pokomunistinėje Rytų Europos erdvėje, kur nuo sovietmečio liko įprasta nutylėti savas problemas, galima išgirsti nuomonę, kad pas mus rasizmo ir panašių problemų nėra, kad tai būdinga tik jiems, tai yra Vakarams. Tačiau dar ne taip seniai buvo neigiamas ir korupcijos buvimas, o dabar paaiškėjo, kad ši yda pokumunistinėse šalyse yra labiausiai paplitusi. Kad rasinės diskriminacijos, ksenofobijos ir etninės netolerancijos apraiškos būdingos ir postsovietinei visuomenei, rodo duomenys iš buvusios Rytų Europos komunizmo metropolijos Rusijos. Kaip tik čia stiprėja priešiškumas užsieniečiams, ypač atvykėliams iš kaimyninių Kaukazo ir Vidurinės Azijos regionų.
|