Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Bažnyčia smerkia rasizmą ir ksenofobiją

Ženevos konferencijos prieštaravimai ir rezultatai

Mindaugas BUIKA

Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas prie JT institucijų arkivyskupas Sivanas Tomasis

Perspėjantis Rusijos pavyzdys

Balandžio 20–24 dienomis Jungtinių Tautų Organizacija Ženevoje surengė II Pasaulinę konferenciją, skirtą 2001 metais Durbane (Pietų Afrikos Respublika) vykusios I Pasaulinės konferencijos priimtų veiksmų programos peržiūrai. Daugiau kaip šimto šalių delegatai nagrinėjo ne tik rasinės neapykantos (pavyzdžiui, prieš juodaodžius afrikiečius) priežastis ir kilmę, bet ir svetimtaučių imigrantų, etninių mažumų diskriminaciją, priešišką nusistatymą prieš atskiras religijas (islamofobija, kristianofobija), ateistinį nepakantumą religijai, antisemitizmo apraiškas ir pan. Pokomunistinėje Rytų Europos erdvėje, kur nuo sovietmečio liko įprasta nutylėti savas problemas, galima išgirsti nuomonę, kad „pas mus“ rasizmo ir panašių problemų nėra, kad tai būdinga „tik jiems“, tai yra Vakarams. Tačiau dar ne taip seniai buvo neigiamas ir korupcijos buvimas, o dabar paaiškėjo, kad ši yda pokumunistinėse šalyse yra labiausiai paplitusi. Kad rasinės diskriminacijos, ksenofobijos ir etninės netolerancijos apraiškos būdingos ir postsovietinei visuomenei, rodo duomenys iš buvusios Rytų Europos komunizmo „metropolijos“ Rusijos. Kaip tik čia stiprėja priešiškumas užsieniečiams, ypač atvykėliams iš kaimyninių Kaukazo ir Vidurinės Azijos regionų.

Pagal oficialius statistinius duomenis, 2004 metais Rusijoje įvyko 267 rasistinio pobūdžio incidentai, per kuriuos žuvo 49 žmonės. 2006 metais šių incidentų skaičius išaugo iki 552 (56 aukos), o 2007-aisiais pasiekė 634 (68 aukos). Nemaža dalis šių tragiškų įvykių užfiksuota Maskvoje ir Sankt Peterburge, o aukomis tapo žmonės iš Kaukazo ir vakarinės Azijos regionų bei migrantai iš kitų Azijos šalių (kinai, vietnamiečiai). Ši statistika toli gražu neatspindi realios situacijos – tikrasis incidentų skaičius yra žymiai didesnis (dauguma atvejų lieka neužfiksuoti, ypač jeigu aukos nepateko į ligoninę).

Levados privatus viešosios nuomonės tyrimo institutas pateikė sociologinių apklausų duomenis, rodančius, kad dar 1995 metais dauguma rusų (apie 57 proc.) prieštaravo rasistiniam ir ksenofobiniam šūkiui „Rusija tik rusams“, tačiau vėliau nuostatos ėmė keistis ir nuo 2000 metų dauguma rusų jau palaiko šią idėją. 2006 metų Levados instituto duomenimis, „Rusija tik rusams“ devizą palaiko ypač jauni, 16–28 metų amžiaus žmonės (53 proc.), taip pat mažas pajamas gaunantys gyventojai (53 proc.), nes, jų įsitikinimu, svetimšaliai imigrantai užima jų darbo vietas. Tarp profesinių grupių didesnį nepakantumą svetimšaliams rodo kariškiai ir policijos pareigūnai, mat Rusijoje vyrauja nuomonė, kad svetimšaliai pirmiausia atsakingi už terorizmo aktus bei išaugusį nusikalstamumą.

Šiuo požiūriu rusai ypač priešiškai nusiteikę prieš vadinamuosius „kaukaziečius“, kurie kartais žeminamai vadinami „juodukais“, nepaisant jų skirtingos etninės ir tautinės priklausomybės. Nuo 2000 metų dauguma rusų laikosi nuomonės, kad atvykėliams iš Kaukazo reikia taikyti teisinius apribojimus (2005 metais taip galvojo net daugiau kaip 70 proc. apklausų dalyvių). 2006 metų sociologinis tyrimas parodė, kad ketvirtis rusų mano, jog „kaukaziečių“ negalima įleisti į kai kuriuos restoranus – jie turi būti skirti „tik baltiesiems“ (tai yra rusams).

Viena iš Rusijos rasizmo priežasčių yra šalies vyriausybės „artimajam užsieniui“ priešiška politika. Pirmiausia tai pasakytina apie konfliktą Čečėnijoje ir karą su Gruzija dėl Abchazijos bei Pietų Osetijos „nepriklausomybės“. Kita priežastis – tai gausėjantys migrantai iš buvusių sovietinių pietinių respublikų, kurie atvyksta uždarbiauti (skaičiuojama, kad Rusijoje yra apie 5 milijonai tokių „nelegalų“), tačiau nenori taikstytis su išnaudojimu. Jie keičia demografinę Rusijos padėtį: itin sumažėjus gimstamumui, apie 7 proc. Maskvoje registruojamų naujagimių tėvų turi užsienio pilietybę.

Be širdies perkeitimo įstatymai neveiksmingi

Sveikindamas Ženevoje vykusį susitikimą popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad tokia iniciatyva yra labai svarbi, kadangi vis dar fiksuojama nemažai rasizmo, rasinės diskriminacijos, ksenofobijos ir su tuo susijusios netolerancijos apraiškų. Balandžio 19 dieną kreipdamasis į maldininkus, susirinkusius prie jo Kastelgandolfo užmiesčio rezidencijos, Šventasis Tėvas citavo 2001 metų Durbano konferencijos baigiamosios deklaracijos žodžius, kad „visos tautos ir individai sudaro vieną šeimą, turtingą skirtingumu“. Tuo būdu jos visos „prisideda prie civilizacijos ir kultūrų pažangos, kurios formuoja žmonijos bendrą paveldą“.

Todėl šiandien mums reikia ugdyti toleranciją ir pliuralizmą, skatinti pagarbą kitokiam negu mes, nes tai atveda į visaapimančią visuomenę, sakė Popiežius. Kartu reikia neatidėliotinai imtis bendrų koordinuotų veiksmų, nukreiptų prieš bet kokias diskriminacijos apraiškas. Pirmenybė teiktina visų lygių švietimui ir ugdymui, pabrėžiančiam kiekvieno asmens orumą ir fundamentalias teises. „Bažnyčia iš savo pusės nuolat kartoja, kad tik žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, orumo pripažinimas gali tapti garantuota nuoroda į tokį įsipareigojimą“, – pabrėžė Benediktas XVI. Tai lemia bendrą žmonijos likimo supratimą, kaip ir stiprų solidarumo bei atsakomybės jausmą.

Šias Šventojo Tėvo mintis Ženevos konferencijoje sakytoje kalboje toliau plėtojo Vatikano delegacijos vadovas, Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas prie JT institucijų arkivyskupas Sivanas Tomasis. Jis pažymėjo, kad tarptautinė bendruomenė gali vystytis tik tokiu atveju, jeigu ji yra laisva nuo žmonių prigimtį iškraipančių prietarų, baimės ar savanaudiškų interesų, kurie griauna bendrąjį gėrį. Nurodęs į vykstančią globalizaciją, arkivyskupas S. Tomasis pripažino, kad šis procesas automatiškai nesudaro sąlygų taikiai žmonių ir tautų sąveikai bei sambūviui. Deja, rasizmas ir toliau egzistuoja, o jo barbariškos apraiškos – iki genocido bei vadinamojo „etninio valymo“ – stebimos netgi XXI amžiuje.

Vatikano atstovas atkreipė dėmesį ir į naujas vergystės formas, prekybą žmonėmis, imigrantų išnaudojimą, „socialinius getus“. Taip pat pasireiškia, o kai kur netgi stiprėja religinė diskriminacija – islamo daugumos ar komunistiniuose kraštuose „krikščionys neretai yra įkalinami ar netgi žudomi vien dėl savo tikėjimo“. Dabartinė ekonominė krizė irgi daro neigiamą poveikį labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams, t. y. etninėms ir rasinėms mažumoms. „Tai patvirtina, jog labai dažnai rasizmas ir skurdas yra tarpusavyje susiję“ visuomenės sambūvį griaunančioje kombinacijoje. Nerimą kelia ir naujos eugenikos formos, išryškėjusios per Bažnyčios mokymui priešišką dirbtinį apvaisinimą, kada tėvai iš „perteklinių embrionų“ bando parinkti savo vaikams norimą odos ar net akių atspalvį. Taip eliminuojama ištisa kategorija žmonių, kurių fizinės savybės nepriimtinos vyraujančiai „madai“ ir laikomos žemesnėmis.

Pripažinęs, kad visos šios rasizmo, diskriminacijos bei ksenofobijos formos yra absoliučiai nepriimtinos, arkivyskupas S. Tomasis nurodė į atitinkamų tarptautinių sutarčių bei nacionalinių įstatymų svarbą naujos tolerantiškos kultūros formacijai. Tačiau esminį vaidmenį čia turi vaidinti auklėjimas ir švietimas, kadangi „be širdies perkeitimo įstatymai nėra veiksmingi“. Todėl iš švietimo sistemos, ypač vadovėlių, vizualinių priemonių ir mokymo dalykų turi būti pašalinti visi diskriminacijos bruožai. Žiniasklaida taip pat turi būti laisva nuo rasistinės ar diskriminacinės ideologijos įtakos, kuri skatina smurtą prieš kitų kultūrų ar etninių grupių asmenis. Šiam tikslui reikia sutelkti visus visuomenės sluoksnius, o tikinčiųjų bendruomenės gali ir turi būti ypač aktyvios.

Kita vertus, tikinčiųjų bendruomenių indėlis kovoje su rasizmu ir ugdant tolerantišką visuomenę gali būti efektyvus, jeigu yra tikrai gerbiama teisė į religijos laisvę, kaip pabrėžiama teisiniuose dokumentuose. Deja, kaip minėta, religinės mažumos daugelyje vietų neišvengia diskriminacijos ir kelia susirūpinimą tarptautinei bendruomenei. Taip pat ir teisė į saviraiškos laisvę, pavyzdžiui, žiniasklaidoje, neturi tapti pagrindu įžeidinėti kitų religinius jausmus, kaip tai kartais pasitaiko sekuliaristinėje aplinkoje. Nacionaliniai ir tarptautiniai mechanizmai, kurie reglamentuoja teisinę atsakomybę už rasinės neapykantos kurstymą, turi būti naudojami ir tikinčiųjų (bei netikinčiųjų) teisių apsaugai, pažymėjo arkivyskupas S. Tomasis. Bažnyčia taip pat skatina bendravimą, kuris sudaro galimybę pažinti skirtingumus, geranorišką požiūrį ir bendradarbiavimą, „reikalingą žmonių giminės pašaukimo į vienybę įgyvendinimui“.

Irano prezidentas liko izoliuotas

Baigdamas savo pranešimą arkivyskupas S. Tomasis pastebėjo, kad Ženevos konferencija, nepaisant savo kilnaus tikslo, buvo panaudota išreikšti ir kraštutines politines pozicijas, „dėl kurių Šventasis Sostas apgailestauja ir kurias atmeta“. Tokios radikalios pozicijos neprisideda prie dialogo skatinimo, o tik provokuoja nepriimtinus konfliktus, todėl jokiu būdu negali būti pateisintos. Taip Vatikano delegacijos vadovas reagavo į Irano prezidento Machmudo Achmadinedžado kalbą konferencijoje, kuri buvo nukreipta prieš Izraelį bei jį remiančias Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas Vakarų pasaulio šalis.

Irano prezidentas, gerai žinomas savo antisemitiniais pareiškimais, teigimu, kad Izraelis turi būti ištrintas iš pasaulio žemėlapio ir kad Holokaustas neva yra „mitas“, buvo vienintelis valstybės vadovas, dalyvavęs Ženevos konferencijoje. Dėl tokio savo statuso gavęs teisę pradėti susitikimą, konferencijos dalyviams jis sakė, kad po Antrojo pasaulinio karo susikūrusi Izraelio valstybė „savo karine agresija padarė bename ištisą (Palestinos arabų) tautą“ ir kad tam pretekstu pasitarnavo buvę žydų kentėjimai karo metais. M. Achmadinedžadas kaltino Vakarų Europą ir JAV, kad pokaryje žydai migrantai „buvo siunčiami į okupuotą Palestiną tam, kad ten įkurtų rasistinį režimą“. Neva tokiu būdu žydams buvo kompensuota „už Europos rasizmo pasekmes“, bet dabar dėl Izraelio „žiauraus ir represinio režimo“ kenčia palestiniečiai.

Po šios provokacinės Irano prezidento kalbos Vatikano spaudos tarnyba balandžio 21 dieną paskelbė pareiškimą, kuriame pažymima, kad  „bet kurią valstybę“ įžeidžiančių pozicijų išsakymas pasauliniame forume neskatina dialogo, kuriam visada pirmenybę teikia Šventasis Sostas. Pareiškime priminti popiežiaus Benedikto XVI palinkėjimai Ženevos konferencijai, kad jos dalyviai darbuotųsi „dialogo ir abipusio sutikimo dvasioje“ ir kad būtų įtvirtintas teisingumas „kiekvieno asmens ir kiekvienos tautos atžvilgiu“.

Tenka pastebėti, kad provokacijų, perdėtai akcentuojant Izraelio ir Palestinos konfliktą, Ženevos konferencijoje buvo galima laukti iš anksto. Jau 2001 metų Durbano konferencijoje arabų ir kitų islamiškųjų šalių pastangomis baigiamajame dokumente vienintelis Izraelis buvo paminėtas, kaip neva „rasistinė valstybė“, nenurodant kitų diskriminacinių režimų Azijoje ar kituose kontinentuose bei pačiame arabų pasaulyje. Dėl to iš Durbano konferencijos pasitraukė Izraelis ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Kritiškai vertindamos Ženevos konferencijos deklaraciją dėl galimų antiizraelietiškų išpuolių, šį susitikimą kartu su Izraeliu nusprendė boikotuoti dar aštuonios šalys – JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Italija, Lenkija, Vokietija ir Olandija.

Tarptautinės žydų organizacijos darė spaudimą ir Vatikanui, kad jo atstovai nedalyvautų „antisemitinėje“ Ženevos konferencijoje. Tačiau Šventasis Sostas nusprendė dalyvauti, pabrėždamas kovos su rasizmu ir ksenofobija globališkumą, kuris yra daug platesnis nei islamo valstybių ir Izraelio priešprieša. Kaip minėta, susitikime dalyvavo daugiau kaip 100 valstybių delegacijos, įskaitant Prancūziją, Didžiąją Britaniją bei kitas dvi dešimtis Europos Sąjungos šalių (taip pat ir Lietuvos). Tiesa, iš Ženevos konferencijos po M. Achmadinedžado kalbos pasitraukė ES pirmininkaujanti Čekija, pareiškusi, kad „Europos Sąjunga griežtai atmeta požiūrį, jog Izraelyje yra rasistinis režimas“.

Tačiau kitos Europos valstybės liko ir daug prisidėjo, kad galutinėje Deklaracijos teksto redakcijoje neliktų jokių antisemitiškų formuluočių.

Atvirkščiai, Ženevos susitikimo baigiamajame dokumente aiškiai pabrėžiama, kad „Holokaustas niekada neturi būti užmirštas“ ir kad valstybės turi taikyti sankcijas prieš tas grupes, kurių smurtinė, rasistinė ir ksenofobinė veikla „remiasi neonacistinėmis, neofašistinėmis ir kitomis prievartą skatinančiomis ideologijomis“. Deklaracijoje taip pat apgailestaujama dėl globaliai išaugusio rasinės ar religinės netolerancijos incidentų skaičiaus, „įskaitant islamofobiją, antisemitizmą, kristianofobiją ir antiarabizmą“.

Dėl tokio griežto pasmerkimo ir bendro sutarimo kovai su įvairių formų diskriminacija Šventojo Sosto atstovai teigiamai įvertino Ženevos konferencijos rezultatus. „Tapo įmanoma sukurti palankesnę bendradarbiavimo atmosferą šiandienos problemų akivaizdoje“, sakė interviu Vatikano radijui arkivyskupas S. Tomasis. Jis pažymėjo, kad pasiektas sutarimas ginant visų religijų išpažinėjų teises, smerkiant jų pažeidimus bei Holokausto tragediją, skatina viltį, kad bus užkirstas kelias panašioms nelaimėms. Baigiamasis dokumentas „nėra tobulas, bet gerbia esmines žmogaus teisių nuostatas, atverdamas kelią tolesnėms deryboms dėl šių temų, dėl kurių pirmą kartą vieningai sutarta“, pažymėjo Šventojo Sosto delegacijos vadovas.

© 2009 „XXI amžius“