|
Kaip keliolika rusų nacionalistų įbaugino Suomiją
Gintaras VISOCKAS
Kovo 14 dieną Suomijos spauda pranešė, kad artimiausiu metu į Helsinkį žada atvažiuoti gausus būrys Rusijos premjero Vladimiro Putino gerbėjų, kurie neva ruošiasi rengti triukšmingas protesto akcijas. Rusijos politinei jėgai Naši priklausantys jaunuoliai labai supyko, kam garsi suomių leidykla WSOY kovo 23-ąją Helsinkyje numatė rengti neseniai išleisto straipsnių rinkinio Strach za nasei spinoi prezentaciją (knygą parengė Suomijos rašytoja Sofi Oksanen ir Estijos žurnalistas Imbi Paju).
Kuo rusų nacionalistams užkliuvo Suomijos leidėjai?
Kuo rusų nacionalistams neįtiko knyga? Pasirodo, tame rinkinyje yra kritikuojama ir šiandieninė Rusija. Be kita ko, kovo 23-ąją suomiai kartu su estais žadėjo pagerbti Stalino deportacijų aukas bei prisiminti Berlyno sienos griūtį. Kovo 23-ąją Suomijos sostinėje žadėta rodyti ir daug triukšmo pasaulyje sukėlusį Latvijos žurnalisto Edvino Šnuorės dokumentinį filmą Sovietų istorija. Visa tai jaunuoliams iš organizacijos Naši labai nepatiko ir jie nusprendė pamokyti įžūliai besielgiančius suomius bei estus. Pamokymo esmė tokia: nei suomiams, nei estams savo žemėje negalima rengti Rusiją, Kremlių, Maskvą ir Putiną kritikuojančių konferencijų, mitingų, minėjimų, priešingu atveju į jų šalį atvažiuos karingai nusiteikęs Naši būrys ir surengs triukšmingas eitynes.
Keistojo suomio įžvalgos
Pirmą kartą ši informacija Suomijos žiniasklaidoje paskelbta kovo 14 dieną ir visą savaitę eskaluojama pirmuosiuose laikraščių bei žurnalų puslapiuose, pradedant solidžiu Helsingin Sanomat ir baigiant geltonuoju Ilka Sanomat. Įdomiausia, kad pats pirmasis šią informaciją paskleidė keistasis suomis Johanas Bekmanas, turintis asmeninę internetinę svetainę. Būtent šis suomių rašeiva išgarsėjo savo skandalingomis knygomis Satana prišiol v Helsinki ir Bronzovyj soldat. Tos knygos išgarsėjo sunkiai įtikinamomis versijomis, pavyzdžiui, apie neva tikrąsias Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos žūties priežastis bei Estijos, kaip nepriklausomos valstybės, ateitį. J. Bekmanas tvirtina, kad ne tuometinis Rusijos prezidentas V. Putinas įsakė nužudyti jo politiką Šiaurės Kaukaze atkakliai kritikavusią žurnalistę A. Politkovskają, o kad A. Politkovskaja visą laiką siekė V. Putino mirties ir planavo likviduoti pirmąjį Rusijos asmenį. O Estijos nepriklausomybę šis suomis laiko atsitiktine, laikina. Dar keleri ar keliolika metų, ir Estija sugrįš pas tuos, pas kuriuos privalo sugrįžti rusus, tokią nuomonę susidaro Bronzovyj soldat knygos skaitytojai.
Suomijos spauda negalėjo nesusidomėti
Nors Suomijoje šio rašytojo bei žurnalisto niekas nelaiko rimtu, patikimu žinių skleidėju, tačiau šias jo abejotinas išvadas bei versijas pasigavo visi be išimties Suomijos leidiniai. Ir Suomijoje norom nenorom kilo ažiotažas galbūt ne toks skausmingas, kaip riaušės Taline, tačiau ir ne toks visiškai nekaltas, kaip kai kurie, sakykim, prieš karą Čečėnijoje protestuojančiųjų mitingai prie Rusijos ambasados Helsinkyje ar Vilniuje.
Aistras Suomijoje kurstė ir Rusijos informacinė agentūra Regnum, nuo seno pasižymėjusi ne itin draugišku požiūriu į Baltijos valstybes. Ši informacinė agentūra apkaltino Suomiją, kad ši, oficialiai būdama neutralia šalimi, slapta leidžia estų nacionalistams Helsinkyje atidaryti dar vieną antirusiškos informacijos centrą. Skaitant šios informacinės agentūros pranešimus susidarė įspūdis, kad tiek suomiai, tiek estai specialiai šmeižia ir užgaulioja rusų tautą. Iš tiesų jokių antirusiškų išpuolių nei estai, nei suomiai Helsinkyje neorganizavo.
Kodėl Suomijos žiniasklaida puolė eskaluoti to keistojo (o gal įtartinojo?) suomių žurnalisto mintis? Nieko nuostabaus. Bet kokie leidiniai, taip pat ir suomiški, ieško problemų, sensacijų, skandalingų įvykių. Ypač tai aktualu Suomijai, kuri gyvena gana ramiai: be triukšmingų riaušių, sprogimų, politinių žmogžudysčių, ekonominių sukrėtimų... Į Helsinkį nuo teroro gimtojoje šalyje pabėgusi žymi Rusijos žurnalistė, rašytoja, visuomenės veikėja, žmogaus teisių gynėja Oksana Čelyševa kai kuriuose savo politiniuose komentaruose ne sykį akcentavo, esą Suomijai būtų buvę žymiai naudingiau, jei suomių žurnalistai ignoruotų tiek Rusijos imperinėms jėgoms simpatizuojantį savo tėvynainį, tiek rusų nacionalistų iš Naši vizitą į Helsinkį. Mat bet kokiam politikui ar žurnalistui skaudžiausia ne tada, kai jį kritikuoja, o tada, kai jį ignoruoja. Kritiniai straipsniai, kad ir kas ką apie juos sakytų, vis tiek yra... reklama.
Jei nori įskaudinti ne kritikuok, o ignoruok
WSOY leidyklos išleistos knygos prezentacijoje aktyviai dalyvavusi žymi Suomijos rašytoja Sofi Oksanen apgailestavo, kad suomių žurnalistai pradėjo aptarinėti vaikinų iš Naši vizitą dar gerokai prieš jų atvykimą į Helsinkį, tokiu būdu netiesiogiai skatindama Suomijos nacionalistų, kurie esą ne ką geresni už Rusijos nacionalistus, atsakomuosius veiksmus. Straipsnių rinkinio leidimui vadovavusi Suomijos rašytoja S. Oksanen teigė: Baisu. Jie jau pasiekė savo tikslą Suomijoje visi tik ir kalba apie galimą rusų protesto akciją ir galimas provokacijas. Suomių nacionalistai jau svarsto, kaip atsakyti į neprašytų svečių iš Rusijos vizitą...
Novaja gazeta taktika žymiai veiksmingesnė
Suomių žurnalistai nepasimokė iš rusų laikraščio Novaja gazeta karčios patirties. Pasirodo, ekstremistai iš Naši rengė triukšmingą protesto akciją ir Rusijoje, prie redakcijos Novaja gazeta, nes ši išdrįso kritikuoti žymius Rusijos stačiatikių cerkvės atstovus. Stačiatikių dvasiškiai buvo kritikuojami dėl to, kad laimino į Čečėnijos karą siunčiamus rusų karius. Vaikinai iš Naši kiaurą dieną piketavo prie redakcijos, šūkaliojo prieš laikraštį ir jo darbuotojus nukreiptus paniekinančius, necenzūrinius šūkius. Rankose jie laikė laikraštį įžeidinėjančius plakatus. Tačiau žurnalistai iš Novaja gazeta laikėsi kietai ir išmintingai jie juos tiesiog ignoravo, apsimesdami, kad jų nemato ir negirdi, su jais nesišnekėjo, nediskutavo, neatsakinėjo į jų skambučius, nieko nerašė savo laikraščio puslapiuose. Tik sykį pasišaipė, kad Naši vadovybei atėjo sunkios bado dienos, nes jų lyderis Vasilijus Jakemenko skundžiasi iš Kremliaus negavęs apie 50 milijonų rublių savo akcijoms rengti. Tad Naši, pasak laikraščio Novaja gazeta, šiandien nepajėgi surengti kokią nors įsimintinesnę akciją. Taigi Naši akcija prieš Novaja gazeta žlugo net neprasidėjusi. Greičiausiai vaikinai iš Naši daugiau niekad nerengs akcijų prieš Novaja gazeta, kadangi būtent čia jie pasijuto niekam neįdomus ir nereikšmingi.
Galima pritarti arba nesutikti su tokia žurnalistų iš Novaja gazeta pozicija. Tačiau, matyt, negalima norėti, kad žiniasklaida dirbtų jai asmeniškai nenaudinga kryptimi. Sensacingų įvykių ištroškusi Suomijos žiniasklaida griebėsi aptarinėti pirmą pasitaikiusį neįprastą reiškinį. Kitaip elgtis vargu ar ji galėjo.
Kaip buvo persekiojamas britų politikas
Pasinaudojusi dėkinga proga Suomijos spauda prisiminė net liūdną buvusio Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Rusijoje Tonio Brentono patirtį. Užteko šiam britų diplomatui kartą viešai nesutikti su oficialiomis Kremliaus doktrinomis, dalyvauti tarptautinėje konferencijoje, kritikavusioje tuometinių Kremliaus vadovų veiksmus, ir rusų nacionalistai iš Naši ėmė jį visur lydėti. Ta palyda buvo itin nemaloni. Rusų nacionalistai su savimi vežiojosi krepšius, pilnus supuvusių kiaušinių, ir plakatus, kuriuose britų diplomatas buvo vadinamas nevykėliu, idiotu... Žodžiu, kur tik diplomatas T. Brentonas pasirodydavo, ten netrukus atsidurdavo ir vaikinai iš Naši. Ši britų diplomato persekiojimo kampanija tęsėsi ne vienerius metus. Tada Didžiosios Britanijos spaudoje britų politologai bei politikos apžvalgininkai suko galvas, ką reikėtų daryti tikram Londono džentelmenui: kaip nenustoti sakyti tiesos ir išvengti pašvinkusių kiaušinių ar pomidorų atakų. Britų analitikai nutarė, kad padėtis be išeities. Suprask, demokratinėmis priemonėmis sutramdyti išsišokėlių iš Naši neįmanoma. Jų galima neįsileisti į Europos Sąjungos erdvę, tačiau tada bus neabejotinai sulaukta Rusijos pasipiktinimo, kad ES diskriminuoja jų piliečius, protestų. Žodžiu, ir taip blogai, ir kitaip blogai.
Protesto mitingą rusų nacionalistai vis dėlto surengė
Todėl nenuostabu, kad suomiai ėmė svarstyti, ar tik panašaus susidomėjimo iš Naši nesulauks ir jų šalis bei jų politikai ir žurnalistai. Suomija beveik dešimt dienų intensyviai svarstė, kaip jai rei-kėtų elgtis, jei Naši būtų labai atkaklūs ir agresyvūs. Atomazgos sulaukta kovo 23-ąją. Tądien iš Talino į Helsinkį keltu persikėlė keliolika organizacijai Naši priklausančių vaikinų, kurie mažumėlę pašūkaliojo, keletą valandų pakilnojo plakatus ir netrukus taikiai išsiskirstė. Jokių riaušių, jokio masiškumo, jokios įtakos. Net tokiame nedideliame mieste kaip Helsinkis rusų nacionalistų eitynės niekam nepaliko gilaus įspūdžio.
Ar įmanomas atvirkščias rezultatas?
Maždaug tuo metu, kai Suomijos spauda svarstė, kokios stipriosios ir silpnosios judėjimo Naši pusės, viešėjau Helsinkyje. Keisčiausia man pasirodė tai, kad baimė Suomijoje išliko ir po nesėkmingo rusų nacionalistų vizito. Kovo 23-osios vakarą Suomija tarsi lengviau atsipūtė. Naši Helsinkyje patyrė fiasko, tačiau nerimas, kad jie dar gali sugrįžti, išliko. Taip pat išliko netikrumo jausmas, kad kitas Naši vizitas suomiams gali būti kur kas pavojingesnis. Kai kurie suomiai iki šiol svarsto: o kas atsitiks su Helsinkiu, jei kitą sykį rusų nacionalistų susirinks ne penkiolika, o, pavyzdžiui, pusantro tūkstančio? Vaizdžiai tariant, Suomija išgąsdinta minimaliomis pajėgomis. Kremliui užteko vieno Rusijai palankaus suomių žurnalisto pareiškimo mažai kam žinomame internetiniame portale (tą pareiškimą tyčia ar netyčia pasigavo keli stambiausi Suomijos leidiniai) ir vos 15-os saviškių vizito į Helsinkį. Finansiškai skaičiuojant ši operacija Kremliui kainavo keletą, na, gal keliolika tūkstančių eurų to pakako įbauginti Suomijos visuomenei. Na, gal ir ne įbauginti, o perspėti: kai kritikuojate Rusiją, nepamirškite, jog sulauksite atsakomųjų veiksmų.
Rusija gerbia tik jai nepataikaujančius
Liūdniausia yra tai, kad svarstydami Naši vaikinų vizito pasekmes mes pamirštame, kad lazda turi du galus. Rusų nacionalistai, matot, pajėgūs įkyriai persekioti su oficialia Kremliaus pozicija nesutinkančius užsienio politikus ne tik savo šalyje, bet ir visoje Europos Sąjungos teritorijoje. O mes, omenyje turiu estus, latvius, suomius, ukrainiečius, lietuvius, kažkodėl visur ir visada elgiamės itin mandagiai, korektiškai, taktiškai. Pavyzdžiui, Briuselyje dar nė sykio nebuvo pamokintas itin savo antilietuviškais, antilatviškais, antiestiškais, antigruziniškais, antiukrainietiškais pareiškimais išgarsėjęs Rusijos politikas Dmitrijus Rogozinas.
Europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis savo kieta laikysena ne sykį įrodė: Rusija gerbia tik tuos, kurie jai nepataikauja ir nenuolaidžiauja. Galų gale tai būtų šioks toks koziris slaptose derybose su Kremliumi: jūs tramdykite savo nacionalistus, mes tramdysime saviškius.
O gal aš neteisus?
© 2009 XXI amžius
|