Apyaušrio dalia ar patekanti putinizmo saulė?
Vytautas Radžvilas
Prezidento rinkimų kampanija įsibėgėjo tiek, kad jau drąsiai galima apibūdinti politinį jos turinį ir prasmę. Panašu, kad virš Lietuvos pateka skaisti putinizmo saulė. Arba leidžiasi tamsus jo šešėlis. Nelygu, kas ko laukia. Tačiau kad ir kokie skirtingi būtų požiūriai ir vertinimai, reikalo esmė nuo to nesikeičia.
Nuotaikų vaivorykštė: nuo euforijos iki baimės
Du dešimtmečius trukusi valstybės kelionė dviem kryptimis vienu metu artėja prie pabaigos. Jos maršrutas buvo vingiuotas ir driekėsi apylankomis. Tačiau jeigu neįvyks nieko netikėto, netrukus turėtų paaiškėti, kad tai buvo tik ilgas kelias namo į Maskvą per Briuselį. O apibūdinant šį kelią politologiškai galima pasakyti, kad sėkmingai įsitraukusi į Vakarų pasaulio struktūras, tapusi ES ir NATO nare, Lietuva tuo pat metu ne mažiau sėkmingai dreifavo rusiškos putiniškos politinės sistemos link.
Autokratijos ir despotizmo rūmas beveik baigtas statyti, tereikia uždėti jo stogo vainiką. Šiuo baigiamuoju veiksmu, ko gero, kaip tik ir taps artėjantys Prezidento rinkimai.
Sociologinės apklausos byloja, kad dauguma šalies piliečių su džiaugsmingu virpuliu ir net apimti ekstazės laukia ateinančios Gelbėtojos jiems visų bėdų ir vargų pabaiga jau arti. Tačiau netrūksta ir kitokių matančių ir mąstančių. Tos mažumos abejonės ir nerimas tolydžio stiprėja virsdamas tikra artėjančio pavojaus nuojauta. Toji nuojauta tiesiog tvyro ore ir gausiuose komentaruose rinkimų tema dažniausiai prasiveržia spontaniškomis asociacijomis ir palyginimais. O lyginamos figūros vienintelė verta kandidatė Lietuvoje ir toks pat neturintis lygių Rusijos lyderis.
Nereikia būti pranašu vos perskaitę šiuos žodžius tuntai kandidatuojančią į prezidentus eurokomisarę įsimylėjusių žmonių čia pat puls juos paneiginėti ir bus pasiruošę sudraskyti į gabalėlius juos parašiusį autorių. Jie drąsiai pareikš, kad tokie palyginimai tėra karščiuojančios vaizduotės vaisius ir liguisto, tiesiog paranojiško įtarumo požymis.
Kadangi ginčas neišvengiamas, pirmas būtinas žingsnis paversti jį dalykiška ir konstruktyvia diskusija, kurioje vyrautų ne jausminga retorika, bet kuo racionalesni ir dalykiškesni argumentai. Tik jie galėtų išsklaidyti visas abejones ir būgštavimus bei leistų atsakyti į svarbiausią klausimą, ar įžvelgiami ir nuolatos primenami panašumai tarp eurokomisarės D. Grybauskaitės ir ministro pirmininko V. Putino tėra paviršutiniškos ir dirbtinai pritemptos analogijos, ar vis dėlto šias dvi figūras sieja gelminis ryšys, leidžiantis kalbėti apie tikrą politinę jų giminystę. Iš karto reikia pabrėžti tokių dalykų neįmanoma išsiaiškinti tyrinėjant vien šių dviejų asmenų biografijas ir charakterio savybes. Reikalinga būtent politologinė, maksimaliai atsieta nuo asmeniškumų, šio klausimo analizė.
Svarstymai, ar D. Grybauskaitė yra lietuviškasis Putinas, be abejonės, būtų ne tik naivūs ir juokingi, bet ir nekorektiški kandidatės atžvilgiu. Tačiau analizuojant šiuos prezidento rinkimus politologiniu požiūriu yra ne tik prasminga, bet ir būtina klausti, ar ši rinkimų kampanija ir tikėtinas minėtos kandidatės tapimas šalies vadove nėra paskutinis kelio valdomos demokratijos link tarpsnis, o tikėtinas jos tapimas šalies vadove baigiamasis ir galutinis putiniško stiliaus politinės sistemos įsitvirtinimo Lietuvoje aktas.
Kad šios analizės neasmeniškas pobūdis taptų dar akivaizdesnis, iš karto nurodysime, jog visai įmanoma, kad galinti tapti lietuviškojo putinizmo įsikūnijimu bei simboliu kandidatė net nenutuokia apie galbūt jos laukiančią tokią jos politinės karjeros perspektyvą ir baigtį. Taigi šiame straipsnyje du lyginami politikai svarbūs tik tiek, kiek jų kelio į politiką bei karjeros vingiai padeda geriau atskleisti gelminius struktūrinius Lietuvos ir Rusijos politinių sistemų panašumus.
Rinkimų kampanijos grimasos
Savaime suprantama, kad pradėti jų ieškoti šiuo atveju dera analizuojant ir lyginant pačias rinkimų kampanijas. Net metus paviršutinišką žvilgsnį pirmasis panašumas stačiai bado akis. Prezidento rinkimai Rusijoje, atvedę į vadžią V. Putiną, ir netrukus įvyksiantys Lietuvos prezidento rinkimai panašūs kaip du vandens lašai pirmiausia tuo, kad grindžiami ne kokiu nors kitu, o Deus ex machina principu. Jo esmė gana paprasta: į varganų, nelaimėse ir liūdesyje paskendusių žmonelių pasaulį staiga nusileidžia visagalė aukštesnės prigimties ir rūšies būtybė, pasiruošusi išgydyti visus varguolių sopulius ir išdžiovinti jų ašaras.
Tačiau įsidėmėtina, kad šio nusileidimo patys nelaimėliai greičiausiai nė nepastebėtų, jeigu apie tai jiems nepraneštų taip pat iš aukštybių garsiai nuskambančios sveikinimo fanfaros ir trimitai. Tik taip prieš dešimtmetį rusai sužinojo, kad blankus, jokiais talentais nežibėjęs valdininkas ir yra tas niekieno iki tol nepastebėtas ir neįvertintas kietas vaikinas, kuriam skirta ištraukti iš prarajos iki tol valdžiusių demokratų chaose paskandintą ir nualintą, gausių priešų parklupdytą ant kelių šalį.
Ir Rusijos piliečiai neįtikėtinai lengvai (klausimas, ar ne lengvabūdiškai jiems kyla tik dabar) patikėjo, kad prieš juos įžvalgus ir toliaregis politikas, atkursiantis pažemintos jų valstybės galią ir didybę. Lietuvoje vyksta kažkas panašaus. Briuselyje tyliai plušėjusi eurokomisarė ilgą laiką Lietuvoje buvo beveik nepastebima, o tiesą sakant ir gerokai primiršta. Tačiau staiga ji apsireiškė, ir ne bet kaip keliais kritiškais, bet, svarbiausia, ypač piktais ir griausmingais pareiškimais apie apverktiną šalies ekonomikos ir finansų padėtį bei valdžios aplaidumą ir nusikalstamą išlaidavimą.
Šitų pareiškimų pakako, kad virtinės politikos tyrinėtojų, komentatorių ir apžvalgininkų protai nušvistų ir didžiojo praregėjimo akimirką jie vietoje absoliučiai daugumai piliečių menkai pažįstamos ir svetimos eurokomisarės išvystų lietuviškąją geležinę ledi, vienintelę galinčią prikelti tautą iš dvasinio ir moralinio nuopuolio ir išvesti ją per ekonominės krizės dykumas ir brūzgynus į išsiilgtą stabilumo ir gerovės žemę.
Tokia prapliupusių liaupsių lavina neturi nieko bendra su natūraliu kandidato prisistatymu visuomenei ir net nepanaši į įprastinę reklamos kampaniją. Ji kur kas labiau primena tipišką masinės hipnozės seansą. Jos paskirtis ir tikslas ne supažindinti ir įtikinti, bet aptemdyti protus ir įteigti, kas norima. Ir tik nors kiek atgavus amą bei išsilaisvinus iš šios hipnozės kerų įmanoma suvokti jos tikrąjį pobūdį ir mastą.
Tai galima padaryti įdėmiau apmąsčius ir kritiškai įvertinus kelis nuolatos primenamus ir pabrėžiamus kandidatės bruožus, turinčius įrodyti jos absoliutų pranašumą prieš visus kitus galimus varžovus rinkimuose. Tokių išankstinių ir neva savaime suprantamų įrodymų pateikiama vos keletas, tad nėra labai sunku juos išvardyti ir išsiaiškinti, kiek jie svarūs ir įtikinami.
Nepriklausoma politikė
Pirmiausia norima eurokomisarę pristatyti visuomenei kaip nepriklausomą politikę, vienintelę galinčią būti visų Lietuvos žmonių prezidente. Savaime suprantama, kad tokia nepriklausoma prezidentė privalo turėti ir plačias pažiūras, leisiančias jai vykdyti šalies vadovo pareigas nepalyginamai geriau, negu tai galėtų daryti koks nors su partija susijęs ir todėl neišvengiamai įsipareigojęs bei konkrečių ideologinių ir politinių nuostatų ribojamas asmuo. Tokį nepriklausomos ir neįsipareigojusios, todėl visiems piliečiams tarnausiančios politikės įvaizdį kandidatė ir ją remianti žiniasklaida kuria kryptingai ir stropiai. Taip stropiai, kad akivaizdžiai persistengia ir, užuot išsklaidžiusi visas abejones, jas tik stiprina. Atrodo, užmirštama abėcėlinė politologijos tiesa, kad nepriklausomų politikų apskritai nebūna tariama nepriklausomybė yra tik tos abėcėlės nemokantiems žmonėms skirtas mitas. Politikas, ypač esantis valdžioje, visada yra priklausomas dėl tos paprastos priežasties, kad jis gyvena visuomenėje ir susijęs su ja. Politinė veikla ir valdymas dėl pačios savo prigimties yra tam tikras socialinis santykis, kurio neįmanoma išvengti jokiomis aplinkybėmis. Tiesa tik tai, kad jis būna įvairaus pobūdžio galima valdyti žmones priverčiant juos paklusti apgaule ir prievarta arba tai daryti jiems sąmoningai ir savanoriškai sutinkant. Todėl kalbėti apie visišką politiko nepriklausomybę yra nesusipratimas. Vienintelis prasmingas klausimas nuo kokių žmonių ar jų grupių jis pirmiausia priklauso ir kieno parama daugiausiai remiasi būdamas valdžioje. Taigi kandidatas į valstybės vadovo kėdę, įrodinėjantis, kad jis nepriklausomas, ne tik demonstruoja politinį neišprusimą, bet dar ir žadina įtarimus, duodančius stiprų akstiną kuo atidžiausiai ieškoti šešėlyje tūnančių jo rėmėjų, kurie būtinai turi būti. Nenoras ir baimė juos atskleisti yra tikras ir neabejotinas požymis, jog į valdžia braunamasi nesąžiningu apgaulės ir melo keliu.
Tik noru tikti visiems, o tiesiau kalbant įtikti, galima paaiškinti ir politikų pretenzijas turėti itin plačias pažiūras. Platus intelektualinis ir kultūrinis akiratis, žinoma, puošia kiekvieną žmogų. Tačiau visai kas kita, kai mėgindama apibūdinti savo politines pažiūras ir pabrėžti jų platumą kandidatė į prezidentus išdrįsta lyg niekur nieko pasakyti, kad ji yra pasiėmusi geriausius socialdemokratijos, liberalizmo ir konservatizmo ideologijų elementus, tad jos pasaulėžiūra esanti darnus šių elementų lydinys. Deja, toks savo politinių pažiūrų apibūdinimas ne tik neįtikina, bet verčia prisiminti seną tiesą, kad būti viskuo reiškia būti niekuo. Pernelyg plačios politinės bei ideologinės pažiūros visada yra eklektiškos ir liudija nebent politinį chameleonizmą, dažniau vadinamą tiesiog populizmu. Su apgailestavimu tenka pripažinti, kad į šalies vadoves pretenduojanti eurokomisarė gali drąsiai pretenduoti į populizmo rekordininkės titulą, nes pažiūrų platumu pralenkia turbūt visus iki šiol prezidento posto siekusius ar jį užėmusius Lietuvos politikus. Nė vienas iš jų nebandė tapti viskuo, visi bent jau formaliai tapatinosi su vienokia ar kitokia politine ideologija. Žinoma, galima svarstyti, kiek, pavyzdžiui, A. Brazauskas iš tiesų buvo socialdemokratas ar R. Paksas liberalas, bet tai kitas klausimas. Tačiau nė vienas iš jų nenuėjo taip toli, kad išdrįstų pažiūrų neturėjimą ir iš to kylantį politinį beveidiškumą ir chameleoniškumą pateikti kaip dorybę ir puikuotis tokiomis savybėmis. D. Grybauskaitė vis dėlto ryžosi tokiam radikaliai populistiniam žingsniui, nors jis niekaip nedera su ją aukštinančios žiniasklaidos skleidžiamu europietiškiausios kandidatės įvaizdžiu.
Nuolatos primenama ir tai, kad kandidatė yra tvirta, ryžtinga, turi aiškią valstybės ateities viziją ir savo būsimosios veiklos prezidento poste programą. Šitokią nuomonę rinkėjams iš pat pradžių piršusi žiniasklaida akivaizdžiai pralenkė tikrovę ir todėl smarkiai persistengė, nes suskubo tai daryti dar tada, kai nebuvo net tokios vizijos apmatų ir jokių kandidatės programos gairių. Iki tol D. Grybauskaitė buvo aiškiai išsakiusi savo požiūrį vienintelį kartą, kai viešai ir nedviprasmiškai pritarė dabartinės Vyriausybės vykdomai griežtai diržų veržimo politikai kartu nepašykštėdama aštrios kritikos už tai, kad toji politika neva esanti per švelni. Jos tikrosios nuostatos visais kitais svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais buvo, o dideliu mastu ir tebėra, nežinomos arba neaiškios. Kalbant apie užsienio politiką tikrai nepakanka pasakyti, kad tarptautinėje arenoje Lietuva turi elgtis kaip save gerbianti šalis arba abstrakčiai pasamprotauti apie tai, jog toji politika turinti būti daugiavektorinė, pragmatiška ar subalansuota. Deja, šioje srityje Lietuvai nuolatos kyla sudėtingos dilemos, verčiančios sunkiai, neretai ir skausmingai rinktis tarp nežinia ką žadančių alternatyvų, todėl nepakenktų rinkėjams detaliau ir aiškiau išdėstyti savąją užsienio politikos viziją ir konkrečiau nurodyti jos būsimas kryptis ir prioritetus. Eurokomisarė taip pat žada kovoti su šalyje įsigalėjusiomis monopolijomis bei oligopolijomis ir pažaboti oligarchinių klanų savivalę. Tačiau radikaliai skambantys teiginiai, jog Leo LT yra oligarchinės sistemos viršūnė bent jau kol kas daugiau primena tik pastangas susikurti principingos ir ryžtingos paprastų žmonių gynėjos įvaizdį. Juk šie apskritai teisingi žodžiai priartės prie tikrovės ir nebeatrodys skambūs populistiniai lozungai tik tuo atveju, jeigu bus aiškiai ir nedviprasmiška įvardyti ne vienas, o visi oligarchiniai klanai ir paaiškinta, kokiomis pajėgomis ir kokiais būdais jie bus tramdomi. Deramai įvertinti šio klausimo svarbą galima prisiminus, kad V. Putinas taip pat didvyriškai grūmėsi su savo šalies oligarchais, tik toji kova kažkodėl baigėsi jo despotiška vienvaldyste ir paprasčiausiu oligarchų turtų perskirstymu juos atimant iš svetimų ir perduodant saviems klanams. Kitos paskelbtos programinės nuostatos taip pat duoda apsčiai peno spėlionėms, ką jos iš tiesų reiškia. Kaip tik todėl D. Grybauskaitei palankios žiniasklaidos pastangos sukurti neprilygstamai kompetentingos, puikiai pasiruošusios užimti valstybės vadovo postą kandidatės įvaizdį tik išryškina tokio įvaizdžio atotrūkį nuo tikrovės ir labiau primena ne solidų pristatymą, bet pigią viešųjų ryšių akciją.
Dar vienas nenuilstamai tapomo idealios prezidentės portreto bruožas vis pabrėžiamas jos darbas Lietuvai ir dideli nuopelnai valstybei. Tačiau ir šiuo atveju trūksta konkretumo. Kalbant paprastai, užsidarius partinei mokyklai joje dėstytojavusi D. Grybauskaitė nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnyboje tapo tiesiog karjeros laiptais kilusia valdininke. Šio kilimo viršūnė finansų ministrės postas. Kaip žinia, geras finansų ministras yra ne tas, kuris išmano, kaip dalinti ir skirstyti biudžeto pinigus, bet tas, kuris išradingai sugeba papildyti valstybės iždą siūlydamas veiksmingus būdus skatinti jos ekonomiką ir rasdamas naujų finansinių įplaukų šaltinių. Vertinant šiuo masteliu, būsimoji eurokomisarė niekuo nepranoko visų kitų šiame poste pabuvojusių pirmtakų ir įpėdinių. Ji pasižymėjo ir išsiskyrė nebent iš tiesų retu gebėjimu negailestingai karpyti biudžeto asignavimus ypač socialinių reikalų sričiai. Šitaip buvo įgytas iki šiol saugomas ir puoselėjamas griežtos ir tvirtos ministrės įvaizdis, tačiau toks menas taupyti valstybės lėšas vargingiausių ir pažeidžiamiausių gyventojų sluoksnių sąskaita veikiau turėtų būti galvosūkis nors kiek mąstančiam rinkėjui. Juk nelengva įžvelgti, kur toji riba, skirianti iš tiesų būtiną principingumą ir tvirtumą vykdant valstybei ir jos žmonėms naudingą ir todėl būtiną ekonominę bei finansinę politiką nuo nepateisinamo socialinio nejautrumo ar net paprasčiausio žiaurumo, pasireiškiančio visišku abejingumu gyvo ir konkretaus žmogaus reikmėms. Juk kai finansinis stabilumas tampa bet kuriomis priemonėmis siekiamu tikslu sau, tokia nuostata darosi įtartinai panaši į gerai žinomą komunistinių laikų principą mišką kerta skiedros lekia tada, kaip gerai žinome, žmonių gyvenimai ir likimai buvo beatodairiškai trypiami bei aukojami dėl šviesios ateities idealo. Ar kandidatės į prezidentus tvirtumas ir dalykiškumas nėra tik tokios mąstysenos išraiška ir atspindys šis nepaprastai svarbus, bet neatsakytas klausmas toli gražu nėra retorinis ir beprasmiškas. Nuo to, ar šalies vadovas piliečius suvokia kaip gerbtinus ir saugotinus asmenis, ar žvelgia į juos vien kaip į abstrakčią žmogišką medžiagą, kaip į anonimiškus sraigtelius ir įrankius siekiant aukštesnių, vien valdantiesiems suprantamų tikslų, smarkiai priklauso valstybės raidos pobūdis ir kryptis.
Nelengva nurodyti ir jau tapusios eurokomisare D. Grybauskaitės nuopelnus Lietuvai. Ji iš tiesų turėjo bent vieną rimtą progą smarkiai padėti savo kraštui galėjo bent jau pamėginti panaudoti savo kaip eurokomisarės įtaką, kad Lietuvai vis dėlto būtų leista įsivesti eurą, kurį turėti įsisiautėjusios pasaulinės krizės sąlygomis tikrai nebūtų pro šalį. Tačiau šia galimybe ji nepasinaudojo. Dėl kitų nuopelnų belieka tik spėlioti, todėl būtų geriau, jeigu per daug nesikuklinant jie būtų tiesiai nurodyti juos paprasčiausiai išvardijant.
nepriklausomybe.lt
© 2009 XXI amžius
|