Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Italų kunigas rūpinasi Lietuvos vaikais

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Kunigas Maksimas Biankas, SDB, su jaunaisiais Palemono parapijiečiais

Neseniai lankiausi Palemono parapijoje, kur yra ne tik nauja (1996 metais pastatyta) bažnyčia, vienuolynas, bet ir įsikūręs saleziečių centras. Parapijai ir vienuolynui vadovauja bei parapijiečių vaikais rūpinasi italas kunigas Maksimas Biankas (Massimo Bianco).

Įėjusi į atvirą bažnyčią nustebau neradusi klebono. Kunigas su kolega vaikštinėja lauke. Paklaustas, ar nebijo palikti atvirų maldos namų, italas tik šyptelėjo ir užtikrino, kad palemoniečiai yra labai sąžiningi. „Laikau atvirą ne tik bažnyčią, bet ir automobilį. Niekada niekas nedingo. Čia ateinantys vaikai patikimi, nuoširdūs ir paslaugūs. Visada pasisiūlo padėti“, – gyrė palemoniečius italas salezietis. Mums bekalbant du paaugliai kunigo pasiteiravo, ar nėra kokio nors darbo, ir tik gavę neigiamą atsakymą nubėgo į čia pat prie bažnyčios esančią sporto aikštelę.

Saleziečių kongregacija rūpinasi vargingiausiais

Pasak Palemono klebono kun. M. Bianko, trečią vietą pasaulyje pagal gausumą (po pranciškonų ir jėzuitų) užimanti saleziečių vienuolija užsiima parapijiečių švietėjiška veikla. Nuo jėzuitų ji skiriasi tuo, kad labiau rūpinasi ne vaikų išsimokslinimu, bet jų ugdymu ir profesiniu lavinimu ir yra orientuota į paprastą liaudį, rūpinasi neturtingomis parapijiečių šeimomis. Prieš pusantro šimto metų šią kongregaciją įkūręs italas kunigas Jonas Bosko irgi buvo našlaitis, kilęs iš vargingos šeimos. Tačiau šios kongregacijos tikslas – ne tik padėti paprastiems žmonėms, skleisti religines žinias, bet ir šviesti liaudį, rašyti bei platinti švietėjiškas knygas, ugdyti apleistus vaikus, steigti lavinimo būrelius, mokyklas ir išmokyti juos kokio nors amato.

Atvyko atkurti saleziečių veiklos

Atgavus nepriklausomybę buvo pradėta mąstyti apie saleziečių veiklos atkūrimą ir Lietuvoje. Nors saleziečiai rūpinosi socialiniais reikalais, sovietmečiu jų veikla buvo uždrausta. Prieš karą Lietuvoje saleziečiai turėjo savo mokyklą Vytėnuose (Jurbarko r.). Jos pastatai saleziečiams jau grąžinti, tačiau stingant lėšų ir nesant reikiamų specialistų salezietiška mokykla kol kas neveikia. Tačiau saleziečiai svajoja čia įkurti profesinę mokyklą. Dabar Lietuvoje veikia du saleziečių centrai – Vilniuje (Lazdynų parapija ) ir Kaune (Palemono parapija). Čia yra vienuolynas, parapija, oratorija, vyksta katechezė, veikia bendradarbių bei buvusių auklėtinių organizacijos. Palemone ir Neveronyse veikia saleziečių įkurti vaikų dienos centrai, kuriuose vyksta įvairūs užsiėmimai.

Kartu su italu kunigu Palemono saleziečių vienuolyne dar gyvena kunigai saleziečiai  Petras Dumbliauskas, Krizantas Juknevičius, Stasys Šileika, Ercole Alberti ir vienuolis pasaulietis brolis Vladas Sabaliauskas.

„Į Lietuvą iš Italijos atvykau 2000 m. lapkričio 16 dieną vykdydamas saleziečių misiją, o 2001-ųjų birželio pabaigoje patekau į Palemoną, – pasakojo M. Biankas. – Prieš atvykdamas čia, vasaromis (1989, 1991 ir 1995 metais) buvau misijose Afrikoje. Kadangi ten labai karšta, kunigai iš Italijos turėdavo grįžti truputį pailsėti, ir aš važiavau jų išleisti atostogų. Paskui atvykau į Lietuvą, nes Lietuvoje buvo sustabdyta saleziečių veikla. Daug saleziečių prieš karą išvyko iš Lietuvos ir vėliau negalėjo grįžti ir tęsti savo veiklos, o kai grįžo, buvo jau garbingo amžiaus ir neturėjo jėgų kongregacijai atkurti. Reikėjo kažkam jaunesniam atvažiuoti stiprinti saleziečių veiklą.

Apie Lietuvą buvau girdėjęs, bet joje nebuvęs. Lietuvos ieškojau žemėlapyje kažkur ties Rusija. Italijoje apie ją tada beveik niekas nežinojo, todėl kai grįždavau atostogų, visi klausinėdavo: „Ar dabar tu kalbi rusiškai?“ „Ne, – sakydavau, – lietuviškai“, „Tai ten visi stačiatikiai?“, „Ne, – sakydavau, – katalikai.“ „Bet ji kažkur prie Maskvos?“, „Ne, prie Baltijos jūros“ ir pan. Dabar, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, italai turi daugiau informacijos. Anksčiau viską slėpė SSRS geležinė uždanga.

Kai važiavau į Lietuvą, galvojau, kad greitai išmoksiu lietuvių kalbą, bet prireikė ir laiko, ir pastangų. Lietuvių kalba turi sąsajų su Italija. Kažkada senovėje Italijoje gyveno etruskų gentis. Mokslininkai nustatė, kad etruskų kalba buvo labai panaši į lietuvių, rasti net raštų fragmentai (žemės pardavimo dokumentas, o jo kopija – Lietuvoje), o būdami pagonys tiek lietuviai, tiek etruskai  garbino vilką.“

Kilęs iš Jono Bosko gimtinės

Kunigas Maksimas Biankas saleziečių kelią pasirinko ne atsitiktinai. Jis gimė, augo ir mokslo siekė Turine – Saleziečių kongregacijos įkūrėjo kun. Jono Bosko gimtinėje. Čia veikė vienintelis Italijoje saleziečių licėjus – Valsalice, kurį Maksimas lankė kartu su vyresniuoju broliu, pasirinkusiu advokato kelią. „Mane nuo pat vaikystės labiau domino dvasiniai reikalai. Net bendraudamas su merginomis aš vis kalbėdavau apie dvasinius dalykus. Licėjus padėjo apsispręsti pasirinkti kunigo saleziečio kelią. Daug įtakos apsisprendimui turėjo mano licėjaus mokytojas – salezietis Korado Kazalenio (Corrado Casalegno). Jam esu labai dėkingas. Tai jis mane paskatino tapti saleziečiu. Dėstytojas buvo geras draugas ir pedagogas. Jo paskatintas pradėjau lankyti oratoriją, įsteigtą dar kunigo J. Bosko, vėliau – pašaukimo bendruomenę, kur jaunuoliai buvo orientuojami į salezietišką gyvenimą. Rinkdavomės kartą per savaitę, o kas mėnesį būdavo rekolekcijos. Kai sukako 18 metų ir reikėjo spręsti, metams laiko pasirinkau noviciatą, po to daviau pirmus įžadus, po 6 metų – amžinus įžadus, o po to – teologijos studijos Turine, Crocetta seminarijos fakultete. Kunigu įšventintas buvau 1991 metais, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Jei nebūčiau tapęs kunigu, būčiau pasirinkęs gydytojo kelią. Taigi, visą gyvenimą svajojau apie žmonių gydymą, nesvarbu – kūno ar sielos. Tuo ir užsiimu,“– šypsodamasis prisipažino italas.

Rūpinasi vaikų užimtumu, doroviniu auklėjimu

Palemono parapijoje šiemet  Pirmąją Komuniją priėmė 120 vaikučių, o Sutvirtinimo sakramentą – 72 jaunuoliai. Apie 30 vaikų lanko Palemono saleziečių dienos centrą, beveik tiek ir Neveronių vidurinės mokyklos dienos centrą – sukurtą bendradarbiaujant su Kun. Bosko oratorija. Kasdien prie bažnyčios esantį dienos centrą lanko po 15–20 vaikų. „Vaikai penkis kartus per savaitę (nuo pirmadienio iki penktadienio) čia ateina pažaisti, bendrauti. Visi sukalbam kasdienę maldelę, – pasakojo M. Biankas. – Sekmadieniais susirenkame bažnyčioje, būna vaikų ir jaunimo Mišios, ekskursijos, stovyklos. Mūsų centrą lanko vaikai nuo 7 metų iki 14 metų amžiaus. Vyresnieji (vadinamieji animatoriai) padeda bendrauti su jaunesniais, pamoko. Jie tobulinasi įvairiuose būreliuose (mokosi dažyti, teatro meno, sportuoja futbolo, krepšinio aikštelėse), kartu švenčiame. Vasarą apie 40–60 vaikų susirenka į Palemono saleziečių stovyklą, kuri trunka tris savaites. Taip pat važiuojame į saleziečių stovyklą Ignalinos rajone, Tverečiaus miestelyje. Ten turime dviejų aukštų namą, kuriame pamainomis vienu metu gali gyventi apie 50 stovyklautojų iš Vilniaus ir Kauno. Šiemet su vaikais į stovyklą vyksiu ir aš, ir jaunesnysis kunigas. Stovyklaudami vaikai kasdien dalyvaus šv. Mišiose. Kadangi Tverečius yra pasienio zona su Baltarusija, tai kaime labai saugu, be to, vaikai greitai susidraugauja su pasieniečiais. Pasieniečiai leidžia vaikams ateiti į pasienį, susipažinti su jų profesija. Vaikams labiausiai patinka klausytis apie pasieniečių šunį. Jis vaikams labai patinka.“ Pasak italo, su parapijos vaikais bendrauti nesudėtinga. Nors dauguma jų yra iš socialiai remtinų šeimų, bet nieko nevagia, su jais gera būti ir bendrauti. „Nors nesu lietuvis, bet mane parapijiečiai nuoširdžiai priima, gerbia, – džiaugėsi italas paklaustas, ar ilgai bus Lietuvoje. – Tad būsiu čia, kol tik laikys. Lietuvoje klimatas neblogas. Gal kiek kankina ilgi ir tamsūs rudens vakarai, Italijoje tokių nėra. Tačiau jau pradedu ir prie to priprasti. Į Italiją nuvažiuoju tik pasisvečiuoti. Dabar čia mano antrieji namai.“ Kartu salezietis kunigas pasidžiaugė, kad jų centrą lankantys vaikai gerai elgiasi ir mokykloje. Aišku, oratorijai ir  dienos centrui reikia ir materialių dalykų, bet dėl to italas labai nesiskundė – atsiranda gerų rėmėjų, kurie sušelpia dienos centrą. Didžiąją dalį lėšų saleziečiai gauna per įvairius projektus. Čia daug kunigui padeda vieno vaiko mama ir kiti savanoriai, t.y. animatoriai.

Autorės nuotrauka

© 2009 „XXI amžius“