| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Visų mamų Motina
Viešpats yra mano Ganytojas, man nieko netrūksta. (...) Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi. (...) Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES namuose tai žodžiai iš 23 Dovydo psalmės, rašytos X a. prieš Kristų, bet, atrodo, kad jie tarsi iš Naujojo Testamento, labiausiai tinkantys Švč. Mergelei Marijai, nes būtent Ji, visiškai pasitikėdama savuoju Viešpačiu, (mirštant Jėzui ant kryžiaus) turėjo pereiti per sunkiausių išmėginimų ugnį. Tačiau kai Dievo Sūnaus ir mūsų Motina iki dugno išgėrė Jai skirtų kančių taurę, nuo to momento Jos nuolat teikiama užtarimo pagalba gali visiškai pasikliauti bet kuri tikinti motina. Juk negali būti, kad Marija, pati pakėlusi visus sunkumus, o paskui paimta į Dangų ir ten visados būdama arčiausiai Švč. Trejybės, nepadėtų tai mamai, kuri ne tik savo motinystės dovaną atiduoda į Jos rankas, bet nuolatiniam Jos Širdies prieglobsčiui kaskart patiki ir aukoja savo vaikus, vyrą ir kitus artimuosius. Jei kiekviena mama, kuri, nepaisydama didelio užimtumo, kasdien disciplinuotai nors trumpai skiria laiko meditacijai bei maldai, tada ji vis labiau suvokia, kaip svarbu Kristuje savo gyvenimo kantrybės prakaito lašus maldingai panardinti į Jo žaizdas, idant šiuo būdu (drauge su visais krikščionimis) išpildytų Jo mistinio kūno Bažnyčios vargų saiką (plg. Kol 1, 24), tai yra visais savo vargais bei išbandymais prisidėtų prie artimųjų atsivertimo (kai to reikia) ir prie jų nesiliaujančio krikščioniško augimo. Kai krikščionė motina (idealus atvejis kartu su savo vyru) skleidžia savo atžaloms (nuo pat jų gyvybės užsimezgimo) tikėjimo spindulius, tada jai, sulaukus Motinos dienos šventės, neteks dvejoti: ar svetur gyvenantys vaikai ją telefonu (gal per internetą) pasveikins, o gal ne. Tikrai jie neužmirš savo brangiosios motinos, kuri nuo mažumės jiems (neprimesdama savo aš) skiepijo Dievo pažinimo būtinumą ir meilę Jam. Jei obuolys yra tos sveikos obels šakelės vaisius, ant kurios užaugo, tada jis prinokęs, nors ir krenta žemyn, bet netoli nurieda, nes nebegali pernelyg nutolti nuo savo šaknų, iš kurių syvais gavo gyvybę ir egzistencijos prasmę. Taip panašiai esti ir su tikėjimą branginančiu asmeniu, kuris per Krikštą buvo ne tik įskiepytas Kristaus vynmedyje, bet, nuolat gerdamas gyvąjį Dievo žodžio bei Bažnyčios mokymo vandenį, buvo mokomas į viską žvelgti truputį giliau ir plačiau, kad paskui pasitaikantys perdėm žemiški rūpesčiai tartum žemės sluoksnis neužblokuotų to iš aukštybių dovanoto tikėjimo žvilgsnio, kurio dėka net (kartais netikėtai iš kažkur išdygusioje) žmogaus nevilties valandėlėje vis tiek šviečia dieviškos vilties kibirkštėlė. Tad būkite pasveikintos mamos, kurios visus savo rūpesčius kasdien pavedate savo dangiškajai Mamai. O Ji savo ruožtu viską perduoda Gerajam Ganytojui, kuris už avis už mus visus paguldė gyvybę. Nebus klaidinga tarti, kad ne tik Jėzus Gerasis Ganytojas, bet ir Marija yra toji Geroji Ganytoja, kuriai mūsų išganymo reikalai rūpi labiau nei mums patiems. Ji nesiliauja troškusi, kad mes visi priklausytume Kristaus avidei ir visada maitintumės Jo antgamtiniu maistu. Konkrečiais veiksmais pateisinkime šiuos Jos lūkesčius. Tai bus gražiausia Jai, kaip visų mūsų Motinai, dovana. Kun. Vytenis Vaškelis
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |