|
Geroji namų dvasia. Tai Tu, Mama!
Kaip sunku surast mintis, žodžius,
Kuriais galėčiau Tau atsidėkoti.
Buvai labai labai gera, labai darbšti,
Nenusakomai kantri, užjaučianti, rami.
Labai mylėjai mūsų Tėtę ir visus vaikus,
Visur suspėjai: virei mums valgyti, migdei,
Siuvai, mezgei, audei, rengei,
Norėjai, kad būtume ir sotūs, ir sveiki, laimingi.
Visi Tave mylėjome: ir mes, ir giminės,
Ir kaimynai už Tavo gerą būdą,
Pagalbą bėdoje, jei kas mirė ar susirgo,
Jei reikėjo įkapes pernakt pasiūti.
Per dieną darbuose sukaisi kaip voverė rate,
Vakare ir vėl surasdavai naujų darbų.
Verpdama išmokei vaikus sukalbėti Tėve mūsų,
O miegot nueidavai vėlai, visiems sumigus.
Ir taip kasdien. Ir kada Tu pailsėt galėjai, mama?!
Namuose ir šilta, ir švaru, ir visiems labai smagu.
Ir nieko to nebūtų buvę mūs vaikystėje,
Jei ne Tu, geroji Mama, namų dvasia šventa!
Gyvenome sunkiais laikais.
Netekai vyriausiosios dukters ir pati kentėjai.
Savo nenusakoma tvirtybe kankinimams žiauriems,
Gyvybes Jūs išgelbėjot kitiems.
Žinau, labai kentėjai, tik niekam nesiskundei
Ir vis visiems padėjai.
Nesupratau Tada, nesuprantu ir šiandien, Mama,
Iš kur tiek daug jėgų turėjai.
Agnietė PREILAUSKAITĖ-BUTVILA
© 2009 XXI amžius
|