Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ilgametį Kupiškio kleboną prisiminus

Mons. Klemenso Gutausko (1915-1999) 10-osioms mirties metinėms

S. Genė Daukaitė,

tikybos vyr. mokytoja

Mons. Klemensas Gutauskas Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Daugelio žmonių širdyse giliai įsirėžė daug kartų Velykų pamoksle girdėti dekano monsinjoro Klemenso Gutausko žodžiai: „Kas nuritins akmenį nuo žmogaus širdies?“ „Mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo“.

Į kunigą K. Gutauską teko kreiptis labai svarbiu pašaukimo pasirinkimo klausimu. Tarybiniais metais man, jaunai, tokiu svarbiu momentu apsispręsti buvo rizikinga. Kunigo patarimas buvo lemtingas. Jis mane padrąsino, patikino, kad Dievas laimins pasirinktą vienuolinio gyvenimo kelią, kvietė melstis, pasitikėti Dievo globa, palaimino. Jo paskatinta įstojau į Šv. Kotrynos seserų kongregaciją. Po kelerių metų Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, prie užrakintų durų, dekanui vadovaujant ceremonijoms, prie altoriaus sudėjau amžinuosius įžadus. Dekanas rizikavo  savo saugumu, tačiau jo meilė Dievui buvo didesnė už baimę. Šalia Dievo malonės dekano pamokslo žodžiai buvo labai neįprasti, ištarti iš pat širdies gelmių, daug pasakantys, giliai įstringantys, pasiliekantys kaip kelrodžiai iki šiandien. Kunigas buvo patikimas ramstis iki paskutiniųjų jo gyvenimo dienų. Tai mačiau ir jutau dirbdama Kupiškio bažnyčioje (jo prašymu) per jo 38-rius kunigavimo metus.

Dekanas mons. K. Gutauskas nebuvo stiprios sveikatos, bet giliai dvasingas, plačios kunigiškos širdies, mėgo bendrauti su kunigais ir žmonėmis, juos patraukdavo savo paprastumu, tėviška meile. Kiekvieną išklausydavo, nieko nesmerkė, už akių niekada nekalbėjo. Buvo punktualus, visur ir visuomet neskubėdamas suspėdavo. Daug meldėsi, mokė, laimino ir šventino. Jo švelnus, ramus, mažai kalbantis, bet daug pasakantis būdas paliko visiems gerą įspūdį.

Jis buvo tylus, ramus, bet ir išmintingai veiklus. Nors buvo gūdūs sovietiniai metai, jo pastoracinė veikla buvo labai intensyvi. Monsinjoras siekė didžiųjų vertybių: skatino tikinčiuosius bręsti tikėjime, viltyje ir meilėje. Tas laikotarpis pareikalavo išmintingos mąstysenos, plačios žmogiškos ir kunigiškos širdies. Be tiesioginio uolaus kunigo darbo bažnyčioje, be svarbių darbų jos aplinkoje, didelį dėmesį skyrė šeimoms. Plačiai žinojo žmonės jo ryžtą pasirūpinti sakramentų teikimu bei laiminimu net privačiuose butuose (dėl saugumo). Jam buvo svarbus kiekvienas atgimstančios tautos žingsnis. Sutartinai dirbo su tuo laiku Kupiškyje dirbusiu vikaru kunigu Virgilijumi Liuima, kvietė tikinčiuosius burtis prie bažnyčios. Kupiškio parapijoje įkūrė įvairias religines organizacijas. Didelį dėmesį skyrė jaunimui. 1989 metais pradėjo Dievo Žodžio sėklos sėją – tikybos mokymą. Laimino Pirmosios Komunijos einančius vaikučius, džiaugėsi parapijiečių aktyvumu laisvės suvokime, įsijungimu į Baltijos tautų kelią. Skaudžiai išgyveno dėl asocialių šeimų vaikų, įkūrė „Caritas“ organizaciją,  Šv. Kazimiero vaikų globos namus, Šeimos centrą. Vėliau pats Monsinjoras dėl sveikatos stokos jau negalėjo dalyvauti veikloje, bet visada domėjosi tais reikalais, patarė, stiprino kasdienine malda.

Paminėjau tik mažus plačios Monsinjoro veiklos trupinėlius, kuriuos mačiau, stebėjau ir pati liečiausi. Norėjau atskleisti didelio žmogaus vaidmenį, ištikimybę mažuose dalykuose, o ne garsinti didelius svarbius darbus, kuriuos jis nuveikė mūsų Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijoje. Juk didžioji meilė prasideda nuo nereikšmingiausių smulkmenų. Taika pasaulyje yra netrankymas durų. Mes be Monsinjoro būtume buvę silpni, kaip apaštalas Petras be Dievo pagalbos negalėjo net vienos žuvelės pagauti.

Jis buvo stiprios dvasios kunigas, nuodėmklausys, jautrios sielos dvasios tėvas. Inteligentas ir paprastas žmogus. Reiklus sau, atlaidus kitiems. Tikras kunigas, kuriuo buvo galima visapusiškai pasitikėti. Turėjo gerą humoro jausmą, stiprų balsą, nepaprastai gerą atmintį. Gyveno labai kukliai.

Jo veikla liudijo gilią dvasinę kunigo brandą. Buvo nepamainomas pavyzdys jauniems kunigams. Kiekvienas išdrįsdavo paklausti patarimo, paprašyti dvasinių patarnavimų. Jis gražiai apibūdino sielos gelmės paslaptį: „Žmogus yra kaip gėlės žiedas, jei jį grubiai paliesi žodžiu, jis liks pažeistas, nebeišsiskleis visu savo grožiu“. Tiek mažai tereikia. Kartais užtenka vieno saulės spindulėlio – malonaus žodžio, pasisveikinimo, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingesni.

Monsinjoras tyliai siekė gyvenimo prasmės, kunigystės idealo. Vargu ar kas galėtų tiksliai įvardinti jo veiklos ir asmenybės bruožus, pagarbos žodžius, kokių ir kiek jis vertas. Tuos žodžius kartoja jo ganomieji. Parapijiečiai gerai prisimena Monsinjoro laidotuvių dieną buvusio Kupiškio mero Leono Apšegos pasakytus prasmingus žodžius: „Kur man dabar reikės eiti, kai man bus labai labai sunku, kur man reikės eiti, kai man bus linksma ir gera, kai nebėra tavęs, mielas kunige, mielas žmogau?!“

Balandžio 9 dieną, Didįjį ketvirtadienį, Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia buvo pilnutėlė tikinčiųjų. Paskutinės Vakarienės šv. Mišias koncelebravo visi trys Kupiškio kunigai: naujasis dekanas dr. Rimantas Gudelis, kanauninkas Vladas Rabašauskas ir vikaras kun. mgr. Nerijus Papirtis. Šią dieną buvo aukojamos šv. Mišios ir už šviesaus atminimo mons. K. Gutauską, paminint 45 metų sukaktį, kai jis buvo paskirtas Kupiškio klebonu. Dekanas apibūdino Didžiojo ketvirtadienio turtingą prasmę, Švenčiausiojo Sakramento ir Kunigystės įsteigimo dieną – visų kunigų gimtadienį, gyvųjų ir mirusiųjų kunigų šventę, kvietė melstis už monsinjorą. Pamoksle dekanas kun. dr. R. Gudelis kalbėjo: „Nors man mažai teko bendrauti su velioniu, tačiau pastebėjau pats ir teko girdėti daug gražių ir malonių atsiliepimų apie ilgametį Viešpaties vynuogyno darbuotoją Kupiškyje. Monsinjoro namuose visiems buvo atviros durys. Monsinjoras buvo nuoširdus, visų gerbiamas, dvasingas ir labai geras“.

© 2009 „XXI amžius“