Pirmasis puslapis
Credo
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Apaštalo Pauliaus pirmoji misijų kelionė

Sesuo Rimutė GARNEVIČIŪTĖ

Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacija

Apaštalas šv. Paulius rašo laiškus tikintiesiems

Paulius (Saulius) – didysis apaštalas ir misionierius, kurio laiškai sudaro didelę dalį Naujojo Testamento. Paulius buvo Romos pilietybę turintis žydas. Jis gimė Tarse, išsilavinimą gavo Jeruzalėje fariziejiško judaizmo aplinkoje (plg. Apd 22, 3), buvo pripažintas mokytoju ir turėjo teisę daryti teisinius sprendimus. Tą rodo jo siuntimas į Damaską suimti krikščionių bei balsavimas prieš krikščionis Sinedrione.

Atsivertimas – esminis Pauliaus gyvenimo atsitikimas – susitikimas su Prisikėlusiu Kristumi įvyko netoli Damasko. Kai iškildavo koks nors prieštaravimas jo autoritetui, Paulius rėmėsi šiuo regėjimu: „Ar aš ne apaštalas? Argi nesu regėjęs mūsų Viešpaties Jėzaus?“ (1 Kor 9, 1). Dėl šio apreiškimo jis tapo apaštalu (Gal 1, 11–12) ir galėjo tarti visiems, jog tapau „viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 22).

Paulius buvo keliaujantis mokytojas, savo misionieriškomis kelionėmis aprėpęs pagrindinius tuometinės Europos kelius. Svarbus kelių susikirtimo centras Artimuosiuose Rytuose buvo Antiochija, todėl Paulius ją ir išsirinko savo misionieriškų kelionių atskaitos tašku. Apie tai Paulius rašė Korinto krikščionims: „Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų... dykumos pavojuose. Man teko... badauti ir trokšti, dažnai pasnikauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą“ (2 Kor 11, 26–27). Kelionėms reikėjo drąsos, fizinių jėgų ir dvasinės stiprybės, kad ištvertų sunkius išmėginimus. Paulius tokiomis sąlygomis atliko tris misijų keliones ir įveikė daugiau kaip keturis tūkstančius kilometrų, neskaičiuojant paskutinės kelionės į Romą, kurios metu jis buvo jau kalinys, taip pat tų kelionių, apie kurias Naujajame Testamente yra tik užsimenama, kaip antai – apie kelionę į Ispaniją. Dalį kelio Paulius įveikė jūra. Jis atsimena: „Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje“ (2 Kor 11, 25). Tautų apaštalui įvairius sunkumus ir nemalonumus tekdavo įveikti kasdien. Todėl jis ir rašė korintiečiams: „būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 9–10).

Mokslininkai, tyrinėdami Laiškus ir Apaštalų darbus, suskirstė Pauliaus keliones į tris maršrutus. Pirmoji kelionė yra atpasakota Apaštalų darbuose (13, 3–14, 28). Apaštalų darbų autorius Lukas pasakoja, kad kai pirmieji Antiochijos krikščionys aukojo pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau.  Šventosios Dvasios siunčiami, jie nukeliavo į Seleukiją, o iš ten laivu pasiekė Kiprą“ (Apd 13, 2–4). Taip prasidėjo pirmoji Pauliaus misijų kelionė. Svarbu tai, kad po maldos ir pasninko priėmę sprendimą ne žmonės siunčia Paulių į misijų keliones, o jis leidžiasi į kelionę Šventosios Dvasios siunčiamas.

45 metų pavasarį iš Sirijos uosto Seleukijos išplaukė laivas į Kiprą, kuriame buvo trys žydai, vykstantys užkariauti Romos imperijos Jėzui Kristui. Apaštalų darbų autorius pirmiausia mini Barnabą ir tik po Saulių, nes misijos pradžioje žygiui vadovavo Barnabas. Barnabas (Paguodos sūnus) – kilnus ir geraširdis žydas, vienas pažangiausių krikščioniškojo mokslo skelbėjų pagonims. Būtent jis ir išvedė viešumon Paulių, kuris daugeliui atrodė įtartinas dėl savo praeities, nes buvo persekiojęs Dievo Bažnyčią. Jiems talkino jaunuolis Jonas – būsimas evangelistas Morkus, Barnabo seserėnas. Kipre jau anksčiau slėpėsi krikščionys, bėgę iš Jeruzalės nuo persekiojimų (Apd 11, 19), kuriuos kažkada aktyviai vykdė Saulius iš Tarso.

Laivas, išplaukęs iš Seleukijos, sustojo rytiniame Kipro krante, Salaminos uoste. Čia giminių šiltai sutiktas pradėjo savo misiją Barnabas, jo seserėnas Jonas Morkus, o dėl Barnabo autoriteto ir Saulius. Jų tikslas – skelbti Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, kuris neša žmonėms išganymą. Barnabas neabejojo, kad skelbti Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną reikia išrinktajai tautai, kuri, tiek metų laukusi Mesijo, jo nepažino. Jie ėmė skelbti Dievo Žodį žydų sinagogose ir taip, įveikę 160 kilometrų, perėjo visą salą ir pasiekė jos vakarinės pakrantės miestą – Pafą (Apd 13, 5–6).

Krikščionybės pradžią Kipre Lukas aprašo trumpai. Mini du įvykius: atvykimą į Salaminą ir susitikimą su magija Pafo mieste. Atrodo, kad autoriui nerūpi misijinė veikla, jam svarbu aprašyti Evangelijos susitikimą su magija. Kipras, Romos provincija, buvo pavaldi Senatui, o jai vadovavo prokonsulas Sergijus Paulius, kurį Plinijus aprašo kaip vyrą, atvirą gyvenimui ir tiesai, susipažinusį su mokslais. Be kitų dalykų, jis domėjosi religijomis, todėl išgirdęs apie neįprastą mokymą, jis  panoro artimiau susipažinti. Taigi pasivadino Barnabą ir Saulių, kad pasiklausytų Dievo žodžio (žr. Apd 13, 7). Saulius, kaip Romos pilietis, galėjo kalbėtis su prokonsulu, o jo išsilavinimas ir helenistinės kultūros išmanymas suteikė tam reikalingas kvalifikacijas.  

Prokonsulo artimiausiai aplinkai priklausė vienas žydas, vardu Barjėzus, Elimas – „burtininkas“ (toks šio vardo vertimas) (Apd 13, 8). Prof. A. Rubšys nurodo, kad vardas Barjėzus – „Išganymo sūnus“ skiriasi nuo vardo Elimas, ir įžvelgia, kad Lukas sujungia į vieną du skirtingus pasakojimus: vieną apie žydą Barjėzų, o kitą apie burtininką Elimą. Jis nori gyvai pavaizduoti Dievo susitikimą su magija, tuomete moksliška pasaulėjauta ir pasaulėžiūra (dabar sakytume „šarlatanais“). Apaštalų darbai tai pažymi: jis buvo „netikras pranašas“ (Apd 13, 8). Tai galėjo būti išsilavinęs žmogus, užsiimantis okultizmu, klestinčiu religinio nuosmukio metu, pasireiškiančio įvairiausiomis astrologijos, ateities spėjimo, magijos formomis, kurių visų tėvynė buvo Egiptas ir Chaldėja.  Sužinojęs, kad prokonsulas nori pasiklausyti Barnabo ir Sauliaus skelbimo, Elimas išsigando, kad jie gali paveržti jo įtaką romėnui. Ir kai įvyko susitikimas, o prokonsulas išklausė skelbėjų žodžius, Elimas pasipriešino – „jis stengėsi atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo“ (Apd 13, 8). Tai buvo smūgis Sauliui: viena, jam priešinosi jo tautietis, antra, vieno Dievo išpažinėjas priešinosi pagonio, trokštančio tiesos, atsivertimui. Paulius nusprendė panaudoti savo pašaukimo jėgą, kad atimtų galią netikram pranašui. Pasikartojo tas pats ženklas, kuris buvo įvykęs ir Sauliaus atsivertimo metu. Elimui jis tarė: „Dabar štai tave ištiks Viešpaties ranka: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės“ (Apd 13, 11).  Ir tuoj pat jį užgulė tiršta tamsa – jo dvasinės būklės simbolis. Prokonsulas, „tai pamatęs, įtikėjo, neatsistebėdamas Viešpaties mokslu“ (Apd 13, 12). Tikriausiai įvyko permaina ir Pauliaus širdyje, pamačius, kaip Elimas „ėmė graibytis aplink, ieškodamas, kas jam ištiestų ranką“ (Apd 13, 11). Daugiau niekada Paulius nepanaudojo savo pašaukimo jėgos, kad ką nors nubaustų.

Skubėdamas pirmyn, Saulius paliko prokonsulą ir apakusį Elimą. Ir Saulius virto Pauliumi – taip nuo šio momento jis vadinamas Apaštalų darbuose. Apaštalo vardas nuo gimimo buvo Paulius, o Sauliumi jį vadino žydai. Dvigubu vardu tuomet vadinosi daug judėjų. Taigi, Saulius netampa Pauliumi, šiuo vardu jis galėjo būti vadintas visada.

Paulius su savo palydovais Barnabu ir Morkumi, įsėdę į laivą Pafo uostamiestyje, paliko Kipro salą ir pasiekė Mažąją Aziją, Pergės miestą Pamfilijoje (dabartinė Turkija). Taip prasideda Pauliaus misionieriškų sumanymų įgyvendinimas. Paulius skuba sausuma ir jūra, nešdamas Mažosios Azijos tautoms Gerąją Naujieną. Šiame darbe neišvengiami sunkumai. Drėgnoje Pamfilijos žemumoje Paulius susirgo, galbūt maliarija. Manoma, kad dėl šios priežasties apaštalai leidosi Pisidijos ir Frygijos plokščiakalnio link, kur gyveno pietiniai galatai. Laiške Galatams Paulius rašė: „Jūs žinote, kad pirmą kartą jums paskelbiau Evangeliją sirgdamas“ (Gal 4, 13). Kitas nemalonumas – nenumatytas Jono Morkaus sprendimas. Apaštalų darbai nenurodo priežasties, dėl kurios jaunuolis Pergėje paliko bendrakeleivius ir grįžo į Jeruzalę (Apd 13, 13).

Po sunkumų apaštalus nudžiugino šiltas sutikimas Pisidijos Antiochijoje. Paulius rašė galatams: „Mano kūno negalė buvo jums išmėginimas, bet jūs jo nepaniekinote ir neatmetėte, o mane priėmėte kaip Dievo pasiuntinį, kaip patį Jėzų Kristų“ (Gal 4, 14). Šabo dieną apaštalai nuėjo į sinagogą, kur vyko žodžio liturgija. Po Penkiaknygės ir Pranašų knygų skaitymo sinagogos vadovai pakvietė juos kalbėti. Tada atsistojo Paulius ir pasakė mokymą (Apd 13, 14–16). Kai jis baigė, apaštalus paprašė ir kitą šabą pakalbėti apie tą patį (Apd 13, 42). Tada klausyti Dievo žodžio susirinko beveik visas miestas (Apd 13, 44). Paulius pradėjo pasakodamas išrinktosios tautos istoriją, kalbėjo apie Dovydo pašaukimą, iš kurio giminės Dievas išvedė Gelbėtoją – Jėzų Kristų, kuris buvo nužudytas, bet prikeltas iš numirusiųjų. Paulius nurodė dvi Jėzaus atėjimo sąlygas: norą įvykdyti viską, ko Dievas laukia iš mūsų, ir atsivertimą, t. y nusigręžimą nuo to, kas nepatinka Dievui, ir grįžimą pas Jį. Paulius tęsė: „Mes jums skelbiame gerą naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums“ (Apd 13, 32), „kiekvienas jį tikintis nuteisinamas jo dėka nuo viso to, nuo ko nepajėgė jūsų nuteisinti Mozės Įstatymas“ (Apd 13, 39). Žydus sukrėtė Pauliaus tvirtinimas, kad Mozės įstatymas negali duoti nuodėmių atleidimo. Bet labiausiai sukrečiantis buvo Pauliaus pasisekimas tiek tarp žydų, tiek tarp pagonių, todėl apėmė pavydas sinagogos vyresniuosius, kurių prieštaravimus atremdami Paulius ir Barnabas kalbėjo: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetėte ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis“ (Apd 13, 46). Paulius ir Barnabas turėjo palikti miestą, nes sukėlė apaštalų persekiojimą ir „išvijo juos iš savo žemių“ (Apd 13, 50).

Paulius, kreipdamasis į pagonis, vykdė tai, ką „liepė Viešpats: „Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių“. Taip Viešpaties žodis išplito po visą kraštą“ (Apd 13, 47; 49). Persekiojimai nenusilpnino misijų, ir kai apaštalus išvijo iš Pisidijos Antiochijos, Šventoji Dvasia pripildė atsivertusius ten mokinius dideliu džiaugsmu. Ikonijoje, į kurią Paulius ir Barnabas atvyko skelbti, daugybė žydų ir graikų įtikėjo Kristumi. Tačiau kai apaštalai sužinojo, kad „pagonys ir žydai su savo vyresnybe rengėsi juos iškoneveikti ir užmušti akmenimis... pabėgo į Likonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes. Ten jie skelbė Evangeliją“ (Apd 14, 6–7).

Listra – atokus miestas Romos valdytoje Galatijos provincijoje (netoli nuo Konijos dabartinėje Turkijoje), iš kur kilo žymus Pauliaus mokinys Timotiejus (Apd 16, 1–3). Čia jų laukė nauja patirtis. Viskas prasidėjo, kai buvo išgydytas luošas vyras, nuo gimimo nevaldęs kojų (Apd 14, 8). Jis klausė Pauliaus kalbos taip įdėmiai, kad Paulius „pamatęs jį turint tikėjimą, kokio reikia pagyti, garsiai pasakė: „Atsistok tiesiai ant savo kojų!“ Tasai pašoko ir ėmė vaikščioti.“ (Apd 14, 9–10). Minios pagonių, išgydymo liudininkai, pradėjo likaoniškai šaukti: „Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus!“ (Apd 14, 11).  Listriečiai skubėjo pagerbti dieviškuosius keliautojus, kai atvyko priešai, Antiochijos ir Ikonijaus žydai, kurie ėmė žmones kurstyti prieš Apaštalus. Ką tik garbinusi savo geradarius minia puolė juos žudyti. Pagonys negynė Apaštalų nuo judėjų, bet apsvaidė Paulių akmenimis. Matyt, apaštalas neteko sąmonės, nes priešai palaikė jį mirusiu ir jo kūną išvilko iš miesto. Ištikimieji mokiniai apsupo šį tariamą lavoną, o kai Paulius atgavo sąmonę,  jų padedamas, sugrįžo į miestą (Apd 14, 19–20).

Kitą dieną Paulius su Barnabu iškeliavo į Derbę. Atvykę „jie skelbė Evangeliją ir sulaukė nemaža mokinių“ (Apd 14, 21). Apaštalų darbų autorius pasakoja, kad jie tuoj pat grįžo į vietoves, iš kurių ką tik buvo išvyti – į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją (Apd 14, 21). Paulius nenusigręžė nuo buvusių kentėjimų, atvirkščiai, juose rado jėgos ir net džiaugsmo šaltinį. Įvykių Listroje jis nepamiršo, nes laiške Korintiečiams vardijo: „vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis“ (2 Kor 11, 25), bet ne tam, kad girtų save kaip kankinį, o kad pabrėžtų: kentėjimai jam tapo išgelbėjimu. Sugrįžęs jis tai pabrėžė mokiniams: „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 22). Taip Paulius stiprino mokinių dvasią, kurie buvo matę, kaip apaštalus tarsi nusikaltėlius vijo iš miestų, mėtė akmenimis. Trokšdamas Kristui padovanoti naujus vaikus, į save nekreipė dėmesio. Kentėjimai suteikė Pauliui dvasinį gimimą, ir Bažnyčiai atnešė naują gyvenimą.

Darbus užbaigęs 49 metais išplaukė į Antiochiją, kur šventė savo pirmosios misijų kelionės pabaigą: „sušaukė bažnyčią ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus“ (Apd 14, 27). Ir čia pasiliko ilgesnį laiką (žr. Kol 14, 28).

© 2009 „XXI amžius“