| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Naujos senų kaimų tradicijos Olga Kazlienė
Pačiu gražiausiu vėlyvo pavasario metu viduryje Kazlų Rūdos girios, Krušinskų kaime, rinkosi žmonės į jų pastangomis pastatyto koplytstulpio pašventinimo šventę. Jie čia skubėjo tiesiai po šv. Mišių Zapyškio bažnyčioje, kur meldėsi už išėjusius amžinybėn ir likusius gyvuosius Krušinskų, Kubelių, Macijauskų ir Naudžių kaimų žmonės. Pirmasis kaimų kaimynų bendras susitikimas įvyko pernai Krušinskų kaime, buvusio eigulio Juozo Krušinsko sodyboje. Tada ir kilo mintis susitikinėti kasmet, ieškoti ir rinkti medžiagą apie kaimus ir juose gyvenusius žmonės ir šių kaimų kaimynišką draugystę įamžinti pastatant koplytstulpį. Šio darbo ėmėsi Algis Kazla ir Vytautas Mitkus. Neprabėgus ir vieneriems metams šis sumanymas jau įgyvendintas. Vidury Krušinskų kaimo, Kazlų giminės žemėje, iškilo ąžuolinis koplytstulpis, nuo kurio viršūnės į aplinkinius žvelgia ir tiesia rankas dangiškųjų malonių teikėja Mergelė Marija. Apatinėje koplytstulpio dalyje iškaltas užrašas: Krušinskų, Kubelių, Macijauskų, Naudžių kaimų žmonėms gyvųjų susitikimams, išėjusiųjų amžinybėn atminimui. Mūsų kaimams ~ 200 metų, Lietuvos vardui 1000 metų. 2009. Koplytstulpio autorius prieniškis tautodailininkas skulptorius Algimantas Sakalauskas. Šventinimo ceremonijoje kalbėjęs Algis Kazla sakė: Šis koplytstulpis tai mūsų keturių kaimelių likusių gyvųjų ir naujai apsigyvenusių žmonių gražiai pradėtos susitikimų tradicijos simbolis. Kartu tai atminimo, pagarbos bei dėkingumo simbolis čia gyvenusiems, bet jau išėjusiems Amžinybėn. Paskui susirinkusieji tylos minute pagerbė išėjusiųjų atminimą, o Zapyškio klebonas kun. Antanas Mickevičius pašventino koplytstulpį. Vytautas Mitkus pristatė visų sodybų atstovus, nes dauguma jų nebuvo matęsi daugelį metų. Iš viso susirinko apie 90 žmonių pavieniai sodybų atstovai, su šeimomis, vaikais bei vaikaičiais, ir naujai čia apsigyvenusieji. Jauniausiam šventės dalyviui Faustui, Mitkų Jurgio ir Marcelės proanūkiui, trys mėnesiai, o vyriausiajam Jurgiui Brazaičiui 83-eji. Krušinskų, Kubelių, Macijauskų ir Naudžių kaimai nutolę vienas nuo kito per 23 kilometrus. Šių kaimų žmonės nuo seno vieni kitus gerai pažinojo, nuolat tarpusavyje bendravo, draugavo, tuokėsi, laidojo artimuosius, dalyvavo vieni pas kitus talkose, vieni kitiems gelbėjo bėdoje, kartu rengė pasilinksminimus. MACIJAUSKAI. Iki 1918 metų dabartinis Macijauskų kaimas vadinosi Girininkai-Marva, nes priklausė Marvos dvarui. Kažkada čia buvo trys sodybos. Žilinskų sodybos jau nebėra. Iš likusių dviejų viena buvo Juozo Macijausko, pagal kurio pavardę ir buvo pavadinta ši vietovė. Jo sūnaus Antano Macijausko ir Anelės šeimoje užaugo vienuolika vaikų. Anelė, kuriai dabar aštuoniasdešimt aštuoneri, turi du proproanūkius. Antroji sodyba Jurgio ir Marcelės Mitkų, užauginusių šešetą vaikų. Jų sūnus Vytautas Mitkus yra sudaręs savo giminės genealoginį medį, kuriame aprašyta per 400 giminės narių. Vytauto mamutė Marcelė labai gražiai audė, garsėjo ir kitais rankdarbiais. Sugalvodavo daugybę lovatiesių ir rankšluosčių raštų, kuriuos pirma sukurdavo ant popieriaus, o po to surinkdavo audimo staklėse. Dabar jų sodyboje šeimininkauja anūkas Jordanas Mačiūta. Čia kasmet vyksta Mitkų giminės susitikimai. KRUŠINSKAI. Iki 1918 metų Naudžių, Krušinskų ir Kubelių teritorija vadinosi Naudžių kaimu. 1918 metais dalis Naudžių kaimo buvo pavadinta Krušinskų kaimu, nes to reikalavo vietos bendruomenė beveik visų gyventojų pavardės buvo Krušinskai. Kad nesumaišytų, apie kokį Krušinską kalbama, sodybų šeimininkai turėjo pravardes. Pavyzdžiui, eigulys Juozas Krušinskas buvo vadinamas Kupstiniu, kitas Juozas Krušinkas Juzuku, o dar vienas Juruku. Atėjus užkuriams ir vykstant kartų kaitai, sodybų padaugėjo iki 14 ir pavardės pasidarė įvairesnės: Kriaučeliūnai, Seniūnai, Bartkai, Kazlai, Lincevičiai, Žemaičiai, Brunzai, Nėniai, Mockaičiai, Komliovai, Miseckai, Ditkai. Ir tik dvejose sodybose šeimininkavo turintys Krušinsko pavardę. Šiuo metu Krušinskuose iš senųjų gyventojų gyvena tik Kriaučeliūnai. Buvusią eigulio sodybą prižiūri jo dukra Ieva Kristina Krušinskaitė. Keturios sodybos išnykę, o kitose apsigyveno nauji žmonės, kurie geranoriškai darbu ir materialiai prisidėjo statant koplytstulpį. NAUDŽIAI. Dabartinė Naudžių kaimo teritorija išlaikė savo senąjį pavadinimą. Nepriklausomos Lietuvos laikais čia buvo 18 sodybų, įsikūrusių abipus gražaus Jūrės upelio: Arlauskų, Česnavičių (dvi), Kliopovų, Krušinskų (trys), Mockaičių (trys), Siaurių, Puskunigių (dvi), Čibirkų, Bilskių, Paltanavičių, Senkų ir Žvingilų. 1927 metais Naudžiuose buvo įkurta pradinė mokykla, kurią lankė aplinkinių kaimų vaikai. Iš pradžių ji buvo įkurdinta Jurgio Puskunigio sodyboje, vėliau Mykolo Kliopovo, Vinco Siaurio. Paskutinė vieta Juozo Krušinsko sodyba. Ji vienintelė išliko iki šių dienų. Dabar joje gyvena Vanda Mockaitytė su broliu Stasiu. 1961 metais mokykla buvo perkelta į Krušinskų kaimą, kur ji veikė iki 1965 metų. KUBELIAI. Oficialiai Kubeliai priklauso Krušinskų kaimo teritorijai. Šios vietovės pirmasis gyventojas buvo Martynas Krušinskas. Jo sūnus Jokūbas buvo šaukiamas Jakubėliu, Kubeliu. Nuo jo ir kilo šios vietovės pavadinimas. Kubeliuose buvo trys sodybos. Blockių sodyba jau seniai išnykusi. Viena iš likusių dviejų Teofilės Krušinskaitės, vyriausios kaimo gyventojos, sodyba. Teofilei, visų vadinamai Tapilike, šiemet sukako 96 metai. Tapilikė yra tiesiog vaikščiojanti enciklopedija turi puikią atmintį ir gali papasakoti daugybę istorijų. Prieš keletą metų išleista jos pasakojimų knyga Senelių pasakos, kuriuos užrašė tautodailininkė Elena Krušinskaitė. Tapilikė visą gyvenimą audė lovatieses, rankšluosčius, juostas ir kitokius audinius. Dar ir dabar, būdama arti šimtmečio, skaito knygas, laiką leidžia megzdama vilnones kojines ir puošnias servetėles. Antroje sodyboje gyveno darbšti ir gausi Juozo ir Marcelės Brazaičių šeimyna, užauginusi devynetą vaikų. Dabar čia gyvena dukra Ona Brazaitytė-Sinkevičienė su vyru Simanu. Jų svetingoje sodyboje šiemet užteko vietos visiems susirinkusiems į koplytstulpio pastatymo šventę. Keturių kaimų ir jų žmonių istorija tęsiasi. Jau pradėtos rinkti nuotraukos, tarp kurių yra tikrai retų ir unikalių, sudaromas kaimų gyvenimą atspindintis fotoalbumas ir giminių genealoginiai medžiai. Šių darbų iniciatoriai A. Kazla ir V. Mitkus čia seniai nebegyvena, bet vis sugrįžta į tėvų ir protėvių žemę. Dar ne visos istorijos išpasakotos. Kiekvienas žmogus ir jo gyvenimo istorija yra unikali ir žmogiškai didinga. Bendruomeninių tradicijų puoselėjimas skatina nepamiršti savo šaknų, saugoti senolių atminimą. Kartu tai tarsi simbolinis kelrodis į praeitį ir jaunoms kartoms.
Kauno rajonas
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |