Pirmasis puslapis
Credo
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius užbaigė Šv. Pauliaus metus

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI prie Romos Šv. Pauliaus bazilikos po jubiliejinių metų uždarymo iškilmių

Sektinas pavyzdys kiekvieno kunigo veikimui

Prasmingai susiedamas Bažnyčioje užbaigtus celebruoti Šv. Pauliaus metus su neseniai pradėtais Kunigų metais, popiežius Benediktas XVI iškėlė Tautų apaštalo kunigišką tarnystę kaip sektiną pavyzdį šių dienų dvasininko misijos įgyvendinimui. Praėjusį sekmadienį, apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus iškilmės išvakarėse, susitikęs su maldininkais vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai, Šventasis Tėvas priminė, kad Kunigų metų proga publikuotame laiške jis pabrėžė kiekvieno sielovadininko „vidinį įsipareigojimą“ kuo išraiškingiau ir galingiau liudyti Evangeliją pasauliui.

„Šiuo atžvilgiu apaštalas šv. Paulius yra nuostabus ir sektinas pavyzdys: ir ne tik savo gyvenimu, kuris buvo tikrai unikalus, bet ir meile Kristui, uolumu skelbiant Evangeliją, visišku pasišventimu bendruomenėms“, – kalbėjo Popiežius. Ypač svarbu yra kiekvienam kunigui šv. Pauliaus pavyzdžiu tapatinti save su vykdoma tarnyste, to didžiojo lobio nešimu „moliniuose induose“ (plg 2 Kor 4, 7), koks yra išganymo mokymas. Benediktas XVI pabrėžė, kad to siekdamas Apaštalas buvo „tuo pat metu stiprus ir nuolankus“, nes žinojo, kad viskas, ką jis daro, yra Dievo malonė.

Šv. Pauliaus prisipažinimas apie pasidavimą Kristaus meilei, tapimą Šventosios Dvasios „belaisviu“ (plg Apd 20, 22), poreikį būti patikimu Dievo slėpinių „prižiūrėtoju“ (plg 1Kor 4, 1–2); galėtų tapti visų kunigų sielovados devizu. „Kunigas turi visiškai priklausyti Kristui ir Bažnyčiai; pastarajai jis pašauktas atsiduoti su nepadalinta meile, kaip ištikimas sužadėtinis savo nuotakai“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis meldė apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus, taip pat šventojo Arso klebono Jono Vianėjaus ir Dievo Motinos užtarimo, kad atsakingai celebruojami Kunigų metai padėtų kiekvienam dvasininkui atnaujinti jo brangių šventimų Dievo dovaną.

Popiežius Benediktas XVI taip pat pabrėžė, kad šv. Pauliaus metai, kurie buvo paskelbti minint Tautų apaštalo 2000-ąsias gimimo metines, buvo tikras „malonės laikotarpis“ aktyvinant bažnytinį gyvenimą. Per gausias piligrimystes, mokslines konferencijas ir katechezės užsiėmimus naujai atsiskleidė šv. Pauliaus asmuo ir jo mokymo reikšmė Bažnyčios plėtrai. „Dėl to mes dėkojame Dievui už šv. Pauliaus metus ir dvasines dovanas, kurias jie mums atnešė“, – sakė Šventasis Tėvas.

Patvirtintas šv. Pauliaus palaikų tikrumas

Birželio 28-osios vakarą Romos šv. Pauliaus bazilikoje, kurioje saugomos Apaštalo relikvijos, Benediktas XVI vadovavo Mišparams. Šia jubiliejaus užbaigimo proga pamaldose dalyvavo ir Stačiatikių Bažnyčios vyriausio hierarcho, Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Baltramiejaus I atsiųsta delegacija. Pradėdamas Mišparų homiliją Popiežius džiugiai informavo, kad po bazilikos altoriumi esančio sarkofago tyrimas patvirtino šv. Pauliaus relikvijų tikrumą. Pats sarkofagas nebuvo atidarytas, tačiau išgręžus mažą skylutę ir pro ją įvedus zondą viduje buvo aptikta purpuro spalvos lino drobės fragmentų, padengtų gryno aukso folija, ir mėlyno audeklo su lininiais ataudais. Taip pat aptikta raudonų smilkalų grūdelių ir baltyminių bei kalkinių medžiagų. „Taip pat buvo paimti mažyčiai kaulų fragmentai, kurie buvo nusiųsti anglies izotopo C14 tyrimams, ekspertams nežinant jų kilmės. Šie tyrimai nustatė, kad jie priklauso asmeniui, kuris gyveno tarp pirmojo ir antrojo amžiaus“, – pasakojo Šventasis Tėvas. Taigi ši autentiška mokslinė analizė, kaip atrodo, patvirtino „vieningą ir neginčytiną“ Bažnyčios tradicijos teigimą, kad sarkofage yra šv. Pauliaus žemiškieji palaikai.

Nužudytas Romoje imperatoriaus Nerono valdymo laikais (tarp 64 ir 67 metų) Tautų apaštalas buvo palaidotas toje vietoje, kur IV amžiuje jo garbei Konstantinas pastatydino pirmąją baziliką. Nors iš pradžių šv. Pauliaus kapas buvo gilaus pamaldumo vieta ir gausiai piligrimų lankomas, vėliau amžių bėgyje jo lokalizacija buvo primiršta. Atnaujintas archeologinis tyrimas buvo pradėtas tik pradėjus šv. Pauliaus bazilikos atstatymą po 1823 metų gaisro. Tuomet po „išpažinimo“ altoriumi buvo atrastos dvi marmurinės plokštės iš popiežiaus Leono Didžiojo laikotarpio (440–461), ant kurių išlikęs užrašas „Paolo Apostolo Mart“ („Paulius Apaštalas kankinys“).

Tolesni archeologiniai tyrimai buvo vykdomi 2002–2003 metais, tada buvo atrastos senųjų bazilikų liekanos. Pagaliau su popiežiaus Benedikto XVI leidimu 2006 metais tarp gegužės 2 ir lapkričio 17 dienos buvo atkastas visas 2,5 metro ilgio ir 1,2 metro pločio sarkofagas su apaštalo šv. Pauliaus relikvijomis. Nustatyta, kad jis stovi ant molinio grindinio sluoksnio, siekiančio 390 merus, t. y. laikus, kai imperatoriaus Konstantino nurodymu buvo statyta bazilika. Pradedant 2007 metais į šią kapavietę po šv. Pauliaus katedros altoriumi gali nusileisti piligrimai ir pasimelsti prie Apaštalo palaikų.

Asmenine malda prie Tautų apaštalo kapo 2008-ųjų birželio 28 dieną jam skirtus jubiliejinius metus pradėjo popiežius Benediktas XVI kartu su Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi I. Panašiu didžiojo misionieriaus pagerbimu šie metai praėjusį sekmadienį buvo užbaigti. „Šv. Pauliaus metai užsibaigė, bet būdami tame pačiame kelyje, kaip ir Apaštalas, su juo ir dėka jo, mes žinome Jėzų ir, kaip ir jis, esame Evangelijos apšviesti bei perkeičiami, kas yra svarbi krikščioniškosios egzistencijos dalis“, – Mišparų homilijoje kalbėjo Šventasis Tėvas.

Apaštalo mokymas apie tikėjimą

Dar kartą trumpai apžvelgdamas šv. Pauliaus mokymą, Popiežius akcentavo jo naujumą ir dvasinio atsivertimo svarbą. Su Kristumi prasideda naujas Dievo garbinimo būdas, kadangi pats žmogus ir „save adoruoja“, tampa Dievui „aukojama“ atnaša, visą savo gyvenimą paskiria Viešpaties šlovinimui, aiškino homilijoje Benediktas XVI. Jis priminė prasmingą Apaštalo paraginimą, perduotą Laiške romiečiams: „Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama, tobula“ (Rom 12, 2). Tai reiškia tapimą naujais žmonėmis, perkeičiant savo egzistenciją. „Pasaulis visuomet ieško naujų dalykų, kadangi jis yra teisėtai nepatenkintas esančia tikrove. Šv. Paulius mus moko, kad be naujų žmonių pasaulis negali būti atnaujintas ir geresnis“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Ką reiškia tas atsinaujinimas, Apaštalas liudija savo paties pavyzdžiu, kada jis teigė, kad gyvena nebe dėl savęs ir savyje, bet dėl Kristaus ir Kristuje. Tikriausiai turėdamas galvoje savo radikalų atsivertimą, kai jis sutiko prisikėlusį Kristų prie Damasko vartų, šv. Paulius Antrajame laiške korintiečiams rašo: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo. Štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Senųjų žmonių, tai yra dar nepriėmusių krikščionybę, mąstymas buvo nukreiptas į turto didinimą, turėjimą, gerovę, įtaką, sėkmę, šlovę ir pan. Bet, kaip moko Apaštalas, visa tai yra labai siaura, uždaryta žmogiškojo egoizmo ribose. Atsinaujinimas reiškia Jėzaus Kristaus mąstymo priėmimą ir siekį perkeisti gyvenimą, kad jis būtų skirtas visiems.

Šv. Paulius taip pat pabrėžia ne infantiliško, o brandaus, atsakingo tikėjimo svarbą, kada jis rašo, jog „mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“ (Ef 4, 14). Brandus tikėjimas reiškia drąsų Bažnyčios magisteriumo priėmimą, nesibaiminant šiuolaikinio pasaulio „vėjavaikiško“ prieštaravimo. Tokiu būdu svarbu patvirtinti gyvybės nepažeidžiamumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, visišką smurto atmetimą, visam gyvenimui sudarytos sakramentinės santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, pripažinimą.

Pagaliau pilnutiniam atsivertimui yra svarbu sustiprinti savo sielos gyvenimą, tai yra to, ką šv. Paulius vadina „vidiniu žmogiškumu“ (Plg. Ef 3, 16). Šiuolaikinis žmogus dažnai jaučia savo vidinę tuštumą, kurią stengiasi užpildyti beviltiškomis priemonėmis – alkoholiu ir narkotikais. Šis vidinis žmogaus silpnumas yra viena didžiausių dabarties problemų, pažymėjo popiežius Benediktas XVI. „Mums reikia protą apšviesti širdimi, kad išmoktume veikti pagal tiesą meilėje“, – priminė jis Apaštalo laiškų mokymą. Tai gali būti padaryta tik per glaudų ryšį su Dievu, maldos gyvenimu, sakramentų praktikavimą. „Ir mes negalime Dievui kalbėti maldoje, jeigu neleidžiame Jam kalbėti pirmajam ir neklausome to, ką Jis mums sako“, – pabrėžė Šventasis Tėvas, nurodydamas į Dievo Žodžio pamaldaus apmąstymo reikšmę.

© 2009 „XXI amžius“