|
Salos Lietuvos Šveicarija
Jonas KIRLYS
Šiaurės rytų Lietuvoj tėra tik viena tokia išskirtinė vieta Salos (gražuolė sala ežere). Žemės plotas užima 60 ha, o jai prilygstančių gamtos grožiu tikrai nerasi. Tai senas bažnytkaimis, kurį istorijoj valdė kunigaikščiai. Marikoniai, Radvilai į jį įdėjo sumanumo, grožio, išradingumo: išsikeroję seni medžiai, angliški parkai su retais augalais, kurių net vardų nežinai. O pačiame centre stovi mūriniai rūmai, su kolonomis fasade, išradingais pilioriais, karnizais.
Anais Nepriklausomos Lietuvos laikais čia buvo įkurta Žemės ūkio mokykla, kurios jaunimas daug prisidėjo prie Salų suklestėjimo: buvo užveisti pavyzdiniai sodai, medelynai, laukai, laukeliai, daržai (jaunystėje aš irgi ten mokiausi ir savo rankomis prisidėjau prie šių darbų). Buvo gražus parkas su takais, aikštėmis, aikštelėmis, o priešais didžiųjų rūmų fasadą įrengtas didžiulis gėlynas. Senų medžių drevėse klegėjo nesuskaičiuojama daugybė paukščių giesmininkų, o palei ežero pakrantę klykė antys, vandens vištytės, narai. Salų centre stūksojo Kryžiaus vardo bažnyčia, kurią 1782 metais pastatė grafas Marikonis. Čia, Salose, jų žavesio užburta gyveno ir kūrė Lazdynų Pelėda.
Bolševikų laikais Salos buvo apleistos, nuskurdintos, mokykla panaikinta. Dabar vasaromis čia lankosi grupės mokslininkų ir kultūros darbuotojų iš Vilniaus, Kauno ir kitų vietų, rengia kultūrinius renginius ir pritraukia inteligentiją. Ne veltui Salas Šveicarija vadina.
Netoli (už 2,5 km) nuo Salų yra senas, gatvinis Gučiūnų kaimas, garsus raganų kalnu, ant kurio degino raganas.
Apie Salų ežerą yra padavimas. Toje vietoje kerdžius ganė galvijų brandą. Staiga virš galvos susidarė didelis juodas debesis. Tuo momentu atsiskyręs iš bandos jautis patraukė javų link. Piemuo suriko: Dviragi, kur eini? Tuokart kabantis debesys nukrito į klonį ir susidarė ežeras.
© 2009 XXI amžius
|