2009 m. liepos 10 d.
Nr. 53
(1745)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Palaimintojo J. Matulaičio vedini

Pal. J. Matulaičio draugijos grupelėse (Šakių parapijoje jų yra 12) kartą per mėnesį vyksta susirinkimai, kurių metu nariai dalijasi mintimis tikėjimo klausimais. Dėl atostogų, kelionių, darbo daržuose ir soduose vasaros metu susirinkti yra sudėtingiau, todėl buvo nutarta padaryti trijų mėnesių pertrauką, o paskutinį užsiėmimą surengti ekskursiją.

Susirinkimų metu kalbėdami apie palaimintojo J. Matulaičio charakterio ir gyvenimo bruožus nemažai panašaus atradome ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenime. Todėl ekskursijos kryptį buvo nesunku nustatyti –  kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškė.


Jaučiu Motinos Marijos globą

Esu kilęs iš Dzūkijos, bet vidurinę mokyklą 1955 metais baigiau Klaipėdoje. Mokykloje gerai sekėsi matematika ir fizika. Tuo metu laikraščiuose buvo rašoma, kad atominę energiją reikia panaudoti taikiems tikslams – statyti atomines elektrines. Todėl man kilo mintis važiuoti į Maskvą mokytis apie atominius reaktorius. Buvo ir kita priežastis važiuoti į Maskvą: buvau kilęs iš tremtinių šeimos, todėl  draugas patarė net nebandyti stoti į aukštąją mokyklą Lietuvoje. Įstojau į Maskvos inžinerinį fizikos institutą (MIFI), kuriame buvo ruošiami atominių reaktorių specialistai. Po metų mane iš ten išvijo. Tada įstojau ir baigiau Maskvos energetikos institutą, grįžęs į Lietuvą dirbau Lietuvos energetikos institute.


Noriu žinoti

Politikas Algirdas Paleckis dažnai kartoja, kad didžiuojasi savo seneliu, gerbia už jo darbus, idealizmą. Įdomu, už kokius darbus ir kokį idealizmą? Ar kad važiavo Maskvon parvežti Lietuvon Stalino saulės, kuriai šviečiant tremtin gyvuliniuose vagonuose važiavo dori patriotai lietuviai, jų vaikai? Kas nuteikė lietuvį prieš lietuvį, net brolį prieš brolį – ar ne jūsų senelio idealizmas? Kas atėmė iš lietuvių nuosavybę, suvarė į kolūkius, kad ten kaip vergai sunkiai dirbtų ir nieko negautų, dėl to paskui jie buvo priversti vogti, kyšininkauti, girtuokliauti, atsirado „pažintys“, korupcija, Dievo vengimas, amoralumas, šeimos iro, dorovę niekino, nyko patriotizmas, jį keitė materializmas. Ar ne dėl to ir šiandien viskas tęsiasi? Ar už tai senelis gerbtinas? Negi galima tokiu senelio idealizmu, darbais didžiuotis? Ar nenorėtų ir anūkėlis šiandien pakartoti savo gerbiamo senelio darbus, idealizmą, lietuvišką patriotizmą pakeisti sovietiniu internacionalizmu? Senelio „patriotizmas“ – tai sumaterialėjimas, kuris žlugdo tikėjimą, dorovę, meilę, gina amoralumą, žlugdo viltį ir žmonių santykius.


Gyvoji vynmedžio šakelė

Prienų delegacija
prie kun. Juozo Zdebskio
kapo Rudaminoje
Teresės MURAUSKAITĖS nuotrauka

Gegužės 10 dieną kunigui Juozui Zdebskiui būtų sukakę 80 metų. Jau 23 metai jo nėra tarp mūsų. Nors kun. J. Zdebskis neilgai darbavosi Prienų parapijoje, bet Prienų krašto muziejuje įrengtas kambarys jo atminimui.

Gegužės 10 dieną Rudaminoje aukotos šv. Mišios kun. J. Zdebskio jubiliejinio gimtadienio proga. Prienų krašto muziejininkė A. Razmislavičienė organizavo išvyką į Rudaminą. Prieš šv. Mišias pasimeldėme prie kun. J. Zdebskio kapo, paskui dalyvavome šv. Mišiose, kurias aukojo jo bendraminčiai ir bendražygiai kun. Algimantas Keina ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Po Mišių vėl susirinkome prie kun. Juozo kapo ir pasimeldėme. Prisiminimais dalijosi kun. A. Keina, kunigo bendražygė Birutė Žemaitytė papasakojo apie jo pasiaukojimą, rūpestį kitais ir nesirūpinimą savim, mokėjimą labai giliai ir prasmingai išgyventi kančią.


Melas, tapęs pasaulėžiūros pagrindu

Nūnai propaganda, tariami autoritetai ir pseudomoksliniai tyrimai suformavo pasaulėžiūrą, kuri remiasi evoliucijos teorijos pagrindu. Ji aiškina, kad viskas, kas aplinkui mus yra, – tai savaiminis „netyčinis atsiradimas“, per milijonus milijardus metų išsivystęs į dabartinę ekosistemą.

Vadovaujantis šia teorija, žmonėms kyla klaidingas supratimas, kad mes gyvename tik vieną kartą ir iš šio gyvenimo reikia pasiimti viską, kas įmanoma. Gyvendami pagal tokią filosofiją žmonės degraduoja ir tampa apatiški. Normaliai mąstantis žmogus supranta, kad pats jis pasiimti šiame pasaulyje negali nieko, jis tik gali įsijausti į kokią nors iliuziją ir besivaikydamas siūlomų gyvenimo šansų ir malonumų tapti savo geismo vergu, kurį besąlygiškai valdys tie, kurie jam tą geismą pakiša.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija