Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kristus – vyskupiškos ir kunigiškos tarnystės prototipas

Mindaugas BUIKA

Iš popiežiaus Benedikto XVI palijų priima Vestminsterio (Londonas, Anglija) arkivyskupas Vincentas Nikolzas

Iš popiežiaus Benedikto XVI palijų priima Niujorko (JAV) arkivyskupas Timotis Dolanas

Roma turi likti ištikima savo pašaukimui

Vadovaudamas Romos Bažnyčios dangiškųjų globėjų apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus iškilmei, popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie jų skelbto tikėjimo reikšmę. Birželio 29 dieną kreipdamasis į maldininkus, Vatikano aikštėje susirinkusius šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai, Šventasis Tėvas priminė, kad apaštalas Petras buvo „pirmasis, kuris išpažino tikėjimą“ ir subūrė ankstyvąją Bažnyčią iš „Izraelio kaimenės“. Apaštalas Paulius, jaunystėje persekiojęs krikščionis, po stebuklingo atsivertimo iki kankinystės skelbė tikėjimo „giliuosius slėpinius“, skleidė išganymo mokymą visoms tuometinės Romos imperijos tautoms, todėl jis dar yra vadinamas „Tautų apaštalu“.

Sveikindamas Romos diecezijos bendruomenę, kuriai Dievo Apvaizda jam, kaip šv. Petro įpėdiniui, patikėjo vadovauti, ir į Amžinąjį miestą atvykstančius piligrimus ir turistus, Popiežius kvietė juos melsti didžiųjų apaštalų užtarimo, kad gebėtų „priešintis šio pasaulio mentalitetui“. Jis pažymėjo, jog dabartinės sekuliarizacijos laikotarpiu labai svarbu prisiminti šv. Pauliaus paraginimą, kurį jis perdavė savo laiške romiečiams: „nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2)

Benediktas XVI sakė, kad jis pats nuolat meldžiasi, „kad Roma išlaikytų gyvybingu savo krikščioniškąjį pašaukimą“ ir ne tik kaip brangų bei nesikeičiantį dvasinį ir kultūrinį paveldą, bet ir kaip konkretų mąstymo ir veikimo būdą. Tą daryti kviečia ir šv. Petras savo Pirmajame laiške, ragindamas Kristaus išpažinėjus būti „gyvaisiais akmenimis“ ir statyti „dvasinius namus“, kad jie artėtų  prie to „gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus“ (1Pt 2, 4). Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Petrinių šventės iškilmė ypač akcentuoja Bažnyčios visuotinumą ir vieningumą.

Kaip tik šio liturginio įvykio pamaldose Popiežius įteikia palijus – baltos vilnos juostas su išsiuvinėtais juodais kryžiais – per pastaruosius metus paskirtiems arkivyskupams metropolitams, kaip bendrystės su Romos vyskupu ženklą. Šiemet iš Šventojo Tėvo rankų palijus priėmė 34 naujieji vietinių metropolinių Bažnyčių vadovai iš 20 pasaulio šalių. (Daugiausia iš Jungtinių Amerikos Valstijų – 5 ir iš Brazilijos – 4). Sveikindamas šiuos „brolius episkopate“, Benediktas XVI taip pat priminė ir šiltai pasveikino tradiciškai į Petrinių šventimą atvykusią Konstantinopolio ekumeninio patriarchato delegaciją. Jis reiškė viltį, kad toks bendras tikėjimo skelbėjų ir kankinių minėjimas taps tvirtu „pažadu siekiant pilnutinės vienybės „.

Tikėjimas – ne teorija, bet gyvas patyrimas

Petrinių šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI, atsižvelgdamas į neseniai pradėtus švęsti Kunigų metus, sutelkė dėmesį į apaštalo šv. Petro mokymą apie vyskupiškos ir kunigiškos tarnystės vaidmenį siekiant tikinčiųjų sielų gerovės. Šv. Petrui šios išskirtinės tarnystės pradininkas ir sektinas pavyzdys yra pats Kristus, kurį jis vadina „sielų ganytoju ir sargu“ (Plg. Pt 2, 25). Priminęs, kad sąvoka „sargas“ arba „prižiūrėtojas“ į senąją graikų kalbą verčiama kaip „episcopos“ – „vyskupas“, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad ši bažnytinė tarnystė visiškai nepanaši į „kalėjimo prižiūrėtojo“ pareigas. Buvimas „sielų vyskupu“ Jėzaus, kaip „Vyriausiojo Ganytojo“ pavyzdžiu, reiškia paskirtų tikinčiųjų globą, žvelgiant „iš aukšto“, tai yra iš Dievo perspektyvos, į vidinio žmogaus viltis, galimybes ir galimus pavojus. Paskirtasis ganytojas rūpestingai saugo kaimenę, kad ji nebūtų dvasiškai alkana, kad apgintų ją nuo galimų priešų – „vilkų“ ir kad ji neišsisklaidytų. Vadinasi, jis užtikrina, kad žmogus pažintų Dievą, neprarastų savo esmės, gebėtų atsiverti tiesai ir meilei, nepaklystų sekuliarizmo akligatviuose. „Jėzus, kaip „sielų vyskupas“, yra visos vyskupiškos ir kunigiškos tarnystės prototipas, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Todėl būti vyskupu ir kunigu šioje perspektyvoje reiškia užimti Kristaus poziciją ir mąstyti, matyti ir veikti iš Jo aukštumos. Reiškia būti pasirengusiems Jo pavyzdžiu iki galo tarnauti žmonėms, kad jie surastų gyvenimą“.

Šventasis Tėvas savo homilijoje pateikė kitą svarbią apaštalo Petro pirmojo laiško nuorodą ganytojams: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, būdami visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1Pt 3, 15). Taigi, krikščioniškasis tikėjimas yra viltis, atverianti kelią į ateitį. Tai yra „pagrįsta viltis“ ir vyskupai bei kunigai tai turi įtikinamai patvirtinti. Paties Dievo, „amžinosios Išminties“, atneštas tikėjimas, žinoma, pralenkia žemiškąjį protavimą, kaip ir meilė yra daugiau nei paprastas inteligentiškumas. Tačiau tikėjimas kalba protui argumentais ir protas gali tam pritarti, o ne prieštarauti. Todėl šių dienų ganytojams pirmiausia yra svarbu „suprasti tikėjimo išmintį“ ir ją paaiškinti, o ne viską suvesti tik į tradiciją, pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Taigi, tikėjimas reikalauja racionalaus dalyvavimo, kuris yra pagilinamas ir nuskaistinamas meile. Ganytojai turi skelbti tikėjimą savo mintimis, kad gebėtų parodyti „mūsų vilties pagrįstumą šiandienos debatuose“, – aiškino Šventasis Tėvas. Tačiau vien tik minčių ir kalbų nepakanka, tikėjimui būtinas patyrimas ir išgyvenimas. Popiežius priminė Evangelijos pasakojimą apie „Emauso mokinius“, kada apaštalai pažino prisikėlusį Jėzų būdami greta, kartu lauždami duoną. „Tikėjimas neturi likti teorija: jis turi tapti gyvenimu. Jeigu mes sutinkame Viešpatį sakramente, jeigu mes kalbamės su Juo maldoje ir jeigu mes remiamės Kristumi savo kasdieniniuose sprendimuose – tada mes vis labiau „matome“, kad Jis yra geras“, – tvirtino Benediktas XVI.

Išganymas per klusnumą tiesai

Arso klebonas šv. Jonas Vianėjus yra puikus pavyzdys, kaip  gyvas tikėjimo patyrimas padeda jį skelbti kitiems. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad pasaulio diecezinių kunigų dangiškuoju globėju paskelbtas Arso klebonas toli gražu nebuvo „didis mąstytojas“, bet juto Viešpaties „skonį“. Jis buvo bendrystėje su Jėzumi Kristumi kiekvieną savo kasdienio gyvenimo akimirką ir visuose savo pastoracinės veiklos aspektuose. Taip jis tapo žmogumi, „kuris mato“, nes pažino Viešpaties gėrį ir buvo Viešpaties patikimu liudytoju – to galima būtų palinkėti visiems ganytojams.

Pagaliau popiežius Benediktas XVI atkreipė dėmesį, kad apaštalo Petro pirmajame laiške pabrėžiama, kad krikščioniškojo tikėjimo tikslas yra „sielų išganymas“ (plg 1Pt 1, 9). Šiuolaikinėje kalboje ir netgi kai kuriose krikščioniškosios teologijos srovėse sąvoka „siela“ pateko į didelę nemalonę. Mat kalbama, kad neva ji veda į žmogaus fizinį ir dvasinį padalinimą tarp kūno ir sielos, kas yra neatskiriama. Taip pat priekaištaujama, kad „sielų išganymo“ tikslas veda į individualistinę krikščionybę, atsakomybės už visą pasaulį praradimą.

Tačiau tai nėra teisingas šv. Petro laiško supratimas, kadangi visame jo tekste karštai raginama liudyti viltį būtent per atsakomybę už kitus, pabrėžė Šventasis Tėvas. Aiškindamas šią nuostatą jis priminė, kad žmogaus dvasinio vidaus nuskurdinimas sunaikina ne tik individą, bet kelia pavojų visos žmonijos likimui. „Be sielų atsinaujinimo, be atsistatymo iš vidaus negali būti išganymo žmonijai, – sakė Popiežius. – Realią sielų nesveikatą šv. Petras kvalifikavo kaip ignoravimą – Dievo nesuvokimą. Tas, kuris nežino Dievo, kuris nesiekia Jo pažinti, lieka už tikrojo gyvenimo (Plg 1Pt  1, 14).

Šventasis Petras minėtame laiške „sielų išganymo“ sampratą susieja su „klusnumu tiesai“, kadangi tai padeda nuskaidrinti žmogaus vidų. Šis klusnumas, pastangos išsivaduoti iš sielą nuodijančio melo kasdieniniame gyvenime gali būti nelengvas, pareikalauti daug jėgų. Tačiau tik per tokį klusnumą „mažosioms tiesoms“ galima pasiekti tikrąjį klusnumą vienai didžiajai Tiesai – Kristui. Toks sielos nuskaistinimas veda į laisvą tarnystę Atpirkėjui ir kartu pasaulio išganymui. „Mes (vyskupai, kunigai) galime parodyti kelią į tiesą tik tokiu atveju, jeigu patys klusniai ir kantriai stengsimės būti tiesos nuskaidrinti“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Palijus priėmė naujieji arkivyskupai metropolitai

Per apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus iškilmę Romoje iš popiežiaus Benedikto XVI palijus priėmė 34 per pastaruosius metus paskirti arkivyskupai metropolitai.

Europa

Vestminsterio (Londonas, Anglija) arkivyskupas Vincentas Nikolzas; Ščecino – Kamieno (Lenkija) arkivyskupas Andžėjus Dziega; Valensijos (Ispanija) arkivyskupas Karlosas Ozoras Siera; Toledo (Ispanija) arkivyskupas Brauljas Radrigesas Placa; Florencijos (Italija) arkivyskupas Džiuzepė Betoris; Sirakūzų (Italija) arkivyskupas Salvatorė Papalardas; Lečės (Italija) arkivyskupas Domenikas Umbertas; Lvovo (Ukraina) lotynų arkivyskupas Miečislavas Mokrickis.

Šiaurės Amerika

Niujorko (JAV) arkivyskupas Timotis Dolanas; Detroito (JAV) arkivyskupas Alenas Vinjeronas; St. Luiso (JAV) arkivyskupas Robertas Karlsonas; Omahos (JAV) arkivyskupas Džordžas Lukasas; Naujojo Orleano (JAV) arkivyskupas Gregoris Eimondas; Rimuskio (Kanada) arkivyskupas Pjeras Andrė Furnje; Vankuverio (Kanada) arkivyskupas Džonas Maiklas Mileris; Tulansingo (Meksika) arkivyskupas Domingas Diasas Martinesas; Pueblos de Los Anchelseso (Meksika) arkivyskupas Viktoras Sančesas Espinoza; Tlalnepantlos (Meksika) arkivyskupas Karlosas Agvijaras Retezas.

Pietų Amerika

Bukaramangos (Kolumbija) arkivyskupas Izmaelis Rueda Siera; Kalaboso (Venesuela) arkivyskupas Manuelis Pelipė Diasas Sančesas; San Salvadoro (Salvadoras) arkivyskupas Chozė Luizas Eskobaras Alazas; Terezinos (Brazilija) arkivyskupas Seldžijas da Roča; Botukatu (Brazilija) arkivyskupas Maurisijas Grotas de Kamargas; Žuiso de Foros (Brazilija) arkivyskupas Žilis Antonijas Moreira; San Sebastiano (Brazilija) arkivyskupas Oranis Žojas Tempesta.

Afrika

Uagadugu (Burkina Faso) arkivyskupas Filipė Uedraogas; Alžyro (Alžyras) arkivyskupas Galebas Musa Abdala Bederas; Ganjoa (Dramblio Kaulo Krantas) arkivyskupas Džozefas Japas Akė; Pretorijos (Pietų Afrikos Respublika) arkivyskupas Polas Mandla Kumalas; Kisanganic (Kongas) arkivyskupas marselis Utembis Tapa; Tamalės (Gana) arkivyskupas Filipas Namehas.

Azija

Bankoko (Tailandas) arkivyskupas Frensis Ksavjeras Krinzakas; Kolombo (Šri Lanka) arkivyskupas Albertas Malkolmas Randžitas Patabendige Donas; Medano (Indonezija) arkivyskupas Anicetas Bongsu Antonijas Sinagu.

Birželio 30 dieną audiencijoje dar kartą priėmęs naujuosius arkivyskupus metropolitus kartu su juos į Romą atlydėjusiais giminaičiais, draugais ir jų diecezijų tikinčiųjų grupėmis, Benediktas XVI pakvietė juos „būti pavyzdingais  ganytojais, uoliais ir kupinais meilės Viešpačiui ir savo bendruomenėms“. Priminęs prasidėjusius Kunigų metus, Šventasis Tėvas ragino arkivyskupus būti savo bendradarbiams, kunigams „tėvais ir broliais, kurie juos svetingai priima, išklauso ir rūpinasi“. Sekdami Gerojo Ganytojo pėdomis, jie visada turi būti „vienybės ženklais tikintiesiems, stiprinti bendrystės ryšius su šv. Petro įpėdiniu ir savo sufraganiniais vyskupais bei visais, kurie bendradarbiauja evangelizacijos misijoje“, linkėjo Popiežius.

© 2009 „XXI amžius“