|
Žemė tautos gyvybingumo šaltinis
Valensas Viktoras ČEGINSKAS
Lietuva tai valstybinės sienos atribota žemė (su ant jos augančiais miškais bei esančiais vandenimis) ir toje teritorijoje gyvenančiais žmonėmis. Nebūtų šios žemės nebūtų teritorijos, nebūtų ir Lietuvos!
Žemė svarbiausias kiekvienos tautos egzistencijos šaltinis, civilizacijos pagrindas, todėl žemės naudojimo ir tvarkymo reikalams visos valstybės skiria didžiulį dėmesį. Žemė neįkainuojamai brangus kiekvienos tautos nacionalinis turtas.
Lietuva neturi vertingų žemės iškasenų, čia nėra išvystytos pramonės tik turimas 6,53 mln. ha žemės fondas yra pagrindinis šaltinis, teikiantis žmonėms darbą, pragyvenimą, pajamas bei dvasines ir materialines gėrybes. Moksliškai pagrįstas žemės fondo naudojimas su pridėtiniais gyventojų verslais sudaro galimybę gyventi Lietuvoje keliems milijonams žmonių.
Lietuvos žemės fondo valstybinės žemėtvarkos darbų bare dirbau 47 metus (19542001). Per tą laikotarpį ir vėliau mačiau, kokią naudą žmonėms ir valstybei duoda racionaliai naudojama žemė, ir kokį skurdą patiria, kai žemė dirvonuoja. Dirbdamas įvairiose pareigose, atlikdamas žemės matavimo, žemės naudmenų agroūkinio tyrimo ir kartografavimo, inventorizavimo, apskaitos darbus, rengdamas atskirų žemėnaudų ir respublikos administracinių rajonų žemės ūkio išplanavimo projektus pėsčiomis išvaikščiojau ir apvažinėjau daug geografinių vietovių, pažinau ištisų gamtinių regionų žemės naudojimo, dirvožemių ir reljefo bei ūkininkavimo skirtumus. Teko bendrauti su daugybe ūkininkų, kolūkių vadovų bei specialistų, įvairių mokslo sričių darbuotojais, seminaruose ir konferencijose diskutuoti apie žemės fondo valdymo ir tvarkymo problemas. 19631973 metais buvau Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos vakarinių regionų ir Baltarusijos tarprespublikinės žemėtvarkos darbų koordinacinės tarybos narys. Tai įgalino dar plačiau pažinti ir įvertinti valstybinės žemėtvarkos darbų svarbą ir naudą valstybės žemės fondo valdyme ir tvarkyme.
Lietuvos žemės fondo valdymo nestabilumas didžiulė žala valstybei
Per pastaruosius nepilnus 100 metų Lietuvos žemės fonde buvo įvykdytos trys skirtingos žemės reformos ir dėl to Valstybė ir žmonės patyrė didžiulių nuostolių. Palyginti per trumpą laikotarpį buvo iš esmės laužomos žemės fondo valdymo formos ir santykiai: panaikinta privati žemės nuosavybė ir likviduoti Lietuvos ūkininkai, pravesta žemės nacionalizacija, panaikinti nacionalizuotos žemės dariniai ir atkurta privati žemės nuosavybė. Lietuvos piliečiai, per 50 metų okupaciją netekę žemės nuosavybės, buvo nušalinti ir prarado valstybėje esamo žemės fondo naudojimo ir tvarkymo dalinę atsakomybę. Žemė tapo svetima. Įsigalėjo žemės plotų nesaikingas naudojimas, tarša įvairiomis atliekomis. Dideli vertingos žemės plotai buvo užimti miestų plėtrai, kolūkinių gyvenviečių statybai, įvairioms inžinerinėms komunikacijoms. Neekonomiškai naudojant žemės plotus, buvo mažinami žemės resursai, reikalingi žemės ir miškų gamybai, nes žemė yra visos biologinės gamybos pagrindas ir tiekia daug materialinių gėrybių. Taip, pavyzdžiui, ariamos žemės plotas, tenkantis vidutiniškai vienam gyventojui 1958 metais, nuo 1,02 ha sumažėjo iki 0,84 ha 1966 metais, o 1970 metais iki 0,72 ha. Suprastėjo miškų priežiūra, daugiau jų buvo iškertama, teršiamas vanduo, apleistos vandens apsauginės zonos ir t. t.
Pirmoji žemės fondo naudojimo ir valdymo pertvarka
Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvoje (19181939 m.) atlikta žemės reforma savo turiniu prilygo pažangiai dar XIX amžiuje Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje, Belgijoje, Lenkijoje ir kitose Europos valstybėse formuotai ir iki dabar ten išlikusiai savarankiškų ūkininkų veiklos kaimų sandarai. Jau anuomet dar vienkiemiuose neįsikūrę darbštūs Lietuvos ūkininkai įrodė savo gyvybingumą. 19381940 metais jie užpildė vidaus rinką ir eksportui gamino daug įvairios ekologiškos ir pigios žemės ūkio produkcijos bei žaliavų. Anuomet Lietuvoje buvo žemės ūkio produktų perteklius, net prievarta miestų tarnautojai buvo verčiami pirkti žąsis, bekonus.
Lietuvos ūkininkai mylėjo ir brangino žemę, miškus bei vandenis, domėjosi agronomijos, sodininkystės mokslo žiniomis, plėtė bitininkystę, išradingai tvarkė vienkiemius, laikė daug gyvulių, nes žinojo, kad dirba sau. Jie augino gausias darbščias šeimas, puoselėjo dorą, papročius ir tautai išugdė daug pasiaukojusių inteligentų.
Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje vykdydama žemės reformą valdžia siekė, kad kuo daugiau bežemių ir mažažemių šeimų būtų aprūpintos žeme ir neemigruotų. Buvo rūpinamasi, kad tauta būtų gausi ir turėtų pragyvenimo šaltinį. Ūkininkams įsikurti pagal to meto ekonomines galimybes valstybė skyrė miško medžiagos statyboms, teikė įvairių lengvatų. 1941 metais Lietuvos kaime jau buvo susikūrę 386220 vienkiemių, kurių dalis banguoto reljefo landšafte yra išlikę iki dabar. Kaime vidutiniškai 100 ha žemės naudmenų teko septyni vienkiemiai. Nuolat stiprėjo kaimų bendruomenės, plėtėsi pagalbiniai verslai, populiarėjo tradicijos, talkos, gerėjo ekonomika.
Antroji žemės fondo pertvarka
Ji pradėta prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai Lietuva buvo okupuota ir pagal sovietų įstatymus 1940 metais paskelbta žemės nacionalizacija. Karui pasibaigus (1945 m.) Lietuvoje buvo įkurti 103 (vidutiniškai 1557 ha) tarybiniai ūkiai. Ruošiantis kolūkių kūrimui dešimtys tūkstančių pavyzdingai besitvarkančių ūkininkų buvo išbuožinti arba su šeimomis gyvuliniuose vagonuose ištremti į Sibiro katorgą. Likusiems ūkininkams buvo uždėtos didelės mėsos, pieno ir grūdų valstybei būtinos pristatymo duoklės (pyliavos), kurios buvo nuolat didinamos ir stūmė ūkius prie bankroto. Nuo 1947 metų pradėta prievartinė visuotina kolektyvizacija iš pagrindų naikino prieškarinės nepriklausomos Lietuvos suformuotą ekonomiškai stiprėjantį kaimą. Iš visų ūkininkų buvo atimta ne tik žemė, bet ir arkliai, galvijai (palikta šeimai po vieną karvę), žemės dirbimo padargai (net vežimai), didesni ūkiniai pastatai, o jie patys buvo verčiami dirbti kolūkiuose kaip pigi darbo jėga. Taip buvo likviduoti savarankiški ūkininkai. Kolūkiuose žmonės nieko neuždirbdavo, buvo viskam abejingi, smerkė kolūkius ir jų organizatorius. Jiems pragyvenimui tebuvo palikta 3060 arų žemės sklypai, kuriuos įdirbti galėjo tik šventadieniais, kad mažiau lankytųsi bažnyčiose. Melioruojant lygumų žemes buvo didinami dirbamos žemės sklypai ir naikinami vienkiemiai, statomos kolūkinės gyvenvietės. Sukurti kolūkiai nebuvo stabilūs: 1950 metais Lietuvoje buvo 5536 kolūkiai, 1960 metais 1920 kolūkiai, 1970 metais 1431 kolūkis ir 301 tarybinis ūkis. Paprastai ekonomiškai nusigyvenę kolūkiai buvo reformuojami stambūs buvo smulkinami, o mažesni prijungiami prie kaimyninių ekonomiškai stipresnių. Naujai suorganizuoti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai ilgus metus sunkiai vertėsi: dideli plotai nebuvo apsėti, derliai maži, daug kur iš ūkininkų atimtiems gyvuliams trūko pašarų. Kai kur artėjant pavasariui kolūkių gyvuliai buvo šeriami nuo ūkininkų griaunamų pastatų stogų nuimtais šiaudais ir iš miško atvežtais susmulkintais spygliuočių medžių spygliais. Užėjus į kolūkio gyvulininkystės pastatus buvo galima pamatyti gulinčius išbadėjusius arklius, karves, po purvą braidančias alkanas kiaules. Kai kur šėrikai nusilpusius gyvulius perjuosdavo virvėmis ir pririšdavo prie lubų. Kai tik pradėdavo tirpti sniegas, tokius gyvulius su žaizdotomis pragulomis išvesdavo į laukus, kad patys susirastų pašaro.
Ilgainiui kolūkiai ir tarybiniai ūkiai įsigijo technikos, geriau įdirbdavo dirvas, pastatė gyvulininkystės pastatus ir savo gyvulių nelaikė vienkiemiuose pas kolūkiečius. Gerėjo jų ekonomika, ypač tų, kurie gaudavo didesnę valstybės paramą. Tačiau buvusių ūkininkų, kurie naikinant vienkiemius iš kolūkių neišvyko gyventi į miestus ir liko kolūkiečiais, pragyvenimas buvo skurdus ir darbo sąlygos blogos. Žymiai geriau kaime gyveno kolūkių ir tarybinių ūkių vadovai, kontorų darbuotojai, fermų vedėjai, sandėlininkai, mechanizatoriai, melžėjos. Kai kuriuose ūkiuose buvo nurašytų, bet apsėjamų plotų ar nuslėptų statistikai neparodytų gyvulių. Šitai padėdavo ūkiams parodyti ataskaitose didesnius gamybinius rodiklius, geresnius išmilžius. Dažnai tokie ūkiai buvo premijuojami, rodomi pavyzdžiu kitiems, kaip gerai besitvarkantys. Dalis ūkių gyvulininkystę vystė atvežtiniais (iš Ukrainos, Kanados) ir valstybės dalinamais grūdais bei kombinuotais pašarais. Ypač geros ūkininkavimo sąlygos buvo sudaromos parodomiesiems, eksperimentiniams ir mokomiesiems ūkiams, kurie pasistatė ir įrengė mechanizacijos, gyvulininkystės kompleksus, statė miesto tipo gyvenvietes. Tačiau visa tai buvusiems ūkininkams buvo valdiška ir jų nedžiugino. Jie dirbo už menką atlyginimą, neturėjo ateities perspektyvų dirbo ne sau ir jų darbas nebuvo našus. Paplito girtavimas, vogystės, nes kolūkietiško turto niekas nesaugojo. Miestų gyventojai negaudavo pakankamai pieno produktų, o mėsos parduotuvėse galima buvo nusipirkti tik galvijų kojų visa pagaminta produkciją buvo išvežama į Rusiją.
Trečioji žemės fondo pertvarka
Lietuvos žemės fondą dar kartą suraižiusi reforma pradėta po 1990 metų kovo 11 dienos, atstačius Lietuvos Nepriklausomybę ir panaikinus neteisėtą okupacinio režimo primestą žemės nacionalizaciją, grąžinant savininkams atimtą žemę. Kad būtų sugrąžinta iš visų piliečių atimta žemė, kaip Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje buvo panaikinti kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Pagal Lietuvos žemės ūkio ministerijos (2001 02 05 Nr. 1303 02 4362) duomenis, 688522 Lietuvos piliečiai (šeimos) padavė prašymus atkurti jų nuosavybės teises į 4,03 mln. ha jų valdytą žemę kaimo vietovėse ir 53095 piliečiai į 55493 ha žemės, esančios miestuose. Šis darbas iki dabar neužbaigus, nes dalį žemės užima kaimo gyvenviečių pastatai ir kiti inžinieriniai statiniai, yra patvenkta. Dar pradedant žemės grąžinimą, pagal Valstiečių ūkio kūrimo įstatymą 15744 piliečiams buvo suteikta žemė ūkininko ūkiui steigti. Už visas negrąžinamas žemes reikėjo savininkams išmokėti kompensaciją pinigais arba suteikti ekvivalentinį žemės plotą kitoje vietoje. Šie darbai užtęsti dar ir dėl to, kad jie atliekami decentralizuotai apskričių ir administracinių rajonų darbuotojų jėgomis, be reikalingo dėmesio bei kontrolės, daugeliui darbuotojų neturint reikiamos kvalifikacijos. Pavyzdžiui, pagal 1997 metų žemėtvarkos grupės vadovės O. Zamislovienės Lietuvos Seimui raštu pateiktą informaciją Trakų rajone žemės grąžinimo bei žemės reformos problemas sprendė 10 agrarinių reformos tarnybų, kuriose buvo 48 darbuotojų etatai. Juose dirbo 27 agronomai, 8 buhalteriai, keturi ekonomistai, du zootechnikai, du veterinarijos gydytojai, mokytojas, prekių žinovas, teisininkas, žemės ūkio įmonių organizatorius ir žemėtvarkininkas. 24 iš jų turėjo aukštąjį išsilavinimą ir 24 aukštesnįjį.
Daug kur naujos žemėvaldos yra suformuotos nepaisant ekonominių reikalavimų, nekompaktiškos, net mažais ir nepatogios konfigūracijos sklypais, išmėtytos tolimais atstumais, neretai be privažiavimo. Tai parodo statistikos duomenys: 2008 m. pradžioje iš viso į privačią nuosavybę buvo sugrąžinta 3671729 ha žemės, buvusios 1701492 atskiruose sklypuose. Šį sklypų skaičių valdė 1316805 savininkai. Nekompaktiškų žemės valdų suformavimas žymiai didina žemės darbų, gamybos organizavimo bei gaminamos žemės ūkio produkcijos išlaidas ir savikainą.
Dažnas ir nekvalifikuotas Lietuvos žemės fondo valdymo ir naudojimo pertvarkymas daro didžiulę žalą valstybei. Baigiantis XXI a. pirmam dešimtmečiui, kai kuriose Europos valstybėse jau antrą šimtmetį nusistovėjusi šeimos ūkių žemėvalda modernizuojama ir intensyvinama, o Lietuvoje dar tik formuojasi nauja ateities žemėnauda. Labai daug žemės dirvonuoja, o per 0,5 mln. jaunimo pragyvenimo ieško užsienyje, daugelis jų dirba pas ūkininkus, dar per 0,2 mln. bedarbių yra įsiregistravę Darbo biržoje.
Grąžinant savininkams žemę, bet neteikiant jiems valstybinės paramos atsikurti, taip pat realizuoti nedideliuose šeimos ūkiuose pagamintą produkciją, daug piliečių sugrąžintą žemę pigiai parduoda, išnuomoja arba palieka dirvonuoti. Esant tokiam žemėnaudos nestabilumui, žemė, kaip tautos turtas, yra nuvertinta: ji paverčiama daugiau preke, bet ne gamybos priemone. Tuo naudojasi žemės supirkėjai, net užsieniečiai, kurie pigiai superka ir užvaldo buvusių kaimų ūkininkų žemę. Taip daug piliečių dėl laikinų ekonominių sunkumų netekę žemės, kaip verslo ir pragyvenimo šaltinio, tampa bedarbiais, dalis jų emigruoja. Dėl tokios padėties dabar Lietuvos biudžeto ir ES kaimo plėtrai skiriamos gausios lėšos ne visur duoda reikiamą efektą ir daugiausiai jomis pasinaudoja stambių ūkių žemvaldžiai. Naudojant šias lėšas stinga viešumo.
Siekiant, kad žemė, kaip nacionalinis turtas, būtų valstybiškai naudojama ir tvarkoma, reikia, kad Lietuvos valdžia žemės fondo valdymo reikalams skirtų nuolatinį dėmesį. Šiam tikslui tikslinga atkurti respublikinę centralizuotą Valstybinę žemės tvarkymo instituciją, kuri būtų atsakinga ir rūpintųsi visos respublikos valstybinės žemėtvarkos klausimais: žemės išteklių apsaugos bei naudojimo tobulinimo priemonių įgyvendinimo visuma ir tokių darbų kontrole nepriklausomai ar žemė valstybinė, ar privati. Tokia tarnyba prieškario Lietuvoje sparčiai, su vienkartiniais geodeziniais matavimais, atliko dvarų parceliaciją bei žemės reformos darbus, parengė ištisų kaimų teritorinio išplanavimo projektus ir garantavo jų įgyvendinimą, žemės savininkams parengė ir išdavė žemės nuosavybės dokumentus. Taip tinkamai techniškai ir juridiškai sutvarkytų žemės nuosavybės dokumentų dabar daugelis Lietuvos žmonių neturi.
Kad Lietuvos žemės fondo pertvarkymą, grąžinant žemę savininkams, būtų galima ekonomiškai įvertinti ir nustatyti perspektyvinę valstybinės žemėtvarkos darbų kryptį, visų pirma reikia neatidėliojant apibendrinti esamą kritišką žemėvaldų būklę, inventorizuoti dirvonus, paruošti respublikos apimtimi žemėnaudos gerinimo priemones. Neleistina, kad Lietuva, prieškariniais nepriklausomybės metais gausiai eksportavusi ir su pertekliumi aprūpinusi vidaus rinką žemės ūkio produktais, dabar dideliais kiekiais ir mažesnėmis kainomis importuoja mėsą, kiaušinius, uogas, vaisius, daržoves, net salotas, gėles, o Lietuvos žemė dirvonuoja. Pirkdami importuojamus produktus, Lietuvos žmonės ekonomiškai stiprina užsienio valstybių ekonomiką.
Dabartinė respublikos aplaidi žemėnauda neša didžiulę žalą Lietuvos valstybingumui, gilina šalies ekonominę ir politinę krizę.
Vilnius
© 2009 XXI amžius
|