Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Per amžius dainavo lietuviai...

Vytautas Visockas

Kalnų parke įvairių kolektyvų pasirodymą stebėjo gausus būrys žiūrovų

Kalnų parke vykusioje programoje dalyvavo ir raiteliai su žirgais

Šventės dalyvės

Paminklas Vincui Kudirkai Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotrauka

Audimo menas perduodamas iš kartos į kartą

Kai rengiesi rašyti apie žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrą, kurį dar vakar matei ir girdėjai, nelengva apsispręsti – nuo ko pradėti? Juk neįmanoma aprėpti neaprėpiamo, gal tik vienoje kitoje vietoje prie jo gali prisiliesti. Su džiaugsmu, kad buvai šalia, su nuostaba, pagarba, meile, dėkingumu...

Tai, kas liepos 1–6 dienomis vyko Vilniuje, Lietuvos ir Europos kultūros sostinėje, kas vyko visoje Lietuvoje, pagaliau, visame pasaulyje, buvo nuostabu, nepakartojama, pranoko visus lūkesčius.

Pradėsiu nuo liepos 5-osios vakaro, kai 21 valandą Lietuvos laiku buvo pasiektas, sportininkų terminais kalbant, pasaulio rekordas. Antras po Baltijos kelio. O gal pastarasis dar didesnis? Tautiškos giesmės giedojimas vienu metu visame švenčiančiame Vilniuje, visoje švenčiančioje Lietuvoje, visame pasaulyje – juk tai didinga! Tas „rekordas“ nebuvo toks regimas, kaip Baltijos kelias, bet ne mažiau įspūdingas ir reikšmingas. Baltijos kelias buvo kelias iš priespaudos į laisvę, o čia – laisvų žmonių laisva valia išreikštas troškimas būti, išlikti tokiais, kokie esame gimę. Stebuklas! Nepakartojama! Ne mano šitie skambūs žodžiai, per tas kelias dienas juos aš girdėjau kasdien Arkikatedros aikštėje, Sereikiškių parke, Bernardinų ir Šv. Jonų bažnyčiose, Kalnų parke, Žalgirio stadione, žaliajame Vingyje, visur, kur buvo daug laimingų, linksmų žmonių. Neretai tie žodžiai buvo tariami su džiaugsmo ašaromis akyse. Ir ne tik tada, kai sugiedojome Tautišką giesmę, bet ir tada, kai Kalnų parke siautė „Vario audra“, kai Žalgirio stadione gėrėjomės gyvų žmonių „audimų raštais ir dainomis kaimo gimtojo“, kai nesibaigiančiu srautu ėjome ir ėjome – „aukštaičiai, žemaičiai, sūduviai ir dzūkai nuo girių melsvų“, lietuviai iš viso pasaulio – dar ir dar kartą pagarbinti Lietuvą brangią, Tėvynę dainų ir artojų...

Tautiška giesmė subūrė lietuvius mažiausiai penkiasdešimt trijose savivaldybėse, keturiasdešimtyje pasaulio šalių. Girdėjau, kad Lietuvos himną keli lietuviai giedojo net Gvatemalos džiunglėse. Aš tuo metu stovėjau netoli Lietuvos himno autoriaus – Vinco Kudirkos paminklo, ką tik nusimetusio baltą šilko audeklą, jauno, gražaus. Stovėjau netoli prezidento Valdo Adamkaus, premjero Andriaus Kubiliaus, Aukščiausiosios Tarybos– Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, paminklo autoriaus skulptoriaus Arūno Sakalausko, architekto Ričardo Krištapavičiaus. Prof. V. Landsbergis tada kalbėjo: mano svajonė – kad Lietuvos mokyklose būtų Tėvynės pamoka, kad būtų toks kursas (audringi plojimai), kad per tą pamoką Tėvynės vaikai būtų mokomi eiti keliais dorybės, mokomi paties himno. Kiekviena eilutė verta atskiros pamokos, atskiro egzamino. Tas mokymasis turėtų tęstis visą gyvenimą. Tautiška giesmė – tai daugiau negu vieno žmogaus testamentas.

Ar išgirdo šiuos žodžius premjeras A. Kubilius, prof. V. Landsbergio mokinys? Ar švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius? Ir kiti, nuo kurių tai priklauso? Kiek galima svajoti! Kada, jeigu ne dabar? Juk viskas jūsų rankose! Tauta šiomis dienomis aiškiai pasakė, ko jai reikia.

Neatidarėme Valdovų rūmų, užtat pastatėme paminklą vienam didžiausių tūkstantmečio žmonių – Vincui Kudirkai. Labai pigiai pastatėme, tik maždaug už tiek, kiek kainavo naujametinis fejerverkas, trukęs keliolika minučių. Labdaros, fizinių ir juridinių asmenų dovanotomis lėšomis Vilniaus medikų klubo iniciatyva per dešimt metų.

„Pagaliau sulaukėme, džiaugsmas nepaprastas, labai pakili nuotaika. Iš pradžių atrodė, kad tai visiškai nerealu, žmonės mus donkichotais vadino. Labai simboliška, kad minint Lietuvos tūkstantmetį paminklas atidengtas“ (Labdaros ir paramos fondo V. Kudirkos vardui įamžinti steigėjų pirmininkas prof. Gintautas Česnys). Gal ir gerai, kad ne pernai jį atidengėme, kaip buvo norėta. Čia tas retas atvejis, kai geriau vėliau, negu laiku. Šįmet minime V. Kudirkos „Varpo“ 120-ąsias metines. Didis lietuvis atsistojo „Tautinės giesmės“ varpinės papėdėje. Tik ar jam čia saugu? Gėda didžiausia: paaugliai nuolat kelia triukšmą, šokinėja riedlentėmis, gadina granito plokštes. Verkiant reikia Tėvynės pamokos mokyklose. O kol apie ją tik svajojame, gal vis dėlto galima uždrausti tyčiotis patiems iš savęs, nepaisant kvailų prieštaravimų?

Ar saugu bus kitam tūkstantmečio paminklui – monumentui „Vienybės medis“ (skulptorius Tadas Gutauskas, architektas Rolandas Palekas), Pasaulio lietuvių dainų šventės metu atidengtam Vilniaus Vingio parke, dalyvaujant šimtams tūkstančių šventės dalyvių ir žiūrovų? Iškilusį nuošalesnėje vietoje, jį dar paprasčiau išteplioti, juk tepliojamos net bažnyčių sienos. Labai reikia Tėvynės pamokos mokyklose, labai...

O apie šį monumentą jo autorius T. Gutauskas sako štai ką: „Man vis kildavo klausimas, kaip mes išlikome – tokia maža šalelė, tiek nedaug žmonių? Akivaizdu, kad turime palaikyti vieni kitus... Arba būsime vieningi ir kažką pasieksime, arba subyrėsime, žlugsime, pasiduosime, supirks mus po gabalėlį. Tik vieninga tauta gali būti stipri. Taip ir kilo mintis tūkstantmetį susieti su mūsų vienybe, sukurti jos simbolį. Ne tik pasaulio lietuvių, bet ir visų tautybių žmonių, kurie čia gyvena, simbolį“.

Šimtas iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio asmenybių. Skulptūros autoriams jas siūlė tūkstančiai žmonių. „Ilgai galvojome, koks turėtų būti „Vienybės medžio“ motyvas, – pasakojo monumento autorius, – suprantamas tiek senajai kartai, tiek jaunimui. Keliantis pasididžiavimą, persmelktas tautiškumu, tačiau kartu modernus, juk sukurtas XXI amžiuje. Išminties ieškojome autentiškoje mūsų liaudies kultūroje, kuri, pradedant monodinėmis dainomis ar sutartinėmis, baigiant liaudies medžio skulptūra ar tautiniais drabužiais, yra verta pačių skambiausių epitetų. Per daugelį metų stiprybės ir jėgos sėmėmės iš savo žmonių papročių, kultūros, tad kurdamas šią skulptūrą norėjau atsiremti į mūsų etnokultūros simboliką. Taip pasirinkau gyvybės medžio simbolį ir verpstės motyvą“.

Štai kam negaila pinigų! O surūdijusiems vamzdžiams, fejerverkams – tikrai gaila. Toks sunkmetis, kai visko trūksta, kai tiek daug išvogta, paleista vėjais, netesėta, nesugebėta, nenorėta... Ir jokio priekaišto: gal nereikėjo to tūkstantmečio, tų dainų ir šokių, tų dešimčių tūkstančių saviveiklininkų iš visos Lietuvos, iš viso pasaulio? Labai reikėjo! Ir „Protėvių giesmių“, ir „Šimtmečio dainos“, ir „Metų“, ir „Skambančių vaikystės sodų“, ir „Skambančių kanklių“, ir „Žiemynėlės, žiedkelėlės“, ir „Vario audros“, ir „Laiko brydės“, ir „Tūkstančio aušrų dainos Lietuvai“...

Paminėjau tik svarbiausius renginius, kai galėjome žavėtis ir didžiuotis lietuviška daina, lietuvišku šokiu, kurie mus lydi nuo seniausių laikų, kurie buvo svarbiausias ginklas kovoje dėl laisvės. Liepos 1–6 dienomis Vilniuje nebuvo gėda prieš bet kokio rango užsieniečius, nes buvome patys savimi, buvome saviti, o tik tokie ir galime jiems patikti. Nebuvo girtų, nebuvo piktų, visai kaip didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose. Ne taip, kaip dar visai neseniai prailgintose savaitgalio „šventėse“, kai mus „vienijo“ alus. Tiesa, buvo ir alaus, bet saikingai.

Internete perskaičiau Donato Katkaus žodžius: „Dainų šventės nieko nepakeičia. Eisenos eina ir praeina. Ką paskui jaunuoliai klausys ausinukuose? Dainų šventės repertuarą? Nejuokinkit“. Žinoma, kas naikinta ir griauta dešimtmečiais, per šešias dienas neatkursi, net ir tokias nuostabias, kaip ką tik praėjusios, visko neištaisysi, bet eiti šiuo keliu būtina. Dar kartą pritarčiau prof. V. Landsbergiui: reikia Tėvynės pamokos mokyklose, suprantant šią pamoką plačiai. Kad nereikėtų prie V. Kudirkos paminklo, prie „Vienybės medžio“ policininko.  

Liepos 5-osios vakare iš „Tūkstantmečio odisėjos“ į Klaipėdą iš kelionės aplink pasaulį laimingai sugrįžo jachta, garsinusi Lietuvą įvairiuose kontinentuose, iki ašarų jaudinusi ten gyvenančius tėvynainius, kėlusi jų dvasią. Šis žygis prilygsta tūkstantmečio paminklo pastatymui, bet aš jame nedalyvavau. Neįmanoma aprėpti neaprėpiamo.

Autoriaus nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“