Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Palanga – puiki ir nepakartojama

Rašinio autorius su Palangos klebonu kan. dr. Algiu Genučiu Romo Petro ŠAULIO nuotrauka

– Kur šiemet ruošiatės poilsiauti? Gal savo dvare Kryme?

– Šį kartą mane su šeima ir draugais į savo rūmus Palangoje pakvietė grafas Tiškevičius. Ten puikus oras, pušynas, o bangų mūša raminamai veikia nervų sistemą.

(Iš dviejų didikų pokalbio)

Deni Muchamadas

Pernai, dar būdamas Lietuvoje, poilsiavau pajūryje. Mano geradarys Ramūnas Garbaravičius padovanojo poilsinę kelionę į Palangą. Tai puiki vieta poilsiautojams, pageidaujantiems pabėgti nuo garsių pietinių kurortų alinančio karščio – Nicos, Monako, Palma de Maljorkos ar kitų platumų poilsiaviečių – Kanarų, Bahamų ir net Havajų salos.

Palanga pasižymi išskirtiniu klimatu: vasarą čia pakankamai šilta, o alinančios kaitros, kurią sunkiai pakelia daugelis europiečių, nebūna. Be to, oras ištisus metus nepaprastai švarus, kvepia pušynai, tvyro stebuklingas gydantis jodo kvapas. Jodas gydo daugelį susirgimų, tarp jų ir plaučių bei kvėpavimo takų ligas. Jūros bangų mūša raminamai veikia žmogaus nervų sistemą, todėl miegoti prie atvirų lango buvo tikrai malonu.

Kelias dienas, kurias praleidau Palangoje, gyvenau puikiame „Tulpės“ viešbutyje. Nežinau, kiek žvaigždučių turi viešbutis, tačiau aptarnavimas buvo aukščiausio lygio – iš savo kuklių pajamų tikrai negalėčiau sau leisti tokios prabangos.

Pusryčius ir pietus valgiau pasigaminęs iš to, ką pirkau parduotuvėje (beje, čia viskas kainavo pigiau nei Kaune, kur paskutiniu metu teko gyventi. Regis, kad prekių kaina priklauso nuo Klaipėdos prekybos centro, kuris praktiškai yra visai šalia Palangos). O vakarieniaudavau su Romu ir Gražina Šauliais, kurie kiekvieną vakarą pakviesdavo mane vis į kitą restoraną.

Kiekvieną rytą pagal anglo Arturo Lidjardo sistemą bėgiojau po 4–5 km garsiojo grafo Tiškevičiaus parke. Mankštai skirdavau 20 minučių. Dabar Tiškevičiaus parke įsikūręs Gintaro muziejus, o šalia – Lietuvos Lurdo Švč. Mergelės Marijos grota. Grota sudėta iš riedulių, suvežtų iš tolimesnių vietovių, o pačios Švč. Mergelės Marijos skulptūra – tikrai puiki. Šio kūrinio autorius ir visos kompozicijos kūrėjas, be abejonės, buvo labai gabus ir talentingas.

Toliau kelias per kopas tęsiasi iki Baltijos jūros kranto. Pučiant stipriam vėjui  mediniai takai, vedantys kranto link, kasdien užnešami smėliu. Tvarkdariai šį smėlį nuvalo, išlaisvindami medinius takus.

Mano bičiuliai Gražina ir Romas Šauliai kasdien maudosi. Jie tai daro 2–3 kartus per dieną, nesvarbu kokia oro ir vandens temperatūra. Pasak Gražinos, „vanduo visada šiltas, o žiemą ypač“.  Aš nesu įsitikinęs, kad tokios maudynės labai naudingos sveikatai. Šiuo klausimu nuomonės išsiskiria – tiek ne specialistų, tiek gydytojų. Aš maudžiausi vieną kartą, tuo metu buvo vėjuota ir vėsu. Po bėgimo suprakaitavęs penketą kartų pasinėriau į vandenį. Smarkiai peršalau, nors panašiai elgiausi ne kartą ir anksčiau. Po kelių dienų atvykęs Kaunan patekau į ligoninę. Ačiū, Dievulis pasigailėjo, pasveikau. Tačiau toks mano lenvabūdiškas elgesys gali turėti neigiamų pasekmių sveikatai, nes esu jau nebe jaunas.

Kalbama, kad grafas Alfredas Tiškevičius savo 103 hektarų parką kartu su puikiais rūmais padovanojo Lietuvos valstybei. Tai puikus didžiadvasio žmogaus poelgis. Iš viso grafas Lietuvoje turėjo 99 dvarus. Kažkada, kai plaukiojau valtimi Trakų Galvės ežere, bičiuliai man parodė ištaigingus Užtrakio rūmus, kuriuos grafas A. Tiškevičius irgi padovanojo Lietuvai. Šiam garbiam grafui priklausė stambūs dvarai Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Tačiau atsirado kažkoks paveldėtojas, pareiškęs nuosavybės teises į daugelį objektų, tarp jų ir į Palangos centre esantį Kurhauzą, kuriame buvo daug įvairių įstaigų. Ir staiga Kurhauzas sudega. Įtariama, kad tai būta padegimo – juk šis žemės sklypas Palangos centre dar ir dabar, nors iš Kurhauzo liko tik puikaus pastato likučiai, vilioja daugelį vertelgų ir biznierių. Matyt, kuriam nors turtuoliui ar galingam veikėjui parūpo šis sklypas Palangos centre, kuriame galima pastatyti pasakišką viešbutį su pasilinksminimų kompleksu. Sezono laiku toks viešbutis duotų nemažą pelną – mat Palangos populiarumas kasmet  didėja, o lėšos, investuotos į šio kurorto plėtrą, atsipirks su kaupu.

Palangoje statomi viešbučiai, poilsio namai vis labiau artėja prie jūros. Kuo arčiau jūros, tuo brangesni apartamentai. Palangoje sezono metu kasdien rengiami koncertai, dainuoja įžymūs atlikėjai, pasaulinio lygio žvaigždės. Parduotuvės prikimštos įvairiausių prekių – net akys raibsta. Prekybos centruose veikia ir restoranai, kurių meniu siūlo pasakiškai brangius patiekalus. Žinoma, veikia pramuštgalviški atrakcionai, neįprastos sūpynės, įvairūs ratai ir milžiniškas King Kongas. Palangoje veikia daug kazino. Jei žmogus, įnikęs į žaidimą, užsimirš ir praras sveiką nuovoką bei atsargumą, gali pralošti dideles sumas – lyg kokiame Las Vegase ar Monake.

Vis dėlto gerai, kad Lietuvai atiteko šis Baltijos jūros gabalėlis, sako mano bičiulis Romas Šaulys. Juk puiku, kai žmonės pramogauja, poilsiauja ir atitinkamai susimoka, o į valstybės iždą plaukia pinigai.

Atskirai norėčiau paminėti Gintaro muziejų, kuris įkurdintas grafo A.Tiškevičiaus rūmuose, įspūdingo parko viduryje. Parkas, kaip minėjau, užima 103 ha plotą. Jame daug bronzinių skultūrų, kai kurios sukurtos senovės lietuvių legendų, padavimų motyvais. Viena kompozicija vaizduoja gražuolę Jūratę. Šios skulptūros autorius – skulptorius (tėvas) Robertas Antinis. Apie pačius lietuvius senovės graikai sužinojo per prekybinius ryšius, kai gaudavo lietuvišką „auksą“ – gintarą. Legenda pasakoja, kad puikius Jūratės rūmus sugriovė Perkūnas, o sudužę rūmai išsibarstė jūroje stambiais gintaro gabalais. Smulkios skeveldros ir apvalūs gintaro gabalėliai – tai gražuolės Jūratės ašaros...

Muziejuje gintaras išdėstytas specialiose spintuose, pagamintose iš vertingos medienos. Gintaro kūriniai išdėlioti spintų viduje, ant specialių lentynų, padengtų raudono aksomo audiniu. Gerai apšviestas (atskirai kiekvienas) eksponatas. Priešais kiekvieną eksponatą įmontuoti padidinamieji stiklai – lupos. Su šiomis lupomis galima geriau įžiūrėti gintare sustingusius vabalėlius – inkliuzus. Pavyzdžiui, per lupas matome, kokia flora ir fauna egzistavo seniausiais laikais Lietuvos teritorijoje. Daugeliui eksponatų, mokslininkų teigimu,  milijonai metų. Gintaras – ne tik brangi žaliava juvelyrinių papuošalų gamybai, bet ir neįkainuojama brangenybė tiriant mūsų praeitį. Atskiruose gintaruose matyti puikiai išsilaikę augmenijos likučiai, vabalai, uodai, drugeliai... Tai puiki pažintinė priemonė moksliniam tyrimui. Tarp eksponatų išsiskiria dideli gintaro gabalai – grynuoliai. Ypač garsus gintaro luitas, vadinamasis Saulės akmuo, sveria apie 3,698 kilogramo. Šis gintaras labai išpopuliarėjo 2002 metais, kai buvo pavogtas. Vėliau patys vagys grąžino jį atgal į muziejų. Po šios vagystės gintaro eksponatų apsauga labai sustiprinta.

Parke, prie įėjimo, iš miesto pusės matyti apskrita aikštelė, aplink kurią sustatyti suoleliai žiūrovams. Pasirodo, šioje aikštelėje vasaros sezono metu kiekvieną vakarą groja dūdų ir kameriniai orkestrai. Čia koncertuoja ne tik vietiniai kolektyvai, bet ir specialiai atvykę svečiai. Visi čia vykstantys renginiai yra nemokamai. Brangaus kurorto sąlygomis tai netgi stebina. Kartą nutariau pasiklausyti koncerto, kurio metu buvo atliekami klasikos kūriniai. Palangos orkestras parodė aukštą muzikinę kultūrą. Jo atliekamos melodijos man priminė tolimą beteisę vaikystę ir jaunystę. Tais laikais buvau „liaudies priešas“ ir pagal tuometį 58 straipsnį buvau ištremtas į Sibirą. Tremties dieną – tai buvo 1944 m. vasario 23-oji – man buvo tik treji. Gyvenome tada Karagandos srityje, Temir-Tau mieste. Miesto parke irgi grojo orkestras, ir melodijos buvo panašios, tik ne taip tobulai atliekamos nei nūnai Palangoje. Paskutiniosiomis rugpjūčio dienomis Palangoje įvyko orkestro baigiamasis koncertas, kuriame grojo ir iš Latvijos Liepojos miesto atvykęs karinis jūrų orkestras. Svečiai iš Latvijos, apsivilkę karine jūreivių uniforma, labai jauni, išvaizdūs atlikėjai, paliko didelį įspūdį... Netrukus iš kažkur pasirodė žmonės, apsirengę XVIII–XIX amžiaus dvariškių aristokratų rūbais. Išvydęs jauną vyriškį su lazdele prisiminiau didžiojo A. S. Puškino eiles iš „Eugenijaus Onegino“: „Kaip Londono dendis aprengtas išvydo šviesą pagaliau...“ Visi atrodė labai elegantiškai ir sužavėjo žiūrovus. Pasirodė jauna moteris gėlininkė su pilnu krepšiu įvairiaspalvių rožių bei tulpių. Šalia gėlininkės prisiglaudusi ėjo graži mergaitė, apsivilkusi dailiais drabužėliais iš tų tolimų romantiškų laikų. Latvių jūreiviai grojo ryžtingus trankius maršus ir klasikinius didžiųjų praeities kompozitorių – V. A. Mocarto, L. van Bethoveno, S. Bacho, P. Čaikovskio – kūrinius... Buvo labai gražu ir linksma, tačiau kartu ir liūdna – juk ši šventė reiškė kurorto sezono uždarymą.

Pasakojimas apie Palangą nebūtų pilnas, jei nepaminėtume Botanikos parko, kuriame auga įvairiausių rūšių spygliuočiai, lapuočiai medžiai, dekoratyviniai krūmai. Visa ši augalija sudėstyta į gerai apgalvotą kompoziciją – tai genialaus menininko prancūzo Andre darbas. Greta esančioje oranžerijoje auginamos įvairiaspalvės gėlės, tarp jų ypač daug rožių ir tulpių. Lietuvių tauta myli gėles. Kaune taip pat yra nemažai gėlynų ir parkų, kuriuos drąsiai galima pavadinti meno kūriniais. Tačiau Palangos gėlynai žodžiais nenusakomi. Nedideliuose tvenkiniuose, išbarstytuose po parką, išdidžiai plaukioja gulbės ir daugybė įvairių rūšių ančių. Esama ir nedidelio zooparko. Netoliese prieš įėjimą į parką stovi įspūdinga Jėzaus Kristaus skulptūra. Kristus plačiai išskėstomis rankomis tarsi laimina savo pasekėjus. Esu įsitikinęs, kad iš genialaus meistro kūrinio juntamai teka ir gydanti energija. Mano nuomone, Palangos botanikos parko pagrindą sudaro puikiosios pušys, jos skleidžia sakų aromatą, pripildo ozono orą. Žiūrėdamas į pušų kamienus, jų išskleistas plačias šakas žmogus nusiramina, jį užplūsta mintys apie pasaulio paslaptingumą, apie nepraeinančią mūsų Sutvėrėjo, Didžiojo Viešpaties Dievo didybę.

Galiausiai – „Tulpės“ viešbutis, kuriame radau prieglobstį ir aš. Jis įsikūręs S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, netoli jūros. Atvėrus langą puikiausiai girdisi nenutylantys jūrų bangų mūšos garsai, tačiau miegui tai netrukdo. Priešingai – žmogaus nervus šie garsai veikia raminamai, o kartu ir gydomai. Jūros bangų ošimas labai garsus, ypač rudenį, kai vėjai pučia iš Baltijos jūros. Matyt, teisus buvo caro kunigaikštis Jusupovas vertindamas Palangos savybes.

Kartą mano bičiulis Romas pasiūlė užeiti į svečius pas kunigą Algį Genutį. Pažintis pasirodė abipusiai įdomi ir naudinga. Jaunas kunigas, juodais, kiek žilstelėjusiais plaukais, malonia geranoriška šypsena, pasirodo, gyvenime nevengia sporto, nuolat mankštinasi. Aukštąjį religinį išsilavinimą jis įgijo šventajame mieste – Romoje, o tai savaime kelia jo autoritetą. Ilgoką laiką ėjo Telšių kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. Pernai sukako dvidešimt penkeri tarnystės Dievui metai. Padovanojau jam savo pirmąją knygą su savo autografu. Kunigas nuoširdžiai padėkojo.

© 2009 „XXI amžius“