| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Austras, gyvas ir lietuvių širdyse Eugenija SIDARAVIČIŪTĖ
Pirmiausia šią jaudinančią istoriją išgirdau iš Albinos Kasevičiūtės-Plikynienės, 1927 metais gimusios ir užaugusios Prienų rajone, Būdininkų kaime, per kilometrą nutolusiame nuo Naujosios Ūtos. Ir dabar gerai prisimenu tą dieną, kai austras Antonius peržengė mūsų namų slenkstį. Jis apsidžiaugė pamatęs seserį Onutę, kuri, kūlusi kluone javus, atidavė jam pietums atsineštas bandeles. 1944 metų liepos 1415 dienomis, sovietinei armijai užėmus Prienus ir Alytų, Antoniaus likimas buvo nulemtas. Marijampoliečio R. Rusteikos žiniomis, apie 1012 vokiečių belaisvių čekistai išrengė nuogai, suguldė ant žemės ir sušaudė. Algimantas Mašalaitis patikslina, jog ypač stengtasi sunaikinti svetimtaučius, tarnavusius Hitlerio armijoje, nes galvota, kad šie kariauti išėjo savanoriais. Antonius griebė rusų sargybinį, partrenkė jį, puolė į vandenį ir taip išsigelbėjo. Liepos pabaigoje rugpjūčio pradžioje austras atklydo ir į Pilotiškių kaimą, pas ūkininkus Adelę ir Juozą Mašalaičius. Kluone, šalinėje po šiaudais, įsirengė bunkerį. Tėvai Antoniui parūpino vokiečiųlietuvių kalbų žodyną, su juo bendravo. Algimantas buvo vos septynerių, tai daugiausia austrą lietuviškai mokė jo sesuo Genutė, keturiolikmetė Igliaukos gimnazistė. 1944 metų rudenį pas Mašalaičius apsistojo rusų kariškiai. Šeimininkė į klojimą nugabeno paršelį, kad šerdama galėtų perduoti Antoniui maisto. 1945 metų gegužės mėnesį po priesaikos mūsų laisvės kovotojai jį priėmė į Prienų ir Marijampolės rajonų Balbieriškio miško vakarinėje dalyje veikusį Dzūkų rinktinės kunigaikščio Vaidoto būrio antrą skyrių. Austro slapyvardis iš pradžių buvo Oskaras, vėliau Niutonas. Anelė Šalčiuvienė iš Pilotiškių kaimo pasakoja, kaip miškiniai Antonius ir Alfonsas Radauskas atėjo pas juos nakvoti. Tėtė pranešė partizanams, kad keletas stribų traukia pas mus nuo Gudelių. Laimei, jie praėjo pro šalį Albina Plikynienė vis kalba apie maloniniu vardu vadinamo austrelio įsimintiną žiedą meilės Lietuvai ženklą: Tais laikais juos kaldino iš penkių litų sidabrinės monetos. Žiede puikavosi trispalvė, o ant jos vytis. Antonių, kuris jau visai neblogai kalbėjo lietuviškai, matydavome vis dažniau. 1946 metų Vėlinės. Dar naktį mudvi su ryšininke Milda Popieraite-Pantera, kurią vadino Katilių Milda, nešinos nupintais vainikais, atėjome į sutartą miško vietą. Kartu su austreliu ėjome apie 5 kilometrus Būdos kaimo link. Pavargome, jau ir švisti pradėjo. Pagaliau pasiekėme devynių partizanų kapus, samanomis apdėtus, labai gražiai sutvarkytus. Austrelis gražiai dainavo trumpas lietuviškas dainas, mylėjo mūsų merginas, kurios jam atrodė nepaprastai gražios. Galvojo, kad greitai baigsis partizaninis karas, kad lietuvaitę, kaip žmoną, parsiveš pas savus. Ir po šešių dešimčių metų gerai atsimenu Antonių, girdžiu jo balsą. Jis buvo vyriausias savo šeimoje. Septyneriais metais jaunesnis jo brolis Georgas pasiliko tėvų paveldėtoje 10 hektarų žemėje ir tęsė giminės amato tradicijas. J. Sajausko knygoje Suvalkijos geografija aprašytas buvęs Vermachto kareivis, paskui partizanas Oskaras, kurį Pilotiškės mylėjo kaip savo vaikų vadą. Nors tik trečdalis partizaninių kovų kelio buvo įveikta, austrelis vis minėjo Vieną, gimtuosius namus, troško kuo greičiau pamatyti savus, vynuogynus slėniuose, pavaišinti bičiulius vynu. Paskutinį kartą austrelis atėjo pas mus, Kasevičius, 1947-ųjų liepos 14-os, pirmadienio, vakarą. Lyg nujausdama nelaimę, tąkart patariau eiti kur kitur nakvoti, bet jis pasakė: Duok pagalvę ir su Justinu Milušausku iš Vartų kaimo patraukė į tvarto pastogę. Apie 11 valandą jiedu atėjo į trobą. Atnešiau Antoniui šilto vandens, kad pasigamintų vaistų sužeistai kojai. Reikėjo ją perrišti. Nespėjo nė prie stalo prieiti papusryčiauti, kai sesers Onutės vyras suriko: Jau viskas. Azijatai supa sparnu! O siaube! Ginklai liko tvarte! Austriukas per langą metė granatą, tačiau ši nesprogo, o pats per kitą iššokęs pasileido į Balbieriškio kelią ir paskui į mišką. Deja, kaip pasakoja tuo metu akėjęs pūdymą kaimynas Vainalavičius, dar mūsų pievelėje pašautas sukniubo, bet atsikėlė ir bėgo keletą šimtų metrų į pietų pusę. Išilginių karčių tvoros, saugančios Balbieriškio miške palaidus kaimiečių gyvulius, jau nepajėgė perlipti. Susisprogdino A. Vainalavičiaus lauke, nors tik už kelių metrų medžiai šlamėjo, giria ošė Toje vietoje prie ąžuolo buvo prikaltas geležinis kryžius, papuoštas gėlėmis. Jo bendražygis Justinas Milušauskas spruko pro duris į šiaurę, giraitės kryptimi. Metė į čekistus dėžutę nuo vaistų, šoko ant besiganančio arklio ir, lengvai sužeistas į vidurius, išsigelbėjo. Pakovojo Justinėlis su okupantu dar dvejus metus Nutvėrusi austrelio planšetę, įsimečiau ją į kibirą ir patraukiau link Kavaliausko. Ten, dauboje, kur ir dabar ąžuolas žaliuoja, aukštose viksvose paslėpiau. (Deja, po dviejų savaičių dokumentų neradau.) Maniau, bėgsiu ir pabėgsiu iš namų. Pamelžusi karves apsigalvojau, kad reikia gelbėti Barišauskus: 7-eriais metais vyresnę seserį Onutę, jos vyrą Kazimierą ir ant rankų nešiojamą Antanėlį. (Mano tėvai Kasevičiai jau buvo mirę.) Sugrįžau. Stribai ir kariškiai tardė, mušė, spardė troboje, kiemo vidury ir už tvarto skiedryne. Buvau taip išgražinta, kad niekas nepažino, visą savaitę kraujais spjaudžiau. Ant šlypkių (šlypkės dvi medinės pavažos, ant kurių pritvirtinta lenta) atveža austrelį. Mane irgi įsodina į vežimą ir apie 16 kilometrų kratomės į Balbieriškį. Baisus karštis. Burna džiūsta, galvoje ūžia, kraujas teka. Dar didesniam pasityčiojimui prieš Paprūdžius įsako lipti iš vežimo ir prie manęs atneša lavoną, o patys alkani puola į sodybą springti. Palikti dedasi ant galvos Antonio kepurę, maunasi sidabrinį žiedą ir šaiposi šaiposi: Pažiūrėk, kaip atrodo partizanas. Tik vienas azijatas manęs neapspjaudė, nemušė, nekankino. Atrodė, jog gailestį slėpė jo įstrižos akys Pagaliau atsidūriau Balbieriškio stribinyčioje, o austriuką, pasak vėliau man kelių praeivių išlementų žodžių, nutrenkė čia pat, o vėliau vilko link kapų į pakriaušę. Kurioje tiksliai vietoje jo akys užbertos žeme, niekas negalėjo pasakyti. Iš ryto išvežė į Prienų saugumo rūsį naujoms kančioms. Liepos 30-ąją paleidžia namo. Tuo metu Marijampolės rajone, Raišupio kaime, Karčiausko sodyboje, didvyriškai kaudamiesi žūsta šeši drąsuoliai: Jovaras, Lakūnas, Aidas, Šalmas, Žaibas ir vadas Liūtas. Nors austrelis žuvo, bet jo kova tęsia mūsiškiai Namuose gyventi bijojau. Basčiausi po Marijampolės rajoną Varnupius, Naujakaimį, daugiausia Geležinius, kur gyveno tetėnas, apylinkės pirmininkas, dirbdama įvairiausius darbus, kol pagaliau atsikėliau į Marijampolę. Prabėgo daugiau kaip šešios dešimtys metų. Akyse vis regėjau Antonių, taip mylėjusį, žuvusį už mūsų Lietuvos Laisvę. Nudžiugau, kai sūnus Algis garaže parodė iš geležies ir granito paminklą austreliui. Ketinome jį pastatyti 2007 metų liepos 15 dieną, primindami, jog prieš 60 metų užsienietis Antonius Jobst savo krauju aplaistė mūsų žemę. Deja, nuskendo seserėnas Juozas, ir iškilmes teko atidėti. Prieš keletą metų A. Mašalaitis svečiuodamasis Vakarų Vokietijoje kreipėsi į Raudonąjį kryžių, ieškodamas Antoniaus artimųjų. Mašalaičiams padėjo Austrijos ambasados darbuotojai Vilniuje. 2007 metų pavasarį į Lietuvą atvyko Antoniaus pusbrolis Gerhartas. Jis bendravo su Mašalaičiais, A. Plikyniene. Gerhartas pranešė, jog 2008 m. birželio 29 dieną, per Petrines, atvyks į iškilmes Antoniaus brolis Georgas su artimaisiais. Sulaukę šios šventės žmonės pasimeldė už Austrijos sūnaus vėlę Naujosios Ūtos bažnyčioje vikaro M. Martinaičio aukojamose šv. Mišiose, paskui dar gausiau susirinko Būdininkuose prie šventinamo A. Jobst paminklo. Vakarėjant tiek partizano brolis Georgas, tiek A. Plikynienė su savo artimaisiais su kalbėjo Tėve mūsų vokiškai ir lietuviškai. Kai šiemet Gerhartas atvežė pusbroliui savojo krašto raudonų ir geltonų rožių krūmelius, pastatė savaitę degančias kaip putino uogos žvakes, tarsi išsiskleidė virš jo, čia kritusio už mūsų Laisvę, vaivorykšte švytinti lietuviška ir raudona, balta ir raudona Austrijos vėliavos, bylojančios apie mylimo, nepamirštamo Antoniaus partizano Oskaro, Niutono meilę mūsų brangiajai Tėvynei Autorės nuotraukos
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |