|
Šventasis Brunonas Kverfurtietis ir tūkstantmečio klystkeliai
Džiugu, kad švenčiant, dabartinėmis žiniomis, pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą, kuris susijęs su šv. Brunono Bonifaco misija į Prūsus, Lietuvoje jau išleista daug svarbių monografijų, skirtų šiai temai: 1009 metai (red. V. Ališauskas), kur dėstomos autoritetingiausio Lietuvos istoriko E. Gudavičiaus mintys bei paskelbti I. Leonavičiūtės išnagrinėti šaltiniai (2006), dailėtyrininkės L. Šinkūnaitės studija Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose (2009) ir šių eilučių autoriaus Įmintos Tūkstantmečio mįslės (2009).
|
|
Lietuvos vardo tūkstantmetis kalbotyros požiūriu
Šiemet švenčiamas Lietuvos vardo paminėjimas lotyniškai parašytuose Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses) prieš tūkstantį metų. Be jokių abejonių, tai yra svarbus įvykis. 1009 metais randama forma Lituae (su lotyniška galune -ae) reprezentuoja Litva, ir šis vardas greičiausiai bus pasiekęs metraštininką iš slavų, kuriems Lietuva iš anksčiau buvo gerai žinoma. Vis tiek reikėtų pabrėžti, kad metraštininko informacija kalbos ir kalbotyros atžvilgiu neturi jokios prasmės.
|
|
Mylim Lietuvą
Tėvynei niekas neprilygsta. Normalus žmogus buvo, yra ir bus patriotas. Patriotizmas ne jausmas, o Tikėjimas. Žmogus be Tikėjimo yra nulis, niekas. Kol gerbiu save, kol pasitikiu savimi, aš tikiu Lietuva, tikiu Jos atkakliais ir kantriais žmonėmis. Šeima meilės citadelė stovi kultūringojo pasaulio priešaky. Pasaulis susideda iš šeimų. Tėvynės meilė kaip meilė tarp šeimos narių. Aš šlovinu šeimą. Tai ji, kai viskas buvo prarasta, išlaikė, apgynė mūsų gyvastį seniausią Europos kalbą, šventojo sanskrito motiną; tai Ji, o ne raštai išmokė ir nepamiršo šimtų tūkstančių artojų dainų.
|
|
|