|
Šventasis Brunonas Kverfurtietis ir tūkstantmečio klystkeliai
Džiugu, kad švenčiant, dabartinėmis žiniomis, pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą, kuris susijęs su šv. Brunono Bonifaco misija į Prūsus, Lietuvoje jau išleista daug svarbių monografijų, skirtų šiai temai: 1009 metai (red. V. Ališauskas), kur dėstomos autoritetingiausio Lietuvos istoriko E. Gudavičiaus mintys bei paskelbti I. Leonavičiūtės išnagrinėti šaltiniai (2006), dailėtyrininkės L. Šinkūnaitės studija Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose (2009) ir šių eilučių autoriaus Įmintos Tūkstantmečio mįslės (2009).
E. Gudavičiaus koncepcijos buvo plačiai aptartos, L. Šinkūnaitės studija atkreipė į save dėmesį keliose Lietuvoje ir Lenkijoje vykusiose konferencijose, bet mano knyga pirmą kartą sulaukė polemikos Vorutoje (2009 07 07) po Z. Zinkevičiaus publikacijos Dar kartą apie šv. Brunono 1009 metų misiją į Lietuvos pasienį, už kurią esu savo mokytojui didžiai dėkingas (Lietuvoje turėjau tris pagrindinius kalbotyros mokytojus: Z. Zinkevičių dialektologijos, A. Girdenį fonologijos, V. Mažiulį baltų ir indoeuropiečių kalbotyros; pats esu V. Mažiulio mokinys).
Paminėjęs Z. Zinkevičiaus publikaciją, turiu dar padėkoti jos autoriui, kad priminė apie dar nepakankamai įvertintą W. Fenzlau tyrinėjimą Lietuviškų vietos ir asmens vardų vokiškos formos Klaipėdos krašte (Halle, 1936). Deja, šis tyrinėjimas mano knygai turi nulinę vertę, bet apie tai vėliau.
Sulaukęs Z. Zinkevičiaus kritikos, dar kartą akcentuoju iki šiol nenuginčytus savo argumentus, kurių tvirtai laikausi ir į kuriuos laukčiau atsakymo:
1) Kodėl šv. Bonifaco (beveik) amžininkas Adomas Bremenietis, gerai žinojęs, kur buvo Kijevo Rusia (rašė apie Otono III ir Boleslovo Narsiojo žygius prieš Kijevą), liudijo, jog Sembos sala (taip Semba buvo vadinama pagal antikinę tradiciją) ribojasi su rusais?
2) Kodėl, jei Kverfurtietis tikrai buvo nužudytas (ne žuvo, bet laimėjo!) Prūsuose (?), Lietuvos ir Kijevo Rusios pasienyje (kuris buvo bent už 200 km vien tiesia linija nuo artimiausio Lenkijos taško, iš kur misija iškeliavusi), turėjo miškų takais ilgai klaidžioti arti 300 km (nepalikęs žinių apie gausų Evangelijos skelbimą, kas buvo misijos užduotis!), kad pasiektų ne savo tikslą prūsus (apie tai jis iš anksto pranešė laiške imperatoriui Henrikui II), bet ar prūsais, ar tuo pat metu ir lietuviais vadintų jotvingių (Lietuva ten neabejotinai žengė daug vėliau tik Mindaugo laikais) ir Kijevo Rusios pasienį?
3) Prūsai dar nuo Bavarų Geografo laikų (IX a.) buvo žinomi, be abejo, šiaurėje, vikingų karybos plitimo zonoje, kaip garsūs jūreiviai, o Kverfurtiečio garbintas pirmtakas šv. Vaitiekus ne be pagrindo laikomas nužudytu Semboje. Kur argumentai, kad šv. Brunono misija turėjo (neskelbdama Evangelijos, nes joks šaltinis nerašo apie jos skelbimą daugelyje vietovių) keliauti 300 km kažkur į nežinomus pietus, bet ne šv. Vaitiekaus pėdomis pas pagarsėjusius pajūrio prūsus (skandinavizuotus baltų vikingus vytingius)?
Pirmasis klausimas susijęs ne vien su šiaurine įvykių lokalizacija, bet ir su hipoteze apie Novgorodo Rusios vardo baltiškąją kilmę, o tai verčia smarkiai peržiūrėti visos Centrinės Europos istoriją.
Antrasis klausimas susijęs su įvykių lokalizacija Skalvos ir Lietuvos (tegu ir žemaičių, žr. toliau) paribio zonoje, nes Skalva buvo prūsams priskiriamo arealo dalis, joje buvo mano minėta Rusa, o tai leidžia pamiršti sunkias pastangas eliminuojant vieną iš trijų šaltiniuose minimų kraštų (Prūsai, Rusija, Lietuva), t. y. dažniausiai tapatinant tiek Prūsus, tiek Lietuvą su Jotva arba skelbiant parašymą Rusija buvus klaida vietoj Prūsija (ir priešingai), kai pasirenkama pietinė įvykių lokalizacija.
Z. Zinkevičiaus argumentą, kad mano siūlomų baltiškųjų rusų (pirmarusių) skalvių ekspansija per ginčytiną (kuršišką) teritoriją iki Alsos įtekėjimo į Mituvą galėjo siekti ne Lietuvą, bet tik žemaičius, laikytume pagrįstu tik nustačius Lietuvos vardo paplitimą anais laikais (pvz., išplitimą į Karšuvos žemę), taip pat paaiškinus, kodėl Lietuvos vardas pateiktas slaviška forma (Lituae su i, bet ne Letuae su e = ie).
Šv. Brunonas tą vardą sužinojo Kijeve, pas didįjį kunigaikštį Volodimerą (Sigmerą) slaviška forma (su i), tokį įsiminė ir tokį pranešė misijos dalyviams, įskaitant gyvą išlikusį Vipertą. Tikrojo Lietuvos vardo (su e) misionieriai iš vietos gyventojų neišgirdo, užtat, be abejo, girdėjo iš pačių įsibrovėlių skalvių, kad Alsos apylinkėse gyvena gentis, kalbanti ta pačia kalba, kuria kalba ir šv. Brunono iš Volodimero (Vladimiro I) sužinota Litua (su slaviška raide i).
Pagaliau labai vertingas, nagrinėjant (kaip minėjo ir K. Būga) vokiškus lietuvių vardų iškraipymus bei jų dėsningumus, Fenzlau darbas mažai padeda svarstant ikilietuviškos praeities vakarų baltų vandenvardžius (o tai seniausias vardyno sluoksnis). Kaip parodė nesenos R. Przybytek, G. Blažienės, M. Biolik prūsų vietovardžių ir vandenvardžių studijos (išnagrinėti paminėjimai per keletą šimtmečių), senesnės formos kartais pasirodo net XVIII amžiuje. Todėl tai, kad pavadinimas Russna su n (apie tai mano rašyta 47 psl.) pasirodo 1420 metais, bet Russe 1576 metais, tegali liudyti arba buvus skirtingus to paties vardo variantus arba (o tai ir nagrinėjama mano knygoje) visai skirtingas žiočių upes (plg. dar Waruss, dabar Vorusnė). Baltų žemėse žinomi vardai Russe tradiciškai lyginami su lietuvių veiksmažodžiu rusėti, bet Russna su rusnoti (aš kildinu iš sinkopuoto Rusinė, o tam pritarė ir velionis V. Mažiulis).
Sakyti neva Fenzlau įrodė, kad n buvęs asimiliuotas prieš s, nedrįsčiau, nes tokios keistos asimiliacijos faktų daugiau nėra (pats Fenzlau tepateikia dar vieną lietuvišką vietovardį, kur n buvimą nebuvimą aiškina skirtingais vardo variantais: Girnkalniai Girkalniai).
Įmintos tūkstantmečio mįslės, be šv. Brunono mirties lokalizacijos bei rusų vardo kilmės baltiško aiškinimo, pateikia dar pačių slavų vardo baltiškos kilmės hipotezę ir šiek tiek paliečia krikščionybės raidos klausimą teokratijos žlugimo (Kliuni reformos, Henriko II nacionalistinis karas prieš krikščionis lenkus) aspektu.
Kaip žinia, mūsų laikais už teokratiją (kaip Kūrėjo, bet ne kaip šventikų luomo, valdymą) kol kas aktyviai kovoja tik islamas, atmetantis Naujosios Pasaulio Tvarkos demokratų primetamą gudrų laisvės pakeitimą sodomijos ir paleistuvystės laisve. Dabartinėmis sąvokomis kalbant, Kverfurtietis (kaip ir kiti kankiniai nuo pat pirmųjų krikščionių šventųjų) buvo tikras fundamentalistas, vertinęs Kūrėjo Valią aukščiau už žmonių (tada karalių, dabar paperkamų parlamentų) valią ir tik pagal ją gyvenęs ir miręs. Ta prasme jis, be abejo, nebuvo joks dabartinės ateistinės suvienytosios Europos (Konstitucijoje atsisakančios net paminėti Dievą) simbolis: Kokiu būdu susitaria velnias Svarožičius ir šventųjų vadas jūsų ir mūsų Mauricijus? (iš šv. Brunono Bonifaco laiško Imperatoriui Henrikui II).
Pagaliau turiu patikslinti, kad nėra jokių žinių, neva penki broliai būtų siųsti į Prūsus Kverfurtiečio misijos keliui ruošti. Juo labiau pats Kverfurtietis neturėjo jokios galios tų brolių siųsti, kad ten jam parengtų eremą. Jie buvo plėšikų nužudyti Lenkijoje, o jų misija tikriausiai buvo susijusi su Evangelijos skelbimu drauge su lenkų misionieriais Paelbyje (t. y. vokiečių vėliau užgrobtoje Rytų Saksonijoje).
Letas PALMAITIS
© 2009 XXI amžius
|