|
Vertybių dilemos
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Seime vėl aktyviai svarstomos VSD problemos. Ir vėl aiškinamasi, kodėl Seimo nariai negauna 12 garsiųjų pažymų dėl Lietuvos politikos ir verslo veikėjų ryšių su įtakingais Rusijos valdžios atstovais. Kita problema per 20042006 metais VSD vykdytus valymus atleistų pareigūnų likimas. Atleisti pareigūnai kol kas negrąžinti į darbą, nors pripažįstama, kad dauguma jų buvo atleisti nepagrįstai. Kai kuriems iš jų pasisekė įsidarbinti Krašto apsaugos sistemoje, policijoje ar privačiose saugos tarnybose, o kai kuriems buvusiems VSD pareigūnams tenka dirbti taksistais, sargais ar elektrikais.
Susidaro įspūdis, kad dalis valdžios žmonių gyvena iliuzijomis, kad su stambių korporacijų bosais visada reikia tartis, o su profsąjungų atstovais galima elgtis atsainiai ar juos koneveikti. Keista, kad Seime tarpsta perėjūnai ir prisitaikėliai, o štai su korupcija kovojantys Seimo nariai A. Stancikienė, G. Songaila, K. Uoka ir kiti jų bendražygiai kritikuojami, neva jie kišasi ten, kur jiems nepriklauso. Toks dviveidiškumas stebina tiek pažangius politikus, tiek visuomenę.
Vertybių formavimas ir su tuo susiję klausimai vis dažniau atkreipia įvairių kultūrinių ir pilietinių organizacijų ir dvasininkijos dėmesį. Jaunimo vertybes formuoja daug veiksnių, tarp kurių paminėtina ir mokslininkų pasisakymai. Dalis istorikų formuoja neigiamą požiūrį į Lietuvos praeitį, į mūsų istoriją žvelgiama su pašaipa. Kartais pateikiami net absurdiški prasimanymai, neva Lietuva 1923 metais neteisėtai susigrąžino Klaipėdos kraštą. Daug mokyklų vadovų vengia bendrauti su dvasininkais, į mokyklas mieliau kviečiasi pramogų pasaulio žvaigždes. Žiniasklaidoje vis dažniau pasitaiko bandymų apjuodinti vyskupus, kunigus, šaipytis iš tikėjimo vertybių, atvirai propaguojamas tabakas ir alkoholis visi šie mirties kultūros pasireiškimai tikrai neprisideda prie patriotizmo puoselėjimo ir tikrųjų tikėjimo vertybių formavimo.
Paskutiniu metu vėl pasigirsta pagraudenimų, kad neva pernelyg sureikšminami mūsų šalyje paplitę neigiami reiškiniai korupcija, biurokratija, nepotizmas. Neva tokia kritika kenkia valstybei. Tačiau mūsų krašte įsigalėjusios korupcinės santvarkos kritika valstybės negriauna ir visuomenės neskaldo. Tiesos atskleidimas tik padeda geriau suvokti esamą padėtį ir siekti esminių permainų. Juk pastebime atvejus, kai valstybės lėšas iššvaistę valdininkai įvardijami kaip pažeidę viešuosius ir privačiuosius interesus, nors tokius žmones derėtų įvardyti tikraisiais vardais tai yra sukčiai ir aferistai, įsukantys korupcijos ratą ir klestintys mūsų daugelio šalies piliečių sąskaita.
Dabartinę Lietuvos situaciją dažnai aptaria ir mūsų kultūros ir meno veikėjai. Žymus aktorius Regimantas Adomaitis teigia: Iš esmės šiandien grįžtame į situaciją, kokia buvo sovietmečiu. Taip savo sąmonėje, savo jausmuose ir pasąmonėje jau grįžtame į tuometinę situaciją. Blogiausia, kad mūsų patriotinis idealizmas šiandien yra sutryptas, sumaltas. Valdo pragmatizmas, pinigas, savanaudiškumas. Prieštaringi procesai vyksta ir mūsų kultūros erdvėje. Pasvarstykime, kas yra kultūra? Tai plati sąvoka, apimanti ne tik meninę kūrybą, bet ir buitinę kultūrą, ir tarpusavio santykius, bendravimo kultūrą. Jei tokioje mažoje valstybėje šių dalykų nepuoselėsime, tai būsime visiški dvasios ubagai. Ne tik materialiai virsime ubagais, bet ir tapsime dvasios ubagais. Mano giliu įsitikinimu, yra būtina visaip skatinti dvasinės kultūros apraiškas. Aktorius žvelgia ir į perspektyvą: Balsavau už D. Grybauskaitę ir labai noriu tikėtis pozityvių permainų. Noriu tikėti, kad ši protinga moteris pajudins visą tą korupcijos, melo, veidmainiavimo luitą, bebaigiantį susiformuoti mūsų akivaizdoje. Juk dabar gyvename melo visuomenėje. Svarbiausia grąžinti tiesą, o šito melo ir veidmainystės atsisakyti.
Kartais abstrakčiai svarstoma, kad neva visa teigiama Lietuvos perspektyva tai jaunesnės kartos politikai ir verslininkai, tik jie gali viską pakeisti į gera. Tačiau tokie bandymai viską pagrįsti vien amžiaus kriterijais yra abejotini. Kuo skiriasi jaunesnės kartos marketavičių klano veikėjai, kurių amžius 3843 metai, ir vyresniosios kartos oligarchai A. Bosas, M. Gusiatinas, R. Stonys, P. Vojeiko bei kiti jų bendražygiai? Kuo skiriasi atvirai tamsius sandėrius protegavęs vyresniosios kartos politikas ekspremjeras G. Kirkilas ir jaunimui mokesčių už mokslą kilpą užmetęs jaunosios kartos politikas švietimo ministras G. Steponavičius? Tokių veikėjų vertybės nuo amžiaus nepriklauso jų gyvenime dominuoja melas, klasta ir kitos mirties kultūros vertybės. Jei Lietuvoje ir toliau dominuos kirkilų, čaplikų ir steponavičių tipo politikai, kurių pagrindinis tikslas bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje ir sudarinėti tamsius sandėrius, proveržio demokratijos link nepasieksime, o toliau skęsime stagnacijos liūne. O jei lemiamą įtaką šalyje įgis politikai reformatoriai, galime tikėtis esminės demokratizacijos.
Ekonominei krizei pasaulyje aštrėjant svarstoma, kokios priežastys ją sukėlė. Apie tai pasisakė ir žymus teologas kardinolas Renato Martino: Krizė kilo iš besaikio pelno ir naudos siekimo. Krizės šaknys pelno ir naudos ieškojimas. Bažnyčios socialinė doktrina visada pripažįsta pelno, rinkos teisėtumą, kitaip nebūtų paskatos pasiūlyti ką nors rinkai. Tačiau rinka neturi likti sau valdžia siekiant didžiausio pelno, ji turi būti kontroliuojama valstybės. Be to, rinką turėtų dominti ir tie, kurie gamina darbininkai, kurie taip pat turi savo interesų. Pelnas neturi visada likti tik verslininkui, tačiau pasiekti visus, kurie dalyvauja kuriant produktą. Bažnyčios socialinė doktrina drąsino ir tebedrąsina profsąjungas. Savaime suprantama, profsąjungos turi stengtis modernizuotis, atsinaujinti.
© 2009 XXI amžius
|