|
Kodėl rašytojas daromas antibažnytininku?
Valstybės dienai ir Lietuvos tūkstantmečiui prie Kauno pilies buvo parodyta Balio Sruogos drama Milžino paunksmė. Gražus kūrinys, deramai aukštinantis mūsų didįjį kunigaikštį Vytautą, parodantis senąją epochą ir tų laikų Lietuvos galybę. Tačiau spektaklis kartu tapo ir neskania parodija iš krikščionybės. Du spektaklyje parodyti vyskupai po sceną lakstė tarsi pajacai, o Krokuvos vyskupas (aktorius Evaldas Jaras) gašliai elgėsi su moterimis, ypač su karaliene. Jis nuolat riaumojo galingu balsu, lyg viskuo gyvenime persisotinęs didikas, lyg koks eržilas, o ne vyskupas. Atrodo, kad tokias nesąmones sugalvojo režisierius Vytautas Rumšas, nes B. Sruogos veikale tokio tyčiojimosi iš personažų, ypač vyskupų, nėra. Rašytojas, kad ir būdamas indiferentas tikėjimo atžvilgiu, buvo tolerantiškas.
Panašu, kad šiais laikais tarp vadinamųjų intelektualų įsivyrauja liguistas antibažnytiškumas. Stengiamasi Bažnyčios žmones parodyti kuo bjauriau, atstumiančiai. Tą galima pasakyti ir apie visai neseniai per Lietuvos TV rodytą Vaižganto spektaklį Nebylys. Kad ir kaip keista būtų, sovietiniais laikais pastatyto spektaklio pabaigoje pasirodęs kunigo Vaižganto personažas buvo parodytas kaip šviesi asmenybė, taurus dvasininkas. Kiek prisimenu, tai buvo Klaipėdos teatro pastatymas. Dabartiniame pastatyme dvasininkų paveikslai sumenkinti, netgi sukarikatūrinti. Vietoj dvasininko Vaižganto naujojo pastatymo spektaklio pabaigoje pasirodo kažkoks kostiumuotas pasaulietis. Matyt, dabar madingas antireligiškumas. Bet ar toli mes nueisime, rodydami tokius pavyzdžius?..
Julija Petrauskienė
Kaunas
© 2009 XXI amžius
|