Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuva negina savo interesų Karaliaučiaus krašte

Buvęs Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis Autoriaus nuotrauka

Liepos 8–10 dienomis Vilniuje dirbo Pasaulio lietuvių bendruomenės XIII Seimas, svarstęs išeivijoje gyvenantiems lietuviams aktualius klausimus. Pasaulio lietuvių bendruomenės renginiuose sutikome buvusį ilgametį Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininką Sigitą Šamborskį, kuris sutiko papasakoti, kaip lietuviai gyvena Karaliaučiaus krašte. Su buvusiu Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininku Sigitu ŠAMBORSKIU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Kaliningrado sritimi nūnai vadinamame Karaliaučiaus krašte gyvenote ne vienerius metus, ten mokėtės, dirbote, bendravote su vietos lietuviais, teko ir pyktis, ir bendrauti su Kaliningrado srities valdžia, buvote persekiojamas net Rusijos slaptųjų tarnybų. Kaip atsidūrėte Kaliningrado srityje? Tai buvo sąmoningas ar atsitiktinis žingsnis?

Gimiau 1967 metais Vilkaviškio rajone. Baigęs vidurinę mokyklą išvažiavau mokytis į Tilžę – tuometinį Sovietsko kino technikumą. Išvažiavau mokytis 1987 metais, kai Lietuvoje pradėjo stiprėti atgimimo, tautiškumo, nepriklausomybės idėjos. Dabartinėje Kaliningrado srityje iš vietinių lietuvių subūrėme Sąjūdžio rėmimo iniciatyvinę grupę. Nuo tada ir prasidėjo mano, kaip Karaliaučiaus krašto visuomenininko, kultūrininko veikla.

Kodėl pasirinkote studijas Sovietske, Rusijai priklausančioje Kaliningrado srityje, o ne, sakykim, Latvijoje ar Estijoje?

Tilžę pasirinkau dėl kelių intencijų. Visų pirma norėjau studijuoti kino režisūrą Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade. Bet įstoti nepavyko. Tada pasirinkau lengvesnį variantą – Tilžę. Juolab kad mano protėviai nuo tėvelio Aloyzo pusės yra kilę iš Karaliaučiaus krašto. Mano protėviai Įsruties rajone (dabartinis Černiahovskas) kadaise turėjo nedidelį dvariuką, žirgyną. Dabar tas lietuviškas kaimelis pavadintas labai nemielu lietuvio ausiai Dovatrovkos vardu. Turiu tolimų giminaičių, išsibarsčiusių ir Lenkijoje, ir Vokietijoje.

Ar sunku buvo suburti Karaliaučiaus krašto lietuvius? Kokia šio krašto specifika?

Atgimimo pradžioje pirmiausiai apėjome vietinius lietuvius, artimiau susipažinome su jais, suregistravome juos, aptarėme bendrus veiksmus. Taip jau susiklostė, kad patys aktyviausi buvo politiniai kaliniai ir tremtiniai, kuriems sovietų valdžia po įkalinimo pabaigos neleido grįžti į Lietuvą – tik į gretimas respublikas ir sritis. Karaliaučiaus krašto lietuviams vadovavau dvi kadencijas. Oficialiai aš buvau Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininkas. Ši bendruomenė buvo įkurta dar 1989 metais, bet oficialiai įregistruoti ją sugebėjome tik 1991-aisiais, kai išsisprendė visos intrigos dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo pasauliniu mastu ir nebeliko Sovietų Sąjungos. Be to, subyrėjus SSRS dar ilgokai Rusijos Federacijos teritorijoje neveikė įstatymas, reglamentuojantis visuomeninių, kultūrinių, tautinių organizacijų veiklą.

2004 metais jus pradėjo persekioti Kaliningrado srities federalinės saugumo tarnybos pareigūnai ir jums teko grįžti į Lietuvą.

Būtent 2004-aisiais man teko pasirinkti: arba Rusija, arba Lietuva, nes Rusijos FST Kaliningrado srities skyriaus pareigūnai mane paskelbė persona non grata. Susiklostė įdomi situacija: Kaliningrado srityje buvau laikomas nepageidaujamu asmeniu kaip Lietuvos pilietis, bet FSB man uždraudė išvažiuoti iš Rusijos teritorijos. Man suteikė vadinamąjį nevyjezdnoj statusą. Dar tiksliau tariant, iš manęs atėmė užsienio pasą, ir aš nebegalėjau išvykti iš Kaliningrado srities nei į Lietuvą, nei į kurią nors kitą valstybę. FST suvaržė mano judėjimo laisvę.

Ar bandėte aiškintis, kodėl esate paskelbtas nepageidaujamu asmeniu, ar gynėte savo garbę ir orumą? O gal Kaliningrado srityje apie žmogaus teises niekas nėra girdėjęs, niekas tokiais dalykais neužsiėmė?

Tikrai bandžiau ginti savo teises. Susiradau advokatą, rašėme skundus, kreipiausi į Kaliningrado srityje veikiančią žmogaus teisių gynimo instituciją. Tokia institucija ten dirba, jos atstovai mano interesus, beje, labai atkakliai rėmė. Galiu drąsiai pasakyti, kad visus skundus, paklausimus bei pareiškimus Kaliningrado srities valdžios institucijoms jie išsiuntė laiku. Sabotažo tikrai nebuvo. Mane gynė ir kai kurie Kaliningrado srities Dūmos nariai, net tuometinis Kaliningrado srities gubernatorius Jurijus Matočkinas.

Ar žinote, kodėl FST (rusiškai – Federalnaja služba bezopasnosti) Jus paskelbė nepageidaujamu asmeniu?

Na, tokių dalykų šios tarnybos neaiškina ir nekomentuoja. Tačiau paspėlioti, pasvarstyti, kodėl toks verdiktas buvo priimtas, – galima. Mane persekioti pradėjo 2004-aisiais, kai Lietuva buvo priimta į Europos Sąjungą. Mano, kaip Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininko, veikla tuomet tapo nebeįmanoma. Aš gyvenau Lietuvoje, į Kaliningrado sritį įvažiuoti negalėjau, taigi ir šio krašto lietuviams negalėjau vadovauti nei teoriškai, nei praktiškai. Nors, beje, iš to posto manęs niekas neatleido, niekas neperrinko.  Tiesa, nuo Karaliaučiaus krašto reikalų niekad neatitrūkau, visuomet padėdavau savo patarimais, jei kas kreipdavosi.

Kodėl FST Jums uždraudė įvažiuoti į Karaliaučiaus kraštą?

Rusijai Kaliningrado srities tema labai jautri. Sakyčiau, net skausminga. Rusija akivaizdžiai demonstruoja, kad tiek lietuviška, tiek lenkiška, tiek vokiška veikla ten yra nepageidaujamos. Ne tik politinė, bet ir kultūrinė veikla. Beje, vokiečių įtakos Kaliningrado sričiai oficialusis Kremlius kažkodėl mažiau bijo nei lietuviškų ar lenkiškų judėjimų. Vokiečių bendruomenė Kaliningrado srityje problemų turi kur kas mažiau nei lietuviai.

Štai šių metų gegužės mėnesį Kaliningrado srities valdžia nepageidaujamu asmeniu paskelbė lietuvių kalbos mokytoją Arūną Urbaitį iš Vilkaviškio krašto. Jis Kaliningrado srities lietuviams ne vienerius metus dėstė gimtąją kalbą, nuolat važiuodavo iš Vilkaviškio į Stalupėnus ir Gumbinę vietinius lietuvių vaikus mokyti gimtosios kalbos. Buvo veiklus, puikiai sutarė su tautiečiais Kaliningrado srityje, organizavo įsimintinus renginius, visada į sritį atveždavo lietuviškos spaudos. Bet štai kažkam ėmė ir neįtiko.

Kaip reagavo Lietuvos institucijos į tokį Kaliningrado srities akibrokštą?

Štai čia ir skaudžiausia: Lietuva savo mokytojo, tarp Kaliningrado srities lietuvių puoselėjusio lietuvybę, negynė. Niekas iš Lietuvos valdžios institucijų mokytojo Arūno Urbaičio negynė: nei mūsų konsulas Kaliningrado srityje, nei Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Vyriausybės, nei Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Net oficialių paklausimų nenusiuntė. Dabartinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamento vadovas jokių konkrečių veiksmų nesiėmė, kad būtų apginta lietuvių kalbos mokytojo garbė ir orumas, kad nebūtų skriaudžiami tų Kaliningrado srities lietuvių, kurie nori mokytis gimtosios kalbos, interesai. Apie savąjį atvejį aš jau net nekalbu, nors manęs irgi niekas negynė. Keisčiausia, kad mane nuo FSB persekiojimų gynė Kaliningrado srities rusų inteligentai. Organizavo piketus, rašė skundus. Lietuvos valdžios institucijos mane paliko likimo valiai.

Kas dar iš Prūsijos, Mažosios Lietuvos palikimu besidominčių lietuvių mokslininkų, istorikų, kraštotyrininkų negali įvažiuoti į Kaliningrado sritį?

Nepageidaujamais asmenimis Kaliningrrado srityje paskelbti dr. istorikas Algirdas Matulevičius, kraštotyrininkai Rimantas Matulis, Vytautas Šilas. Neįleidžiamas ir Gervėčių klubo pirmininkas Alfonsas Augulis. Dėl jų bėdų oficialios Lietuvos institucijos nepajudino nė piršto. O štai su Vydūno draugijos pirmininku Vaciu Bagdonavičiumi Kaliningrado srities valdžia elgiasi labai gudriai. Vieną kartą – leidžia įvažiuoti, kitą kartą – ne. Arba sulaiko pasienio punkte, kad V. Bagdonavičius nespėtų į seminarą ar konferenciją perskaityti savojo pranešimo. Šiuo atveju Lietuvos valdžia irgi nepriekaištavo Rusijai.

Akivaizdu, kad Kaliningrado srities valdžia elgiasi taip, kad bet koks lietuviškumo puoselėjimas šiame krašte būtų beveik neįmanomas arba bent jau labai apsunkintas. Juk nei V. Šilas, nei A. Augulis, nei joks kitas persona non grata paskelbtas asmuo nėra pažeidęs jokių Rusijos įstatymų. Atsiprašant, nėra net gatvės perėjęs neleistinoje vietoje. Deja, oficialusis Vilnius su akivaizdžia rusifikacijos politika, regis, susitaikė.

Kokius įspūdžius patyrėte, sėdėdamas Rusijos FST areštinėje?

Pirmą kartą mane suėmė 2004-aisiais, bandant kirsti Kaliningrado srities – Lietuvos valstybinę sieną. Aš jau turėjau įtarimų, jog man draudžiama kirsti sieną, bet vis dar netikėjau. Oficialiai mane sulaikė 48 valandoms „do vyjesnenija obstojatelstv“ (iki kol bus išaiškintos aplinkybės). Pasodino į kamerą, kur nebuvo jokio gulto, tik prie grindų varžtais pritvirtinta kėdė. Beje, girtuokliai, mušeikos, vagys Kaliningrado srities areštinėse turi gultus. Aš – neturėjau. Dar viena įdomi detalė. Kameros sienos buvo apklijuotos ne tapetais, o kaliningradietiškais laikraščiais, kuriuose buvo paskelbta daug antilietuviškų straipsnių. Iš manęs atėmė diržą, batų raištelius, bet apklausti nespėjo. Kitos dienos rytą į FST būstinę atvyko tuometinis Sovietsko (Tilžė) meras su savo palyda ir pareikalavo, kad mane paleistų, nes nieko antiįstatymiško nesu padaręs. Taigi pirmą sykį FST areštinėje išbuvau tik naktį.

Antrasis kartas klostėsi irgi pagal labai panašų scenarijų. Po pirmojo suėmimo buvo praėjusios vos dvi savaitės. Antrajam kartui pasiruošiau kur kas geriau: įspėjau savo tautiečius, vietinius rusų inteligentus. Taigi FST pareigūnams, tarp kurių, beje, daug lietuvių kilmės žmonių, vėl buvo keblu mane tardyti. Pavyzdžiui, kai prireikė liudininkų, į salę sugužėjo ne du liudininkai, o apie 20 lietuvių ir vietinių rusų. Beje, aš tais kartais labai bijojau, kad karininkai man nepakištų narkotikų ar padirbtų pinigų. Laimė, manęs jie arba nespėjo, arba neturėjo tikslo paversti „kriminaliniu nusikaltėliu“. Po antrojo suėmimo pasitraukiau į Lietuvą ir daugiau nebebandžiau įvažiuoti į Karaliaučiaus kraštą.

Ar esama Kaliningrado srityje oficialiai, legaliai veikiančių mūsų visuomeninių, kultūrinių draugijų, ar jos visos išblaškytos, uždraustos?

Lietuvių bendruomenė Kaliningrado srityje šiandien veikia pusiau legaliai. Rusijos justicijos ministerija visas regionines lietuviškas organizacijas išregistravo. Pretekstą tam surado lengvai. Esą laiku nebuvo užpildyti kai kurie dokumentai. Kaliningrado srities lietuvių bendruomenę irgi išregistravo dėl panašių motyvų. Taigi šiandien ten teliko Kaliningrado srities lietuvių nacionalinė kultūrinė autonomija ir Lietuvių kalbos mokytojų asociacija. Taip pat nuo 1989-ųjų veikia Kaliningrado miesto Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugija. Daugiau nieko. Esama pastangų iš naujo įregistruoti panaikintas organizacijas. Bet šiandien įkurti tokio pobūdžio organizacijas Rusijos teritorijoje labai sunku, nes ieškoma menkiausių priekabių. Naujas organizacijas įsteigti Rusijoje beveik neįmanoma.

Kiek dabar lietuvių gyvena Kaliningrado srityje? Kiek žinau, dar visai neseniai jų ten buvo apie 20 tūkstančių?

Oficiali Rusijos statistika byloja, kad Kaliningrado srityje šiandien gyvena apie 14 tūkst. lietuvių. Tačiau rusiška statistika šiuo atžvilgiu nėra labai tiksli. Rusai šiandien lietuviais nevadina tų, kurie nebekalba lietuviškai. O lietuvių kalbą primiršusių lietuvių srityje nūnai labai daug. Jei lietuviais laikytume tuos, kurių abu arba bent vienas iš tėvų yra lietuvis, srityje lietuvių tautybės žmonių būtų kur kas daugiau. Gal net 3–4 kartus daugiau, nei dabar rašoma oficialiuose statistiniuose dokumentuose.

Rusifikacijos procesai srityje labai spartūs. Lietuviški laikraščiai į kraštą jau beveik nebepakliūna. Rusijos pasieniečiai visus lietuviškus leidinius, net kalendorius, konfiskuoja. Trukdoma net įvežti kepaliuką lietuviškos duonos. Tikros lietuviškos mokyklos ten nėra. Esama tik klasių su lietuvių dėstoma kalba Tilžėje, Ragainėje ir Karaliaučiuje. Esama ir lietuviškos grupės Tilžės darželyje ir lietuvių kalbos fakultatyvų keliolikoje vietovių. Tokių salelių lietuviškumui palaikyti neužtenka.

Kaip Kaliningrado srities rusai žvelgia į Lietuvą, į lietuvius – kaip į priešus, draugus ar konkurentus? Ar gajos antilietuviškos nuotaikos?

Pirma, tas kraštas – labai militarizuotas. Antra, vietiniai rusai tikrai nejaučia priešiškumo lietuviams. Greičiau atvirkščiai – lietuviai gerbiami kaip darbštūs, tvarkingi, kultūringi, turtingi, savo tradicijas saugantys žmonės.

Vietiniai rusai į mus žiūri su pavydu. Gal net piktoku pavydu, esą mums visąlaik geriau sekėsi, esą mes galime naudotis Europos Sąjungos teikiamais privalumais, o jie – ne. Kaliningrado srities rusai stengiasi lygiuotis į mus, lietuvius. Bet tokia pozicija labai nepatinka Kremliui, kuris šį savo anklavą nori išsaugoti ne tik militarizuotą, bet ir grynai rusišką, be jokių lietuviškų, lenkiškų, latviškų įtakų. Todėl valdžios kontroliuojamoje Kaliningrado srities spaudoje apstu antilietuviškų, ypač antilatviškų ir estiškų, straipsnių. Tačiau širdies gilumoje Kaliningrado srities rusai mums priešiškumo tikrai nejaučia. Jie norėtų su mumis draugauti. Žinau daug pavyzdžių, kad rusai savo vaikus leidžia į lietuvių kalbos pamokas, kad šie išmoktų lietuviškai, užaugę persikeltų į Lietuvą ir įgautų galimybę laisvai keliauti po ES erdvę.

Ar Kaliningrado srityje dar liko lietuviškų įmonių, ar jos dėl krizės bei dėl nepalankios politinės padėties buvo priverstos visos užsidaryti?

Šiandien ekonominė krizė labai skaudžiai palietė Rusiją. Kremlius tik apsimeta, kad krizė Rusijai nėra tokia baisi, kaip, sakykim, Amerikai ar Vokietijai. Tačiau krizė atsiliepė ir srityje veikiančioms lietuviškoms įmonėms. Nūnai beveik visos lietuviškos įmonės prarado turėtas pozicijas Kaliningrado srityje. Bet tai atsitiko ne tik dėl žiaurios konkurencijos ir krizės. Lietuvos įmonėms čia labai nepalanki tiek politinė konjunktūra, tiek kriminogeninė padėtis. Štai statybos verslu Kaliningrado srityje užsiėmęs Stanislovas Jucius prieš trejetą metų mįslingomis aplinkybėmis dingo be žinios, ir jo dingimo priežastis iki šiol neišaiškinta. O jo partneris, bandęs tęsti lietuviškų statybų verslą, buvo nužudytas prieš dvejus metus. Jį peiliu subadęs žudikas iki šiol neišaiškintas ir nesurastas. Taigi lietuviai statybininkai buvo eliminuoti iš srities itin drastiškomis priemonėmis. Kai kas mano, kad tai padaryta su srities valdžios žinia ir tyliu pritarimu. Šiandien Kaliningrado srityje vos gyvuoja šaldytuvus gaminęs „Snaigės“ filialas. Šiandien jau žlugęs saldainių „Naujoji rūta“ filialas. Žuvies produktais prekiaujantys „Vičiūnai“ dar laikosi, bet ir šiai  įmonei Kaliningrado srityje gali ateiti sunkios dienos.

© 2009 „XXI amžius“