Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Bažnyčia yra ne „mūsų“ Bažnyčia, bet – Dievo“

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI konsekruoja arkivyskupu Gabrielių Džordaną Kačiją

Vatikano Šv. Petro bazilikoje vyskupais buvo konsekruoti penki kunigai

Naujų vyskupų konsekravimas

Vadovaudamas Katalikų Bažnyčios vyskupų konsekravimo apeigoms popiežius Benediktas XVI plėtojo savo mokymą, skirtą Kunigų metams. Šv. Mišių homilijoje jis aiškino sakramentinių šventimų eigos prasmę, kartu akcentuodamas tarnavimo dvasios svarbą apaštališkoje ir kunigiškoje veikloje. Kartu su Šventuoju Tėvu rugsėjo 12 dienos pamaldas koncelebravo Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė ir Tikėjimo kongregacijos prefektas kardinolas Viljamas Levada.

Vatikano Šv. Petro bazilikoje vyskupais buvo konsekruoti penki kunigai, kurie iki tol darbavosi įvairiose Šventojo Sosto institucijose. Tris iš jų Popiežius neseniai paskyrė apaštališkaisiais nuncijais: naujasis arkivyskupas Gabrielius Džordanas Kačija, iki tol buvęs Vatikano valstybės sekretoriato asesoriumi bendriesiems reikalams dabar atstovaus Popiežiui Libane; nuncijumi Burundyje taps naujasis arkivyskupas Frankas Kopola, dirbęs Vatikano valstybės sekretoriato patarėju; toje pat institucijoje santykių su valstybėmis pasekretoriu dirbęs naujasis arkivyskupas Pietras Parolinas paskirtas Vatikano diplomatiniu atstovu Venesueloje.

Praėjusį šeštadienį taip pat buvo konsekruotas buvęs artimas kardinolo Jozefo Ratcingerio (dabartinio popiežiaus Benedikto XVI) bendradarbis Tikėjimo mokslo kongregacijoje vyskupas Rafaelis Martinelis. Jis dabar paskirtas prestižinės Fraskačio (esančios netoli Romos) vyskupijos ordinaru. Penktasis naujai konsekruotas hierarchas, vyskupas Džordžijus Korbelinis, iki tol dirbęs Vatikano miesto valstybės administratoriaus padėjėju, dabar paskirtas Šventojo Sosto centrinės darbuotojų reikalų tarnybos (ULSA) pirmininku. Ši tarnyba tvarko kadrų paskirstymo, atlyginimų išmokėjimo ir kitus su profesine veikla Vatikane susijusius klausimus.

Apaštališkoji įpėdinystė

Nors naujųjų Bažnyčios hierarchų veiklos pobūdis yra gana skirtingas, tačiau su vyskupiškais šventimais pirmiausia jie yra „Viešpaties pašaukti būti apaštalų įpėdiniais“, – pabrėžė Popiežius, pradėdamas savo homiliją. Kartu tai yra padėka ir įvertinimas už ankstesnę ištikimą jų kunigišką tarnystę Bažnyčiai. Šventasis Tėvas reiškė tikrumą, kad ir naujose pastoracijos srityse dabar konsekruoti vyskupais darbuosis „su ta pačia meile Kristui ir uolumu sielų gerovei“.

Aiškindamas Apaštališkosios tradicijos veiksmus – šventimų sakramento suteikimą rankų uždėjimu – jis sakė, jog tuo norima pabrėžti, jog konsekruojamas asmuo „tampa visiška Dievo nuosavybe ir taip priklausydamas Dievui jis patraukia kitus į Dievo rankas“. Kitas konsekracijos akto esminis elementas yra malda: taigi vyskupo šventimas yra maldos įvykis. Visi šie veiksmai leidžia daryti išvadą, kad dvasiniai šventimai vyksta Dievo dėka. „Joks žmogus negali padaryti kito žmogaus nei kunigu, nei vyskupu, – aiškino popiežius Benediktas XVI. – Pats Viešpats per maldos žodžius ir rankų uždėjimo gestą priima vyrą į savo tarnybą, patraukia jį į savo paties kunigystę. Jis pats konsekruoja išrinktąjį“.

Šį suvokimą skatina ir kiti konsekravimo liturgijos bruožai, tokie kaip atverstas Dievo Žodžio (Evangelijų) knygos uždėjimas ant šventinamo kandidato. Tuo norima pabrėžti, kad Evangelijos mokymas turi visiškai persmelkti pašventintą Bažnyčios tarną. „Evangelija, pagaliau, yra ne tik žodžiai – Kristus pats yra Evangelija“, – aiškino Šventasis Tėvas. Todėl po konsekracijos į vyskupystę ir kunigystę pašauktame žmoguje savotišku būdu apsigyvena pats Kristus, suteikdamas jo gyvenimui atitinkamą išraišką ir turinį. Gavęs šią Dievo dvasios jėgą, jis turi skelbti linksmą žinią vargstantiems ir liūdintiems, skleisti viltį ir tikrą laisvę, artinti trokštamą teisingumo ir taikos įsivyravimą pasaulyje. Viso to sąlyga – paties Dievo buvimas ir Jo išganomosios galios veikimas.

Tarnavimas – tikroji kunigystės esmė

Popiežius Benediktas XVI savo homilijoje pabrėžė, kad pats Jėzus Kristus savosios misijos apibūdinimu formuluoja ir visos kunigiškos bei vyskupiškos veiklos pobūdį. „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti, kaip išpirkos už daugelį (Mk 10,4)“, – sakė Išganytojas savo mokiniams, apibrėždamas tikrąją kunigystę kaip tarnavimą iki aukščiausios gyvybės aukos. Taigi, Bažnyčioje, visiškai priešingai nei pasaulyje, sąvoka „tarnas“ tampa aukščiausiu garbės titulu! Todėl Jėzaus Kristaus, tikrojo Viešpaties, bet atėjusio tarnauti, įsteigta sakramentinė kunigystė yra ne viešpatavimas, bet tarnavimas.

Anot Šventojo Tėvo, tai puikiai suprato apaštalas šv. Paulius, kuris savo gausiuose laiškuose nurodė, kad visi Išganytojo artimiausi mokiniai, nepaisant jų įgyto autoriteto, tėra tik tiek „tarnai, kiek Viešpats kiekvienam skyrė“ (plg 1 Kor 3, 5). Todėl ir apaštalų įpėdinius bei sekėjus Laiške korintiečiems šv. Paulius ragina: „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“ (1 Kor 4, 1). Jis dar prideda svarbiausią reikalavimą tokiai tarnystei – patikimumą.

Patikimumo samprata yra gana plati ir, kaip teigė šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI, geriausiai ją paaiškino pats Jėzus paskutiniąją savo žemiškojo gyvenimo savaitę Jeruzalėje palyginimuose apie šeimininko ir tarnų santykius jiems tvarkant pavestą turtą. Nedetalizuodamas paties Evangelijos teksto (Mt 25, 14-30; Lk 19, 12-27; Mk 13, 33-37), Šventasis Tėvas nurodo, kad Jėzus tuose palyginimuose įvardijo tris teisingo tarnavimo charakteristikas, kuriose atskleidžiamas teisingas kunigiškos tarnystės įvaizdis. Pasak Popiežiaus, tai verta apmąstyti jau vien dėl to, kad dvasinio luomo uždaviniai pristatomi paties Jėzaus akimis.

Bažnyčioje nėra vietos karjerizmui

Pirmasis bruožas, kurio reikalauja Viešpats iš savo tarno, yra ištikimybė. Jam (vyskupui, kunigui) patikėtas didelis gėris (Bažnyčia), kuris nėra tiesiogiai jo, bet kuriuo jis pagal savąjį pašaukimą turi rūpintis. „Bažnyčia nėra „mūsų“ (kunigų, vyskupų) Bažnyčia, bet Jo (Viešpaties) Bažnyčia, Dievo Bažnyčia, – sakė Šventasis tėvas, pataisydamas kartais ir tarp tikinčių pasitaikančias klaidas, kad šie Bažnyčią tapatina su dvasininkijos nuosavybe. – Mes nepririšame žmonių prie savęs, nesiekiame galios, prestižo kitų vertinimo. Mes tik vedame žmones prie Jėzaus Kristaus, taigi prie gyvojo Dievo.“ Popiežius kartu pastebėjo, kad toks dvasinio tarnavimo supratimas kartu išlaisvina jį iš žemiškųjų interesų, daro efektyvesnį.

Šventasis Tėvas perspėja dvasininkus vengti karjerizmo ar kitokios naudos siekimo: „Mes žinome, kad reikalai visuomenėje, o neretai ir pačioje Bažnyčioje tvarkomi blogai, kadangi tie, kurie yra atsakingi, rūpinasi daugiau savimi, o ne bendruomene ir bendruoju gėriu“. Čia, pasak jo, tinka kitas palyginimas apie nedorą tarną (Mt 24, 45–51; Lk 12, 42–46), kuris girtuokliauja, nesivaldo, taip išduodamas savo tarnystės esmę – dėl to yra griežtai šeimininko nubaudžiamas. Šventasis Tėvas taip pat pastebėjo, kad Jėzaus Kristaus tarno ištikimybė pasižymi ir tuo, kad jis nesiekia tikėjimo pritaikyti to meto madoms: „Kristus vienas turi amžinojo gyvenimo žodžius ir mes turime tuos žodžius perduoti žmonėms“.

Kita vertus, ta ištikimybė neturi būti sterili ir statiška, bet kūrybinga, kupina evangelizacinio dinamizmo. Sielovada turi nešti gerus vaisius, net ir didesnės rizikos kaina. „Tikėjimu privalu dalintis: jis yra duotas ne mums vieniems, ne tik dėl mūsų sielų asmeninio išganymo, bet ir dėl kitų, dėl šio pasaulio ir dėl mūsų gyvenamojo laikotarpio“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Jis linkėjo, kad tomis pastangomis ir mūsų pasaulyje daugėtų Dievo buvimo ir kad tikėjimas taptų gyvąja jėga.

Melsti gerumo ir išminties

Aptardamas kitus paties Jėzaus nurodomus reikalavimus Dievo tarnui, tai yra ganytojui ir sielovadininkui, Šventasis Tėvas pamini išmintį. Jis pabrėžia, kad išmintis yra visai kas kita nei įprastas gudrumas, nes ji reikalauja nuolankaus, disciplinuoto ir budraus protavimo, neapakinto prietarų ir išankstinių nusistatymų. Išmintingas tikinčiųjų bendruomenės vadovas turi susilaikyti nuo pykčio ar aistrų provokuojamo neobjektyvaus vertinimo, bet siekti tiesos – netgi nepatogios tiesos. Taigi, „išmintingas tarnas visų pirma yra tiesos ir nuoširdaus protavimo žmogus“, – aiškino naujiesiems vyskupams popiežius Benediktas XVI. Jis pažymėjo, kad Dievas per Jėzų Kristų mums atvėrė tiesos langą, tačiau vien žmogaus jėgomis tas langas lieka tik siauras, vos įžiūrimas  plyšelis. Jį išplėsti ir nuskaidrinti padeda Šventojo Rašto mokymas ir Bažnyčios tikėjimas, „parodantis tiesą apie žmogų ir suteikiantis mūsų veiksmams teisingą kryptį“. Šventasis Tėvas linkėjo, kad kiekvienas kunigas ir vyskupas pats leistųsi būti formuojamas tiesos, kurią mums rodo Kristus. Tada Dievo tarnai į gyvenimo reikalus žvelgs ne pro mažą asmeninio gudrumo langelį, bet pro platų tiesos langą ir priimdamas sprendimus vadovausis ne atsitiktinėmis detalėmis, bet visa aprėpiančiu žvilgsniu.

Pagaliau trečioji charakteristika, apie kurią Jėzus kalba savo palyginimuose, yra tarno gerumas. Kad geriau paaiškintų „gerumo“ sąvoką, Popiežius pamini šv. Morkaus evangelijoje aprašytą Jėzaus susitikimą su turtingu jaunuoliu, kuris jį pavadina Geruoju Mokytoju. Jėzus netikėtai atsako: „Kam vadino mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18). Tai iš tikrųjų pamokanti ir puiki Išganytojo pastaba, jog tik vienas Dievas yra tobulas (par excellence) gerumas, o kūrinys, tai yra žmogus, norintis tapti geru, turi orientuotis į gyvąjį Dievą, savo vidumi susivienyti su Juo. Tokia bendrystė ypač aktuali dvasininkams – kunigams ir vyskupams, kurių pareiga yra būti Jėzaus Kristaus geraisiais tarnais.

Baigdamas konsekracijos šv. Mišių homiliją, Benediktas XVI meldė Švč. Mergelę Mariją, kad ji vestų dvasininkus pas savo Sūnų – gerumo šaltinį. „Meldžiamės, kad taptumėte ištikimais, išmintingais ir gerais tarnais ir kad galėtumėte vieną dieną išgirsti istorijos Viešpaties kvietimą: gerasis ir ištikimais tarne, dalykis savo šeimininko džiaugsmu“ (Plg Mt 25, 21-23), – sakė Šventasis Tėvas, kreipdamasis į naujuosius vyskupus.

© 2009 „XXI amžius“