|
Atviras laiškas Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovams
Perskaičius savaitraštį Tremtinys (2009 07 31, Nr. 28)
Dar senovės graikai sakydavo, kad kiekviena tauta verta pagarbos tiek, kiek ji pati gerbia ir vertina savo gyvuosius ir mirusius didvyrius, kovojusius ir kentėjusius už Tėvynės laisvę. Ši nuo amžių glūdumos išlikusi sentencija ypač aktuali ir mūsų tautai, patyrusiai daug praradimų bei kančių. Daugelis mūsų tautiečių, apsilankiusių įvairiose pasaulio šalyse, be abejonės, matė, kiek daug paminklų, panteonų yra pastatyta didvyriams, kovojusiems ir kritusiems už nepriklausomybę. Beje, ir likę gyvi Laisvės kovotojai ten nepamirštami, nuolat apsupti visuomenės dėmesio ir pagarbos.
Daugelį amžių vergovės ir okupacijos jungą vilkusi Lietuva taip pat gali pagrįstai didžiuotis savo didžiavyriais. Juk ne veltui tautos dainiaus dr. Vinco Kudirkos sukurtoje tautiškoje giesmėje leitmotyvu nuskamba žodžiai Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žemė. Tačiau ar mūsų Tėvynėje deramai yra gerbiami buvę Laisvės kovotojai?
Monsinjoro Alfonso Svarinsko turbūt niekam pristatyti nereikia daugelis tautiečių šį dvasininką prisimena ir žino kaip uolų ir nenuilstantį kovotoją ne tik už Lietuvos Katalikų Bažnyčios teises, mūsų valstybės laisvę ir nepriklausomybę, bet ir aktyvų kovotoją už pilietines žmogaus teises. Už šią atkaklią veiklą sovietinės imperijos lageriuose ne vieną dešimtmetį kalintas ir kankintas dvasininkas mūsų tautos istorijoje išliko kaip vienas iš tvirčiausių ir nepalūžusių Laisvės kovotojų. Mons. A. Svarinskas yra pagerbtas ir užsienio šalyse, jį priėmė JAV, Vatikano ir kitų valstybių vadovai, o viename Italijos mieste jam suteiktas garbės piliečio vardas.
Deja, daugumai mūsų Laisvės kovotojų ir eilinių piliečių tenka karčiai apgailestauti ir stebėtis tuo, jog Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje kunigo A. Svarinsko aktyvi dvasinė ir pilietinė veikla tapo nepatogi ne tik atsakingoms valstybės institucijoms, bet ir pačiai Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijai. Beveik 20 metų mons. A. Svarinskas buvo nuolat kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, taip pat įtartinai greitai, be jokių motyvų atleistas iš Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigų. Tačiau net ir nustūmus monsinjorą nuo tiesioginės aktyvios dvasinės veiklos, jis ir toliau įvairiose parapijose, visuomenės sambūriuose, spaudoje drąsiai į dienos šviesą kelia dvasinius, socialinius skaudulius, taip pat dalijasi atvirais tiesos žodžiais apie korumpuotos valdžios ir nusikalstamų struktūrų alinamą mūsų tautą ir valstybę.
Prieš gerą dešimtmetį žinomas muzikologas ir publicistas Janis Osis, dar giliame sovietmetyje gelbėdamasis nuo persekiojimų savo gimtojoje Latvijoje ir atvykęs gyventi į Lietuvą, viename susitikime su spaudos atstovais, stebėjosi: Kaip jūs, broliai lietuviai, taip nepagarbiai elgiatės su mons. A. Svarinsku? Juk tai jūsų valstybės, tautos nepriklausomybės ir laisvės gyvasis šauklys! Kiek knygų, net dokumentinių filmų per Nepriklausomybę spėjote sukurti apie mons. K. Vasiliauską, kun. R. Mikutavičių, tėvą Stanislovą ir kitus garbius dvasininkus, o apie mons. A. Svarinską niekas nieko
Iš tiesų šie kartūs, bet teisingi kaimyninės Latvijos piliečio žodžiai daug ką pasako. Galėtume tik pasidžiaugti ir pasiguosti tuo, kad mons. A. Svarinskas sugebėjo išsaugoti autoritetą ir pasitikėjimą visuomenėje monsinjoras juk niekada nešventino tautą apvogusių bankų, nelaimino į korupcijos liūną įklimpusių politikų ir misionierių iš artimojo užsienio, nedalyvavo valdžios elito rengiamuose prabangiuose pokyliuose. Jam visada rūpėjo kelti ir žadinti tautą dvasiniam atsinaujinimui, vaduotis iš moralinės ir dorovinės degradacijos, galų gale neleisti griauti mūsų valstybės socialinių, teisinių pamatų.
Tačiau mums, laisvos valstybės piliečiams, vis dėlto rūpi iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybės išgirsti tiesos žodį kodėl laisvoje Lietuvoje, kaip ir kadaise niūriame sovietmetyje, yra nepagarbiai, arogantiškai elgiamasi su mons. Alfonsu Svarinsku? Mus be galo suglumino žinia, kad šiais metais, Vasario 16-osios išvakarėse, Radviliškio rajone minint Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 60-ąsias metines, renginio organizatoriai neleido tarti žodžio Lietuvos partizanų kapelionui mons. A. Svarinskui. Suprantama, dėl šio įvykio Bažnyčia čia niekuo dėta. Tačiau visai neseniai įvyko dar vienas akibrokštas liepos 19 dieną Šiluvos bažnyčioje buvo iškilmingai paminėtas vieno seniausių Lietuvos dvasininkų mons. Eduardo Simaškos garbingas 100 metų jubiliejus ir jo kunigystės 73-osios metinės. Pagerbti buvusio savo Laisvės kovų bendražygio ir kraštiečio atvyko ir mons. A. Svarinskas. Po šv. Mišių garbingą Jubiliatą sveikino ne tik dvasininkijos, bet ir visuomenės atstovai, politikai. Sveikinimo žodį norėjo tarti ir mons. A. Svarinskas, tačiau leidimo negavo
Žvelgiant į šį provokacija padvelkusį įvykį kyla pagrįstas klausimas kas ir kodėl galėjo uždrausti monsinjorui tarti sveikinimo žodį? Nejaugi mūsų laisvoje Tėvynėje vėl atgimsta sovietinių laikų dvasia ir retorika? Kas už šį akibrokštą turėtų atsakyti? Mons. A. Svarinsko teigimu, nei vietos bažnyčios administracija, nei pats Jubiliatas nebuvo priešiškai nusiteikę
Ką gi, tikimės, jog daug iškentėjusios Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai ras atvirą atsakymą į mūsų valstybės piliečių iškeltas problemas ir klausimus dėl garbingo Bažnyčios atstovo mons. Alfonso Svarinsko žeminimo ir nepagarbos.
Pagarbiai
Zigmas Zinkevičius, akademikas,
Giedrius Uždavinys, Petras Bingelis,
Kazys Saja, Emilija Liegutė, rašytojai,
Sigitas Lūžys, VDU, prof. Jonas Grigas,
Vilius Petraška,
Jonas Burokas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdybos pirmininkas,
Julija Ambrasienė, Lietuvos laisvės kovų dalyvių sąjungos pirmininkė,
Sigitas Mičiulis, LLKDS valdybos narys,
Jonas Stepkovičius, Gedimino ordino kavalierius, LLKDS valdybos
narys,
Vytautas Uogelė, Vyskupo Motiejaus Valančiaus
blaivystės sąjūdžio Valdybos narys,
Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos
pirmininkas,
Albinas Vaičiūnas, Zanavykų bendrijos pirmininkas, buvęs politinis
kalinys,
Regina Joteikaitė, Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio Marijampolės
skyriaus pirmininkė,
Julija Blaškevičienė, valdybos narė,
Danutė ir Antanas Umbrasai (Vilnius),
Benius Lukšys (Igliauka),
Lina BudrevičiūtėLukšienė (Igliauka),
Vitalija Šatavičienė (Igliauka),
Marijona Kučinskaitė (Marijampolė),
Vytautas Balys, tremtinys (Druskininkai),
Ona Januškevičienė (Druskininkai),
Marija Daugelavičienė (Druskininkai),
Bolius Maknys (Druskininkai),
Domilė Maknienė (Druskininkai),
Genovaitė Čiurlionienė (Druskininkai),
Juozas Čiurlionis (Druskininkai),
Viktoras Klimas (Druskininkai),
Bonifacas Valaitis (Kazlų Rūda),
Teresė Galbūgienė (Jurbarkas),
Ineta Šimkutė (Jurbarkas),
Sigita Ladzikienė (Vilnius),
Ramutė Repšienė (Marijampolė),
Valė Šulskytė (Marijampolė),
Janina Judikevičiūtė (Marijampolė),
Gražina Trimakaitė (Marijampolė),
Vilija Šimkuvienė (Jurbarkas),
Elena Jančiauskienė (Druskininkai),
Marijona Stepkovičienė (Druskininkai),
Julija Jaskelevičienė (Druskininkai),
Veronika Burbienė (Druskininkai),
Irena Smalinkienė (Druskininkai),
Gražina Prušinskaitė (Vilnius),
Aldona Mičiulienė (Kalvarija),
Juozas Baziliauskas (Griškabūdis),
Juozas Matulevičius, Algirdas Stučkus,
Jonas Stravinskas, Algis Ramanauskas,
Olga Žibūdienė, Jadvyga Povilanskienė,
Aldona Balevičienė, Ona Ambrasūnienė,
Aldona Matukonienė, Danutė Dubrienė,
Antanas Dubrys (visi iš Vilniaus)
Redakcijos prierašas. Ilgai svarstėme, ar reikėtų spausdinti šį atvirą laišką katalikų bendruomenei skaudžia tema. Vis dėlto manome, kad atsižvelgiant į pasirašiusiųjų nuopelnus visuomenei ir į mus pasiekiančius katalikų skundus, laišką paskelbti reikia. Be to, manome, kad katalikų bendruomenėje viešumas turi tarnauti bendrajam gėriui.
© 2009 XXI amžius
|