2009 m. rugsėjo 18 d.
Nr. 66
(1758)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dzūkai viešėjo pas aukštaičius

Varėniškiai meldžiasi Švenčionėlių
bažnyčios šventoriuje, prie
kun. Broniaus Laurinavičiaus kapo

Šv. Mišių koncelebracija Reškutėnų
Šv. Izidoriaus bažnyčioje (iš kairės):
kun. Valentinas Virvičius, vysk. Juozas
Tunaitis ir kun. Vidas Smagurauskas

Kryžius Pašaminės kaime
nugriautos bažnyčios vietoje

Kun. Broniaus Laurinavičius
kapas – paminklas Švenčionėlių
bažnyčios šventoriuje

Paskutinį vasaros sekmadienį Varėnos šv. arkangelo Mykolo parapijos parapijiečius klebonas dekanas kun. Valentinas Virvičius pakvietė keliauti į jo gimtuosius Reškutėnus (Švenčionių r.) švęsti bažnyčios pastatymo 85 metų jubiliejų.

Reškutėnuose pirmiausiai aplankėme kaimo pakraštyje esančias kapines, kur palaidoti klebono tėveliai ir seneliai. Pasimeldėme ir padėkojome, kad išaugino mums gerą kunigą...

Prie bažnyčios jau būriavosi žmonės, laukdami vyskupo. Iškilmingai sutiktas vyskupas Juozas Tunaitis palaimino susirinkusiuosius, prie bažnyčios pašventino jubiliejinę lentą, išdrožtą vietinio liaudies meistro Juozo Jakšto (jo drožiniais papuoštas ir atnaujintas altorius).

Čia sužinojome nepaprastą šios bažnyčios atsiradimo istoriją. Siaučiant I pasaulinio karo viesului du šio kaimo jaunuoliai  buvo paimti į caro kariuomenę ir pasižadėjo, jei liks gyvi, pastatyti kaime koplyčią kaip padėką Dievui. Po kelerių metų laimingai sugrįžę į gimtąjį kaimą savo pažado nepamiršo.  

Vyskupas J. Tunaitis jauniems žmonėms prieš teikdamas Sutvirtinimo sakramentą kalbėjo: „Prašykime Šventosios Dvasios dovanų, jos yra septynios, o ypač išminties dovanos, kad galėtume suprasti, kaip savo gyvenimą vesti tiesiu keliu ir nenuklysti į klystkelius...“

Po Sutvirtinimo – šv. Mišių auka. Varėniškiai rikiuojasi nešti aukas. Nešama žvakė – Dievo šviesos simbolis, varėniškių supintas Rožinis – maldos simbolis ir prašymas, kad gyvuotų Gyvojo Rožinio brolija. Pats klebonas dekanas neša dovaną savo gimtinės bažnyčiai – monstranciją – kaip padėką Viešpačiui už Krikšto ir kunigystės malonę. Nešama duona palaiminimui – agapei, kad Dievas mokytų dalytis duona ir meile su visais Jo vaikais. Ir galiausia nešama šv. Mišių atnašos duona ir vynas mūsų pašventinimui. Aukojama, šventinama, dalijamasi.

Išgyventa prasminga šv. Mišių auka tarsi sujungia varėniškius ir reškutėniškius, o tas jungiantis tiltas – tai jų išaugintas, iš mažų dienų gerai žinomas ir pažįstamas mūsų kunigas V. Virvičius. Jo paprašyti varėniškiai bažnyčioje sudainuoja dzūkų himną „Mes esam dzūkai, girių karaliai“, paskui vyskupas visus palaimina ir pakviečia agapei. Siela soti bendravimu ir malda, o dabar vaišės kūnui paruošta ne kiek prasčiau...

Pasisotinus, pabendravus dainos skambėjo iki pavakarės.

Pakeliui namolio aplankėme kryžių Pašaminės kaime, pastatytą nugriautos Šv. Stanislovo pranciškonų bažnyčios vietoje, paskui Švenčionėlių bažnyčią,  kurioje dirbo kun. Bronislovas Laurinavičius. Toliau važiuojame į Švenčionis, kur mus pasitinka klebonas dekanas kun. Vidas Smagurauskas, kuris aptarnauja ir Reškutėnų, ir šią parapijas. O paskutinė stotelė – Pabradės naujoji bažnyčia.

Taigi keliauta ilgai, daug pamatyta, sužinota, aplankyta, pasimelsta. Visos keliautojos stebėjosi savo sveikata – nieko neskaudėjo, pamirštos visos ligos, nes Dievo dvasia mus vedė ir Šventoji Dvasia stiprino.

Danutė Draugelienė,
Varėnos šv. arkangelo Mykolo parapijos Gyvojo Rožinio draugijos pirmininkė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija