| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Neįėjęs į istoriją XX amžiaus pabaigos dekabristas Petras KATINAS
Neseniai amerikiečių žurnalistai paklausė JAV gynybos ministro ir buvusio Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktoriaus Roberto Geitso, kada, jo nuomone, prasidėjo Sovietų Sąjungos žlugimas. Kaip jie nustebo, kai buvęs CŽV direktorius imperijos žlugimo pradžia įvardijo ne M. Gorbačiovo perestrojką, o 1975-uosius, brežnevinės stagnacijos metus. Daugelis netgi žinomų amerikiečių sovietologų buvo gerokai nustebinti tokiu R. Geitso atsakymu, o ką jau kalbėti apie buvusius SSRS istorikus ir archyvų tyrinėtojus. Tiktai keli žmonės žinojo, kad 1975 metų lapkričio 8-9 naktį Sovietų Sąjungos karinio jūrų laivyno laive Storoževoj, turėjusio naikinti povandeninius laivus, kilo neregėtas jūreivių maištas, kuriam vadovavo šio laivo vado pavaduotojas politiniams reikalams, jaunas trečiojo rango kapitonas Valerijus Sablinas. Tai atsitiko rengiantis paminėti didžiojo spalio revoliucijos 58-ąsias metines, kai SSRS Raudonosios žvaigždės Baltijos karinio laivyno laivai įplaukė į Rygos Dauguvos žiotis karinio laivyno paradui. Tarp jų savo dydžiu ir ginkluote (tarp jos ir raketine) išsiskyrė iš Kaliningrado Baltijsko karinės jūrų bazės atplaukęs Storoževoj. Po parado jis turėjo plaukti į Liepojos doką apžiūrai ir atiduoti pagrindinę ginkluotę į kranto sandėlius. Prieš tai Storoževoj vykdė karines užduotis Atlanto vandenyne ir Viduržemio jūroje, taip pat buvo labai gerai įvertintas Kuboje vykusiose raketų pratybose. SSRS karo laivyne laivų kapitonų pavaduotojais politiniams reikalams (politrukais) buvo skiriami žmonės, nieko nenutuokiantys apie jūreivystės, konkrečiai karo laivyno reikalus. O Storoževoj politrukas Valerijus Sablinas buvo baigęs aukštąją karinę Frunzės jūrų mokyklą, dešimt metų pagal įgytą specialybę tarnavo sovietų Šiaurės ir Juodosios jūros laivynų bazėse. 1969 metais, jau turėdamas kapitono leitenanto laipsnį, buvo pasiųstas mokytis į Maskvos Lenino karinę-politinę akademiją. Kaip pažymi V. Sablino biografas O. Bar-Biriukovas, per ketverius mokymosi akademijoje metus V. Sablinas išstudijavo marksizmo-leninizmo klasikus ir priėjo išvados, kad Sovietų Sąjungoje komunizmo idealai paversti niekais. Todėl jis parengė 30 punktų radikalią sovietinės visuomenės ir valstybės pertvarkymo programą, kurią ketino pateikti SSRS vadovybei. Kaip tiktai dėl tos programos SSRS Aukščiausiojo teismo Karinė kolegija, paskelbusi V. Sablinui mirties nuosprendį, konstatavo, kad V. Sablinas ne vienerius metus kūrė planus, kaip pakenkti valstybei, siekdamas pakeisti jos valstybinę ir visuomeninę santvarką ir visą SSRS vadovybę. Kas buvo rašoma V. Sablino parengtoje programoje? Joje išdėstoma, kad partijos ir vyriausybės viršūnėse įsigalėjo činovnikai, kuriems nusispjaut į valstybę. Jis primygtinai siūlė įvesti žodžio laisvę, įteisinti daugiapartinę sistemą, laisvus rinkimus. Taip pat V. Sabliną labai jaudino, kad sovietinė sistema visiškai sunaikino karininko garbės sąvoką, kuri iki bolševikų perversmo buvo Rusijos karininkų elgesio ir moralės kodeksas. Pirmąją šventinio karinio jūrų laivyno parado valandą V. Sablinas per garsiakalbius paskelbė visuotinę rikiuotę. Laivo vadas Pogulnyj buvo izoliuotas. Išrikiuotiems laivo deniuose jūreiviams V. Sablinas paskelbė savo veiksmų planą, kurį, pasak jo, palaikė įgulos dauguma. Tiesa, tarp palaikančių buvo ne visi karininkai. Išvedęs laivą į atvirą jūrą V. Sablinas pasiuntė koduotą radiogramą tuometiniam SSRS karinių jūrų pajėgų vadui admirolui Sergejui Garškovui, kad laivas Storoževoj neišdavė tėvynės ir plaukia į Leningradą, kur V. Sablinas per televiziją numato kreiptis į SSRS žmones. Maištininkas politrukas pakvietė į savo laivą, paskelbtą laisvąja teritorija, atvykti SSKP CK ir vyriausybės narius, kuriems galės pateikti savo programą. Kartu buvo paskelbtas atviras kreipimasis į SSRS jūreivius ir gyventojus, kuriems V. Sablinas išdėstė savo planą. Bemat po šio maištingojo kapitono pareiškimo Liepojos karinėje jūrų bazėje Maskvos ir Kaliningrado admirolų įsakymu buvo paskelbta nepaprastoji karinė padėtis ir ant kojų sukelti visų rūšių karo laivai ir jūrų desantininkai. Iš SSRS CK atėjo įsakymas bemat sustabdyti maištingą laivų, o jam atsisakius nedelsiant subombarduoti, sunaikinti raketomis ir paskandinti. Jau 1975 m. lapkričio 9-osios ankstų rytą netoli Rygos į orą pakilo Pabaltijo karinės apygardos dviejų aviacijos pulkų, dislokuotų Tukumsėje ir Rumbulėje, lėktuvai. Eskadrilės buvo apginkluotos visais karo komplektais, įskaitant ir 250 kg aviacijos bombas. Bombos ir laivų artilerijos sviediniai ėmė sproginėti aplink laivą iš visų pusių. (Tuo pasižymėję lakūnai ir laivų artileristai netrukus gavo ordinus.) Buvo pažeisti vairavimo įrengimai, pramuštos skylės laivo korpuse. Laivas ėmė suktis vietoje ir paskendo dūmuose. Tuo metu grupė karininkų išlaisvino uždarytą kapitoną Pogulnyj. Tas pakilęs į kapitono tiltelį šovė į V. Sabliną ir sužeidė jį į koją. Sužeistas V. Sablinas buvo areštuotas. V. Sablinas nebegalėjo paeiti, todėl jį prilaikė du laivo jūrininkai. Vienas iš įgulos karininkų pasakė kažką įžeidžiančio savo vadą laikiusiems jūreiviams. Vienas jų atsakė: Prisiminkite šį žmogų visam gyvenimui! Tai tikras vadas ir tikras sovietinio laivyno karininkas! Su V. Sablinu į Rygą buvo atplukdyti kiti įgulos nariai, kur juos tardyti ėmėsi visas pulkas įvairaus rango KGB tardytojų. Kitą dieną į Rygą atvykęs SSRS karo laivyno vadas admirolas S. Gorškovas bei karo laivyno ir sovietinės armijos politinės valdybos viršininkas generolas A. Jepiševas asmeniškai tardė V. Sabliną, o paskui nugabeno į Maskvą. Maištingąjį laivą Storoževoj suremontavo, pakeitė jo pavadinimą ir didžiąją komandos dalį, sunaikino visus vachtų žurnalus, taip pat visus karo vadovybės įsakymus. Visiems generolams ir admirolams buvo įsakyta pamiršti tą įvykį ir neprasitarti apie jį niekam ir niekada. O Maskvos Lefortovo kalėjime tęsėsi V. Sablino tardymas. Pagal KGB tardytojų sufabrikuotą versiją, V. Sablinas ketino savo laivą nuplukdyti į Švediją. Po kelių tyrimo mėnesių V. Sablinas buvo apkaltintas tėvynės išdavimu. B. Jelcino valdymo laikais buvo paskelbtas 1976 m. vasario 18 dienos labai slaptas SSKP CK politbiuro potvarkis Nr. 408, kurį pasirašė tuometinis KGB šefas Jurijus Andropovas, gynybos ministras Andrejus Grečko, generalinis prokuroras Romanas Rudenko ir SSRS Aukščiausiojo teismo pirmininkas Levas Smirnovas. Dar neįvykus teismui V. Sablino veiksmai buvo įvertinti kaip tėvynės išdavimas ir pareikalauta mirties bausmės. Taip pat šiame slaptame dokumente puikuojasi Leonido Brežnevo, Michailo Suslovo ir kitų SSKP CK politbiuro narių parašai su prierašais: tiktai mirties bausmė. 1976 m. liepos 13 dieną Aukščiausiojo teismo karinė kolegija, kurią sudarė sausumos kariuomenės generolai, paskelbė V. Sablinui mirties nuosprendį be teisės pasigailėti. Pagal vieno buvusio KGB veikėjo užsienyje paskelbtus atsiminimus, jau po nuosprendžio aukšti SSKP CK veikėjai pasiūlė Sablinui viešai atsisakyti savo pažiūrų mainais už išsaugotą gyvybę. Bet V. Sablinas kategoriškai atsisakė. Iki mirties nuosprendžio įvykdymo likus trims dienoms, V. Sablino žmonai ir mažam sūneliui leido penkias minutes pasimatyti su mirtininku. Išliko taip pat jo keli laiškai artimiesiems iš Lefortovo kalėjimo. Viename jų Don Kichoto paveikslai ir jo žodžiai: Aš visada siekiau tik vienintelio tikslo: daryti gera žmonėms ir niekada nieko blogo. V. Sablinas buvo sušaudytas 1976 rugpjūčio 3 dieną. Jo artimieji apie tai sužinojo tik po aštuonių mėnesių. Tik V. Sablino tėvas, buvęs karo dalyvis, pirmojo rango kapitonas Michailas Sablinas apie įvykdytą mirties nuosprendį sužinojo kur kas anksčiau ir jo širdis neišlaikė mirė nuo infarkto. Po kelių dienų pasitraukė iš šio pasaulio ir jo motina Ana Sablina. Įdomu, kad visuomenei sužinojus apie šį kruopščiai slėptą įvykį, 1994 metais Rusijos karinė kolegija, reikalaujant kai kuriems parlamentarams, iš naujo svarstė V. Sablino bylą ir nustatė, kad jis tiktai viršijo savo įgaliojimus ir nepakluso karinei vadovybei. Užtat mirties bausmę pakeitė 10 metų kalėjimo Įdomu, kad 1994 metais žinomas Rusijos politikas tada buvęs Nižegorodsko srities gubernatoriumi Borisas Nemcovas, ragindamas Aukščiausiąjį teismą reabilituoti Sabliną po mirties, pavadino jį Rusijos istorijos nojabristu.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |