Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Visi pabuvo drauge

Benjaminas ŽULYS

Petras Stonys į atlaidus atvežė šventų paveikslų ir katalikiškų reikmenų

Viena iš tradicijų – prekyba

Šiluvos atlaidai turi įvairių tradicijų. Viena tokių – prekyba. Visada per atlaidus Bazilikos ir šventoriaus aplinkinės gatvelės, kiemai, nedidelės aikštės šurmuliuoja nuo prekeivių, pirkėjų ir kitų čion atvykusiųjų šnekų, derybų, čia kepama, čirškinama, raginama ragauti alaus, giros, kalbama ne vien lietuviškai, bet ir rusiškai, lenkiškai.

Ši tradicija gyvuoja ne vieną šimtmetį. Pavyzdžiui, 1823 metais į Šiluvos atlaidus atvyko pirklių iš Vilniaus, Kauno, Mintaujos, Rygos, Daugpilio. Pirkliai iš Rusijos atgabeno kailių, įvairių indų, prekių iš vakarų šalių. 1828 metais ant prekystalių gulėjo maldaknygės, elementoriai, aikštėje buvo rengiami vaidinimai, skambėjo muzika, neapsieita ir be alučio.

Nuo tų dienų nedaug kas pasikeitė. Aplink pagrindinę Bazilikos aikštę, Koplyčią, kiemuose stovi stalai, nukrauti suvenyrais, katalikiškais paveikslėliais, rožiniais, molio, metalo, porceliano, gipso dirbiniais.

Štai jau 30 metų į Šiluvos atlaidus kasmet iš Panevėžio atvyksta meistras Petras Stonys. Šiandien jis su žmona Dalina į atlaidus atvežė paveikslų su šventųjų atvaizdais. Daug rožinių – kai kurių karoliukus šeimininkai narsto patys, kai kurie pagaminti kitose Lietuvos vietovėse ar net atkeliavo iš Italijos. Tarp pastarųjų esama, kaip teigė šeimininkas, ir toje šalyje pašventintų ir į rožinius įkomponuotų miniatiūrinių katalikiškų paveikslėlių, mažyčių ampulių su švento vandens lašeliais. Meistras sako, kad ir pernai, ir užpernai žmonės pirko žymiai daugiau ir brangesnių prekių, dabar apyvarta sumažėjusi. Tačiau vis tiek perka, nes iš garbingų atlaidų grįžti be lauktuvių nevalia. Petras mena sovietmetį, kai prekiauti šventųjų paveikslėliais, maldaknygėmis buvo griežtai draudžiama, milicija prekiautojus vaikydavo, bausdavo. Tada jis persikėlė į Bazilikos šventorių – bažnyčios teritoriją. Bet ir ten ne visada būdavo saugu – už leidimą prekiauti katalikiškais leidiniais iš „organų“ pylos gaudavo kunigai, nukentėdavo jų pardavėjai.

Vanda ir Vidas atlaiduose pardavinėjo vadinamuosius kermošinius saldainius – tai irgi nuo senų laikų neatskiriama atlaidų tradicija. Juos labai mėgsta vaikai. Kai kurie saldainiai – daugiau nei metro ilgio, o kur dar meduoliai, kiti skanėstai.

Jau dešimt metų Marijampolės rajono Liudvinavo miestelio gyventoja Janina iš bičių vaško gamina įspūdingas žvakes. Degančios jos skleidžia malonų aromatą, tinka įvairioms šventėms. Šiluvos atlaiduose ji lankosi kiekvienais metais.

Gretimų šeimininkių stende – storos ir palyginti nebrangios – 25 ar 30 litų kainuojančios knygos.

Atlaidų dalyviai šįkart noriai pirko ir „XXI amžiaus“ laikraščius. Tą dieną jų parduota apie 80 egzempliorių, pirko ir leidyklos „Naujasis amžius“ išleistas katalikiškas knygas.

Savo kuklią buveinę turėjo Anoniminių alkoholikų bendruomenė. Virš durų parašyta: „Susiduri su problema dėl girtavimo? Gal anoniminiai alkoholikai gali padėti?“ AA klubo nariai keliauja po Lietuvą, gyvu žodžiu liudija girtavimo pražūtingumą, platina literatūrą apie alkoholizmo žalą. Viena bendruomenės narė sako, kad pati ne vienerius metus buvo priklausoma nuo alkoholio. Dabar ji gyvena blaiviai, ragina ir kitus nelaimėlius surasti savyje valios ir sugrįžti į gyvenimą. Anot pašnekovės, reikia kreiptis į Viešpatį – į nuoširdų prašymą ir pastangas jis atsilieps ir padės. Po pietų vietos kultūros centre įvyko šios bendruomenės narių susitikimas su atlaidų lankytojais.

Tad atlaidų dienos buvo ne vien prekyba. Pirmoje vietoje – šv. Mišios, pokalbiai apie dorą, blaivybę, dvasingumą, žmonių bendravimą.

Ir kitokios spalvos

Šiluvos atlaidai neapsieina ir be vargetų, ištiesusių išmaldai rankas. Susėdę ir sustoję ant šaligatvio už šventoriaus ribų, jie meldžiasi ir prašo padėti. Pasirėmusi lazda čia stovi Virginija iš Kauno, Krėvės prospekto. Ji – antros grupės invalidė, prieš kurį laiką patyrusi stuburo operaciją, dar, anot jos, serganti sunkia kraujo liga. Pašalpos dydis apie 500 litų. Vos vaistams užtenka. („Ir dar valdžia ruošiasi didinti vaistų kainas“, – pasipiktinusi sako moteris.) Lyg negana to, parduotuvėje kažkas nugvelbė piniginę su gauta pensija. Ar moteris žinanti, kad keliose miesto vietose veltui dalijama šviežia košė, bandelės, neturtinguosius įvairiais produktais šelpia „Caritas“, veikia labdaros „Sriubos“ valgykla? Girdėjusi, bet nežinanti, kur ir kada galima kreiptis. Be to, ir visokių popierių reikia. Kad tuos popierius surinktum, reikia daug važinėti, o kai transporto bilietai tiek kainuoja, tai kažin ar verta, samprotauja moteris. Virginija ne kartą mėgino prašyti išmaldos prie Kauno Arkikatedros Bazilikos, bet kažkokie elgetos ją vis nuvydavo šalin, todėl dabar ten neinanti.

Kaunietė Irena, ištiesusi subintuotą koją, garsiai meldžiasi, prašydama praeivių paramos. Kiekvienam jai paaukojusiam ji taria: „Ačiū. Telaimina jus Viešpats“. Moteris gauna apie 300 litų invalidumo pensiją, savo būsto neturi, gyvena pas geraširdžius kaimynus. Nuo mažų dienų esanti be tėvų, darbo stažas nepakankamas, kad gautų didesnę pensiją. (Ji girdėjusi, kad geresnę invalidumo grupę galima nusipirkti, tik reikia žinoti, kam ir kiek duoti. Bet pinigų ji neturinti, tad ir neieškanti.) „Taip susiklostė gyvenimas…“, – atsidūsta moteris. Ji pataria pakalbinti iš Vilniaus atvykusius vargšus, ir rankos mostu parodo šalia stoviniuojantį senyvą vyriškį. Užkalbintasis išmaldos neprašo ir nors nepanoręs prisistatyti, pasisakė buvęs pedagogas, dabar pensininkas. Paklaustas apie pensijos dydį, jis atsainiai numojo ranka: „Nenoriu apie tai...“ Gyvena Vilniuje su žmona, taip pat buvusia pedagoge. Sūnus vedęs rusaitę ir išvykęs į Rusiją, ten gyvena, dirba kažkokiame fabrike. Ir ten ne pyragai, ne ką uždirba. Beje, prieš išvykstant į Šiluvą („Kelionė brangi, atvežė ir parveš kaimynai“) žmona liepusi Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčioje, Bazilikoje prie Stebuklingojo paveikslo pasimelsti ir už Seimą – gal jo nariams prašviesės sąžinė ir protas, jie atsisuks į žmones. „Mėginau, bet nuoširdžiai niekaip neišėjo“, – nusiminęs prisipažino žmogus. Pasamprotavo, kad gal padėtų visos tautos suvienytos maldos. „Nežinau, nematau išeities iš dabartinės Seimo ir Vyriausybės vykdomos politikos. Viena žinau – aš geresnių dienų nesulauksiu, gyvenimas vien sunkės“. Ir palinkėjęs ištvermės lėtai nuėjo.

Švč. M. Marijos Apsireiškimą, Evangelijos Žinios tūkstantmečio jubiliejų mininti Šiluva, kaip ir visa Lietuva, kupina įvairių spalvų ir atspalvių. Tomis atlaidų Šiluvoje dienomis žmonių mintys ir žodžiai krypo į Viešpatį, Jėzų Kristų, Švč. Mergelę Mariją. Su viltimi ir tikėjimu į ateinančią dieną.

Šiluva, Raseinių rajonas
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

© 2009 „XXI amžius“