Pirmasis puslapis
Atgarsiai
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Naujasis kryžius sujaukė Dzūkijos kaimo gyvenimą

Naujasis – „modernusis“, nukabinėtas šaukštais, puodais, spynom, šoviniais... kryžius

Tiems, kurie skaitė, ir ypač tiems, kurie rašė

„Dabar nors išgarsėsite“, – pasakė vienas vilnietis. O Varėnos rajono Mančiagirės kaimo gyventojams skauda širdį, kad pagarsėjo „moderniu“ kryžiumi.

Mes, mančiagiriečiai, nepritariame mintims, išsakytoms Laimos Lavastės straipsnyje „Dzūkijos kaimo žaizda kunigų nesugraudino“ („Lietuvos rytas“, spalio 5 d.) ir Rimanto Jokimaičio straipsnyje „Modernus menas tradiciniame kaime“ („Literatūra ir menas“, rugsėjo 11 d.; „Merkio kraštas“, rugsėjo 15 d.), įžeidžiančioms Marcinkonių kunigą Algį Vaickūną, mus ir, svarbiausia – mūsų tėvų, senelių atminimą.

Nurijome nuoskaudą, kad neatsiklausus visų senųjų kaimo gyventojų buvo pastatytas kryžius mūsų kaime. Pagalvojome, gal yra žmonių, kurie kojos nėra įkėlę į bažnyčią, gal jiems reikia tokio kryžiaus – tegu turi. Tačiau kai pasipylė spaudoje straipsniai, pilni netiesos, tylėti nebegalime. Neskaičiusiems minėtų straipsnių, trumpai paaiškinsime. Prieš 61-erius metus vienas kaimo jaunuolis krapštė rastą sprogmenį. Jis sprogo, vyrukas žuvo, sudegė kelios sodybos su gyvuliais. Nelaimingo atsitikimo metu daugiau žmonių aukų nebuvo. Šią vasarą, rugpjūčio mėnesį, sudegusių sodybų vietoje keli naujieji kaimo gyventojai – vasarotojai, čia turintys sodybas, pasikvietę į talką kelis vietinius, nepasitarę su visais kaimo gyventojais, pastatė „modernų“ kryžių. Ant jo užrašyta „1940–1953 kaimo netektims atminti“ ir sukabinti kaimiečių buities apyvokos daiktai: spynos, puodas, dubenėlis, šaukštas, kirvukas... Nukryžiuotojo vietoje kažkokia metalo raizgalynė – neva iš bombos skeveldros menininko sukurta gėlė ar ugnies liepsnos, virš jos – trys šoviniai... Ir visa tai senoviškame kaime, Dzūkijos nacionaliniame parke.

Tai nėra Mančiagirės kaimo gyventojų sumanymas. Prieš darant šį kryžių buvo galima sukviesti vietinius žmones, sudegusių sodybų šeimininkų artimuosius, žuvusiojo jaunuolio seseris. Rengiantis statyti viešą, ne savo kiemui skirtą statinį, būtina pasitarti. Graudu, kad gal ir geri norai išaugo į tokią bjaurastį... Tiek to, įvyko klaida – per neišmanymą ir neįsigilinimą. Tad nepulkite kaltinti kitų, šmeižti kunigą, gindami save... Kryžius yra sakralus simbolis, ant jo netvirtinama, kas šauna į galvą.

Kai kunigai rajono spaudoje taktiškai paaiškino, ką reiškia kryžius, mes pasidžiaugėme – juk reikia šviesti žmones. Ir pagalvojom, kad gal to kryžiaus statytojai susipras ir persikels jį į savo kiemą. Bet pasipylė straipsniai spaudoje, internete, ginantys modernųjį kryžių, puolantys ne tik kunigą, bet ir visą bažnyčią. Mančiagiriečiams pradėjo skambinti žmonės iš aplinkinių kaimų, buvę kaimo gyventojai, giminaičiai, pažįstami iš įvairiausių Lietuvos vietų, užsienio, klausinėti, kas ten pas jus, kokios jėgos gina tą stabą, darykit ką nors, netylėkit. Ir mes negalėjome nerašyti. Tiesiog negalėjome tylėti, kai ciniškai tyčiojamasi.

Apie mūsų kaimą

„Mano čia giria. Man čia gerai“, – taip kaimo pavadinimo kilmę aiškinam svečiui. Mančiagirė – nedidelis kaimelis tarp miškų Dzūkijos nacionaliniame parke, prie Ūlos upės. Daugelis, matyt, pro jį praplaukė baidarėmis, gal kiti poilsiavo, lankėsi prie Ūlos akies ar miškuose grybavo. Turistai specialiai užsuka pasigrožėti liaudies skulptoriaus, dailidės Tomo Miškinio (1873–1963) kryžiais. Jie ir garsina Mančiagirę. Žmonės šiame nuostabiame gamtos kampelyje pradėjo kurtis dar akmens amžiuje. Archyvuose suradome, kad mūsų protėviai daugiau kaip prieš 200 metų čia gyveno, tuokėsi, krikštijo vaikus, meldėsi už mirusiuosius Marcinkonių bažnyčioje.

Prieš akis iškyla 50 metų atminty išsaugotas vaizdas... Ankstus sekmadienio rytas. Miško takeliu nutįsusi ilgiausia vora žmonių. Į bažnyčią 8 kilometrus einame visas kaimas: seneliai, tėvai ir vaikai, pasipuošę šventadieniniais drabužiais, susikaupę, rimti, apgaubti kažkokio nepaprasto jausmo. Dziedukas Irzokas (taip vadino kaimo šventuolį Tomą Miškinį) persimetęs ant peties nešasi tamsias išeigines kelnes, kurias apsimaus tik priėjęs Marcinkonis, kad į Dievo namus neįneštų kokios dulkelės...

Mūsų senelių didžiai gerbiamas Petras Zalanskas (1900–1980), giedotojas, tautosakininkas iš gretimo Mardasavo, sakydavo: „Kaip briedis, ištroškis šalto vandenėlio, eina kelis varstus murmodamas, kad surast šaltinio vandenėlio, taip aš troškau nueiti šventon bažnytėlėn“.

Tomas Miškinis savo kryžius puošė saulutėm, mėnuliukais, žvaigždelėm. Aukšti aukšti, tartum nusileidę iš dangaus jo kryžiai. Vaikystėje, užvertę galvas, žiūrėdavome į Nukryžiuotąjį. Tuomet mums atrodydavo, kad iš pačių debesų ateidavo Dievulis į mūsų širdeles. Eidami pro šalį žmonės nukeldavo kepurę, persižegnodavo, pasimelsdavo. Prie kryžiaus susirinkdavo aptarti kaimo reikalų, pasimelsti...

Bėgo laikas, keitėsi ir žmonės. Dabar kaime nuolat gyvena tik keliolika žmonių, daugiausia senukai. Vaikai išvažinėjo į miestus, sugrįždami tik savaitgaliais ar per šventes, dar kiti, pardavę sodybas, – tik aplankyti kapelių. Prieš 30 metų pirmieji miestiečiai, inteligentai, meno žmonės pradėjo kurtis Mančiagirėje, gerbdami ramų kaimiečio gyvenimą. Mančiagiriečiai taip juos ir vadina: miestiečiai.

Apie bendruomenę ir naująjį kryžių

Spaudoje buvo rašoma, kad naująjį kryžių pastatė kaimo bendruomenė. Kas ta bendruomenė, kas jos nariai? Senieji gyventojai kraipė galvas, sakė nieko nežinantys, nepriklausantys jokioms bendruomenėms. Tik prieš kelias dienas išgirdome, kad lyg prieš ketverius ar trejus metus susikūrė bendruomenės iniciatyvinė grupė, kad jai paskirta Europos Sąjungos parama. Džiaugtis reikia, kad atsirado žmonių, kurie patys panoro rūpintis kaimo reikalais, visi jiems padėsime. Tik keista, kodėl iki šiol tyli, per tuos ilgus metus nesušaukė bendro gyventojų susirinkimo, nepakvietė seniūno, kaip daro kaimynai. Jau seniai močiutės ir senukai, nuolat čia gyvenantys, būtų žinoję į ką kreiptis, kad apgintų nuo vagišių, kad sutvarkytų kaimo kryžiaus tvorelę, kapinių vartus...  

Paminklinio kryžiaus statyba – turbūt pirmasis tos bendruomenės darbas. Pastatyti kryžių buvo pakviesti vietiniai vyrukai. Paprašė – padėjo. Kai vieno paklausėme, ar patinka kryžius, nuoširdžiai prisipažino, kad pamatė jau padarytą, kad labai nustebo, jog ant jo nėra Nukryžiuotojo. Kiti, iš smalsumo atėję pasižiūrėti, kaip pasakoje apie karaliaus drabužius, matė, kad ne toks turi būti kryžius, bet negi miesto ponams, taip gražiai kalbantiems apie ant kryžiaus sukabinėtus rakandus, tiek daug prasmės įžvelgiantiems spynose, šaukštuose ir puoduose, viešai pasakysi, kad karalius nuogas... Daugelis, išvydę jau pastatytą kryžių, buvo priblokšti. „Tai Bažnyčios išniekinimas“, – kalbėjo ir kaimiečiai, ir miestiečiai. „Kodėl nepaklausė mūsų, kurių sudegė namai, ar mes norime kokio nors paminklo. Tuomet visą Lietuvą reiktų apstatyti kryžiais“, – piktinosi. „Mūsų senoliai, pamatę tokį kryžių, kapuose apsiverstų“, – dūsavo žmonės.

Į vadinamąsias kryžiaus statymo iškilmes atėjo anaiptol ne visi, kaip rašoma spaudoje, tuo metu į kaimą suvažiavę buvę vietiniai ir naujieji gyventojai. Jie nenorėjo būti tokio kryžiaus šventinimo liudininkais, džiaugėsi sužinoję, kad kunigas neatvyko. Taigi norime pareikšti, kad kryžių statė, iškilmėse dalyvavo ne visi kaimo gyventojai, kaip rašoma spaudoje. Niekas iš parapijiečių nepasakė girdėję, kad juos koneveiktų kunigas, tik iš spaudos sužinojo, kad jis buvo atvažiavęs gerokai anksčiau, prieš iškilmes, apžiūrėjo statinį ir atsisakė jį šventinti.

Kryžiaus statytojai nepasiklausė vietinių, ar mažam kaimui reikia ketvirto kryžiaus, ar reikia paminklu pagerbti dėl nelaimingo atsitikimo sudegusias sodybas? Tai ne Pirčiupiai, ne Klepočiai – jų nesudegino nei vokiečiai, nei rusai.

Mančiagirė yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, kur siekiama išlaikyti senųjų kaimų autentiškumą, etnografinę specifiką ir atmosferą. Kaimo kapinaitėse stovi daugiau kaip šimtą metų turintis kryžius, trys Tomo Miškinio kryžiai, kaime – kryžius prie buvusios Miškinio sodybos, Atgimimo laikais, 1990 metais, jo sūnaus Edvardo Miškinio ir kaimo vyrų pastatytas kryžius bei senasis tipiškas dzūkiškas kryžius, kurį reikėtų restauruoti. Įėjus ar įvažiavus į kaimą, jie nekrenta į akis, tarsi susilieja su kraštovaizdžiu, tarsi savaime būtų išdygę tarp kaimo namelių. Ir staiga – toks brutalumas, toks disonansas. Naujojo kryžiaus proporcijos ir „simboliai“ ant jo grubiai sudarko senąjį kaimą, jo darną, autentiką. Gal galėtų šio statinio vietą pakoreguoti Marcinkonių nacionalinio parko direkcijos atstovai ar rajono architektas, kad toks kryžius netaptų kaimo vizitine kortele.

Kodėl paminklinio kryžiaus projektas nebuvo viešai parodytas? Buvo galima pasitarti. Daugeliui kelia šypseną sudegusių sodybų vietoje „rasti“ daiktai. Ką rakino tokiomis spynomis pokario mančiagiriečiai? Kiek pamenam, ant pirkių durų užtekdavo pastatyti šluotą ar užkišti pagaliuką. Muziejininkui, surinkusiam tuos puodus ir šaukštus, būtume padėkoję ir pasiūlę juos eksponuoti ne ant kryžiaus, o atiduoti į Marcinkonių etnografinį muziejų.

Sakot, bombos skeveldra ir šoviniais įamžino partizanų atminimą. Ar pagalvojot, kaip gali jaustis pokariu žuvusiųjų nuo vienų ar kitų rankų artimieji. Daugelio mūsų dėdės, jauni, gabūs vyrai, žuvo mūšiuose, apsupti enkavedistų, nusišovė bunkeriuose. Ar reikia ant paminklų kabinti kulkas, atėmusias jiems gyvybes? Kaip galima garbinti mirtį nešančius ginklus. Sovietmečiu Varėnoje, partizanų krašte, stovėjo paminklas vadinamiesiems liaudies gynėjams – iš akmenų į dangų kylantys durtuvai. Galite įsivaizduoti, kokius jausmus daugeliui jis kėlė. Ačiū Dievui ir Sąjūdžiui, liko tik akmenys.

Paminklo statytojai, jūs net tų trijų partizanų vardų nežinojote. Kai jūsų per vadinamojo paminklinio kryžiaus atidarymą viešai paklausė, nė vienas nesugebėjot pasakyti. Tai apie kokį atminimą kalbate? Jeigu norėjot gražiai pagerbti žuvusiuosius partizanus, reikėjo ne tokį paminklinį kryžių statyti, o, pavyzdžiui, sutvarkyti kapelius, ant lentelės užrašyti žuvusiųjų partizanų vardus, kad juos žinotų ir dabartiniai, ir būsimieji mančiagiriečiai, pasodinti tris berželius. Tegul medžių šakose čiulba paukščiai…

Kaip gūdžiais sovietiniais laikais „Lietuvos ryte“ baigiamas straipsnis – senutė nueina nusišlapinti prie kapinių patvoryje sumestų kryžių... „Gal taip ir buvo, bet ar reikia tą rašyti. Tai Bažnyčios puolimas“, – piktinasi mančiagiriečiai. Marcinkonyse, kaip ir kitose kapinaitėse, nuo senų laikų žmonės, nuėmę nuo kapų laikinus medinius kryželius, sudeda į vieną krūvą. Prieš Vėlines, bendrai tvarkydami kapines, juos sudegina.

R. Jokimaitis rašo, kad senieji dzūkai yra gan konservatyvūs. Taip, tokie mes esame ir tuo didžiuojamės. Mes branginame mūsų tėvų, senelių atminimą ir jų tikėjimą.

Sename Mančiagirės kaime vienas priešais kitą stovi du kryžiai – naujasis ir senasis.

Naujasis – „modernusis“, nukabinėtas šaukštais, puodais, spynom, šoviniais... Nukryžiuotojo vietoje – liepsnos iš bombos skeveldros, virš jų – šoviniai. Prie tokio kryžiaus nesimeldžiama, nesimeldžiama pilvo ir mirties simboliams.

Senasis – mūsų senelių, su Nukryžiuotojo kančia, išpuoštas saulytėm, mėnuliukais, žvaigždutėm. Senasis Tomo Miškinio kryžius kelia žmogų aukštyn, į dangų, į Dievą...

Stovi kryžiai, vienas priešais kitą, kaip du siekiai, du tikėjimai... Kurį įsileisime į savo protus, į savo širdis?

Mančiagiriečiai, vietiniai, čia gimę, augę, ir miestiečiai,
čia vasarojantys Marytė Kavaliauskienė (Kvaraciejūtė)
Pranė Grigalavičienė (Leikauskaitė)
(iš viso 42 parašai)

© 2009 „XXI amžius“