|
Vilniaus grąžinimo Lietuvai 70-mečiui
Keliai į Vilniaus kraštą vedė ir pro Puorių kaimą
Kęstutis PRANCKEVIČIUS
|
Puorių kaimo senbuvis
Jonas Bareika prisiminimais
dažnai sugrįžta į tolimą praeitį
|
Valstybės sieną primena riboženkliai Tikriausiai nedaugelis keliauninkų, vykstančių iš Vilniaus pro Širvintas į Ukmergę ar Panevėžį, atkreipė dėmesį į Puorių kaimą. Ties Širvintomis prigludęs kaimas iki šiol slepia reikšmingą Vilnijos krašto istorijos tarpsnį, susijusį su mūsų tautos kovomis už Laisvę bei Nepriklausomybę. Lygumomis nusidriekiančiose pievose išlikusi griovelių juosta liudija, kad čia kadaise būta demarkacinės linijos, skyrusios mus nuo kaimyninės Lenkijos. Čia pat stovi ir gerai išsilaikęs medinis namas, lemtingais 19341939 metais priglaudęs Lietuvos valstybės pasienio tarnybos karius. Beje, senieji puoriškiai dar mena, kaip prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pro šią vietovę nuo vokiečių agresijos į Palangos pusę masiškai traukėsi lenkų kariai, o 1939 m. spalį iš Kauno į Vilnių žygiavo Lietuvos kariuomenė.
|
|
Taikanti ir vienijanti vienuolyno aura
Bronius VERTELKA
|
Palėvenio bendruomenės pirmininkė
Laimutė Juknevičienė (sėdi antra
iš kairės) su savo pagalbininkais
|
Palėvenės (Kupiškio r.) bendruomenė Palėvenys įsikūrusi XVIII amžiuje statytame buvusiame dominikonų vienuolyne. Mintis burtis į bendruomenę kilo prieš trejetą metų, vykstant kaimo šventei, į kurią susirinko apie 150 žmonių. Į bendruomenę susibūrė Palėvenės, Buivėnų ir Aukštaičių kaimų žmonės (pastarieji du baigia nykti). Nors prieš 15 metų buvo atliktas nedidelis vienuolyno pastatų remontas, tačiau jie ir toliau griuvo, be to, vėl viskas buvo išdraskyta. Bendruomenė, norėdama čia turėti savo kampelį, mašinomis vežė šiukšles, dirbo net žiemą. Kad galėtų rinktis atšalus orams, pasistatė krosnį. Sutvarkė ir vienuolyno didžiąją salę, įsivedė elektrą: čia vyksta šventės, pažymimi bendruomenės narių jubiliejai, čia susirinkus neprailgsta ilgi žiemos vakarai. Nors dauguma bendruomenės narių jau pensinio amžiaus, jiems netrūksta išmonės.
|
|
Anykščių bažnyčiai 100 metų
Sakralinio meno centras ir knyga apie šventovę
Dalia Tarandaitė
|
Anykščių Šv. apaštalo evangelisto
Mato bažnyčia žiemą
|
Šiemet sukako 100 metų, kai Anykščiuose buvo pastatyta didinga neogotikinė bažnyčia, pakeitusi iki tol parapijiečiams tarnavusią gerokai mažesnę ir kuklesnę barokinę šventovę. Ant stataus Šventosios upės kranto iškilusi raudonų plytų bažnyčia tapo ryškiausiu Anykščių panoramos akcentu, savotiška miesto vizitine kortele. Per šimtą metų, prabėgusių nuo bažnyčios pastatymo, ja rūpinosi, po karų ir gaisrų atstatinėjo, remontavo ir dekoravo ne viena karta joje dirbusių dvasininkų, kuriems talkino dailininkai ir amatininkai, aukomis ir kasdieniu darbu prie bažnyčios gražinimo prisidėję parapijiečiai. Jų dėka bažnyčia savo šimtmetį pasitiko tokia, kokią matome šiandien skoningai dekoruota, joje gausu nagingų meistrų ir profesionalių dailininkų sukurtų originalių sakralinės dailės kūrinių. Balandį Kultūros paveldo departamento sprendimu Anykščių bažnyčia kartu su šventoriaus tvora ir komplekse esančiais dailės kūriniais buvo paskelbta regioninės reikšmės nekilnojamąja kultūros vertybe.
|
|
Te neblėsta Staugaičių giminės atmintis
Audronė STAUGAITYTĖ
|
Staugaičių ainiai Tupikų kaime,
prie paminklinio akmens ir stogastulpio,
savo protėvių sodybos vietoje
|
Rugpjūčio 2 dieną Žvirgždaičių seniūnijoje (Šakių r.), Tupikų kaime, 1918 metų savanorio Jono Staugaičio, apdovanoto Vyčio kryžiumi, ir Juzės Prapuolenytės-Staugaitienės sodybos vietoje, kun. Algimantas Keina pašventino stogastulpį (skulptorius Algimantas Sakalauskas) ir paminklinį akmenį. Pasodinta medžių alėja ąžuolas, eglė ir keturios liepos. Visa šeima tėvai ir keturios dukros 1949 metais buvo ištremti į Sibirą, o sodyba 1979 metais galutinai sunaikinta.
|
|
|