| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vilniaus grąžinimo Lietuvai 70-mečiui Keliai į Vilniaus kraštą vedė ir pro Puorių kaimą Kęstutis PRANCKEVIČIUS
Valstybės sieną primena riboženkliai Tikriausiai nedaugelis keliauninkų, vykstančių iš Vilniaus pro Širvintas į Ukmergę ar Panevėžį, atkreipė dėmesį į Puorių kaimą. Ties Širvintomis prigludęs kaimas iki šiol slepia reikšmingą Vilnijos krašto istorijos tarpsnį, susijusį su mūsų tautos kovomis už Laisvę bei Nepriklausomybę. Lygumomis nusidriekiančiose pievose išlikusi griovelių juosta liudija, kad čia kadaise būta demarkacinės linijos, skyrusios mus nuo kaimyninės Lenkijos. Čia pat stovi ir gerai išsilaikęs medinis namas, lemtingais 19341939 metais priglaudęs Lietuvos valstybės pasienio tarnybos karius. Beje, senieji puoriškiai dar mena, kaip prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pro šią vietovę nuo vokiečių agresijos į Palangos pusę masiškai traukėsi lenkų kariai, o 1939 m. spalį iš Kauno į Vilnių žygiavo Lietuvos kariuomenė. Jaukioje troboje, kažkada glaudusioje Lietuvos pasieniečius, šeimininkaujančiam Puorių kaimo senbuviui Jonui Bareikai tie tolimi istoriniai įvykiai žinomi ne tik iš tėvų pasakojimų dar būdamas paaugliu, jis regėjo, kaip bebaimiai mūsų pasieniečiai saugojo valstybės sieną nuo klastingų kaimynų, kentė jų patyčias. Jau beveik devintą dešimtmetį pasiekusio pašnekovo nuomone, šalies bei rajono valdžia jau seniai galėjo pasirūpinti šių istorinių įvykių įamžinimu. Nors apie tai ne kartą kalbėta, tačiau pažadai gal ir būtų likę tušti, jei ne vyresniojo sūnaus Gedimino ryžtingas užmojis. Sostinėje gyvenantis G. Bareika savo iniciatyva prieš keletą metų buvusioje pasienio zonoje pastatė įspūdingą koplytstulpį ir atminimo lentą, įamžinusią pirmųjų Lietuvos pasieniečių veiklą šiame krašte. Troboje šeimininkavo pasieniečiai Šiai trobelei, menančiai istorinius įvykius, jau beveik 80 metų ją pastatė mano būsimas uošvis Kostas Žukauskas. Nagingo ir darbštaus žmogelio būta, valdžiusio apie 65 hektarus žemės. Norėdamas greičiau atsistoti ant kojų, apie 1926 metus išvyko į JAV, ten uosto prieplaukoje dirbo kroviku. Po kelerių metų praturtėjęs grįžo į tėvynę, pastatė šį namą, dar keletą pastatų ir sėkmingai ūkininkavo, guviai, lyg istorijos mokytojas atsiminimais dalijosi Puorių kaimo senbuvis Jonas Bareika. Matyt, likimo taip buvo skirta, kad vos išdygusi Žukauskų troba tapo Lietuvos pasienio tarnybos buveine. Pašnekovas priminė, jog lenkams dar 3-ojo dešimtmečio pradžioje okupavus didesnę dalį Vilnijos krašto, Širvintų miestelis su keliomis apylinkėmis tik per atkaklias kovas atiteko Lietuvai. Iki 1923 m. pavasario Tautų Sąjungos sprendimu toje vietovėje buvo nustatyta laikinoji neutrali 6 kilometrų pločio zona. Per tą laiką Puorių, Avižonių, kitų kaimų gyventojams itin dažnai tekdavo gintis nuo lenkų karių antpuolių, plėšimų. Tik sunaikinus žiaurumu pagarsėjusią lenkišką Sartono-Virbalio partizanų grupuotę, širvintiškiai atsikvėpė. 1923 m. balandį neutrali zona buvo panaikinta ir padalyta pusiau: Širvintos su Puoriais ir dar kelios apylinkės atiteko Lietuvai. J. Bareikos pasakojimu, būtent čia netrukus ir buvo įkurti pasienio kontrolės punktai, vadinti barais. Ilgesnį laiką mūsų pasieniečiams buvo tikras vargas nei savo pastogės, nei būstinės jie neturėjo glaudėsi varganuose vagonėliuose. Kostas Žukauskas, Ignas Janukaitis, kiti kaimynai greitai sumojo, kad reikia savo tėvynės gynėjams kuo nors padėti. Tiek uošvis, tiek kiti sodiečiai savo trobas išnuomojo pasieniečiams. Žemesnio rango kariai apsigyveno pas vienus kaimynus, o mūsų namuose patys baro viršininkai glaudėsi. Aname gale dar išlikęs kambarys su krosnimi, kuriame buvo įsikūrę pasieniečiai. Su jais visas kaimas kuo puikiausiai sugyveno, vieni kitus suprasdavo, padėdavo. Mūsų kaimynams dažnai prireikdavo vykti į čia pat lenkų užgrobtas teritorijas ir ten dirbti savo žemę, kirsti mišką. Be leidimo nė žingsnio, tad Lietuvos pasieniečiai viską laiku sutvarkydavo, jokių problemų nebūdavo, pasakoja Jonas Bareika. Kentė kaimynų provokacijas Pasidomėjus apie vietos gyventojų santykius su kaimynais lenkais, senojo puoriškio akys mįslingai nukrypo į palaukės pusę, kur už gero šimto metrų matyti išlikę demarkacinės linijos riboženkliai. Pašnekovo atmintyje atgijo 1937 metų įvykiai. Lenkijos valdžia pradėjo diktuoti savo sąlygas Lietuvai, vertė ją pasirašyti taikos sutartį. Tačiau Vilniaus krašto netekusi Lietuva neskubėjo pildyti įžūlios kaimynės užgaidų. Lenkai, pasak J. Bareikos, aišku, nesnaudė savo politinės valdžios inspiruoti ėmėsi provokacijų. Vieną rudens naktį lenkų pasieniečiai pagrobė mūsų pasienio tarnybos sargybinį J. Malecką, kilusį iš Kaišiadorių krašto, ir ilgokai kalino jį Lukiškėse. Tiktai po metų Lietuvos valdžia už kone 1 mln. litų išpirką atgavo savo pasienietį. Beje, priminsiu, jog į pasalą drauge su Malecku tą naktį buvo patekęs dar vienas mūsų pasienietis, bet šis spėjo šūviais apsiginti nuo lenkų. Besigindamas nušovė vieną priešininkų pasienietį. Tai tuomet iš Lenkijos toks triukšmas pasigirdo, vienas po kito pasipylė ultimatumai, žodžiu, kone iki karo stovio buvo prieita! tęsė pasakojimą senolis. Prekyba sienų nežinojo Pasiteiravus, kaip su paprastais lenkais lietuviai sugyveno, ar buvo tarp jų užsimezgę kokie nors ryšiai, senasis puoriškis pripažino, jog skirtingai nuo lenkų aukštuomenės, su eiliniais žmonėmis santykiai klostėsi kur kas paprasčiau. Nepaisant įvairių pavojų, pasienyje kunkuliavo savitas, kone romantiškais nuotykiais paženklintas gyvenimas. Už tam tikrą mokestį pasieniečiai tiek lietuviams, tiek lenkams, apsikrovusiems skirtingomis prekėmis, leisdavo vykti vieniems pas kitus. Mūsiškiams labiausiai rūpėjo įsigyti drabužių, avalynės, dviračių, kitų pramoninių gaminių, kurių Lietuvoje dažnai stigdavo arba jie būdavo labai brangūs. O kaimynai, žinoma, vertino lietuvišką maistą miltai, cukrus, mėsa, kiti produktai Lenkijoje tada kainavo kur kas brangiau, todėl bemat ištirpdavo iš mūsų prekeivių rankų. Tačiau labiausiai lenkai laukdavo rūkalų pasirodo, vietos valdžia lenkų ūkininkams anuomet griežtai draudė auginti taboką. Nepaklusniųjų laukdavo didžiulės baudos arba net kalėjimas... Į tą tolimą praeitį nugrimzdo daugybė įvairiausių įvykių. Per tą laiką visokiausių išbandymų teko patirti mūsų mažai valstybėlei: vieni okupantai pakeitė kitus. Galbūt tik per Dievo Apvaizdą tapę laisvi, sugebėsime pasimokyti iš tų praeities klaidų ir jų, tikėkimės, ateityje išvengsime, viliasi Puorių kaimo gyventojas Jonas Bareika.
Širvintų rajonas
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |