| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Te neblėsta Staugaičių giminės atmintis Audronė STAUGAITYTĖ
Rugpjūčio 2 dieną Žvirgždaičių seniūnijoje (Šakių r.), Tupikų kaime, 1918 metų savanorio Jono Staugaičio, apdovanoto Vyčio kryžiumi, ir Juzės Prapuolenytės-Staugaitienės sodybos vietoje, kun. Algimantas Keina pašventino stogastulpį (skulptorius Algimantas Sakalauskas) ir paminklinį akmenį. Pasodinta medžių alėja ąžuolas, eglė ir keturios liepos. Visa šeima tėvai ir keturios dukros 1949 metais buvo ištremti į Sibirą, o sodyba 1979 metais galutinai sunaikinta. Prieš tai Žvirgždaičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje kun. A. Keina aukodamas šv. Mišias už šios šeimos gyvuosius ir mirusiuosius homilijoje kalbėjo apie 1918 metų savanorių, pokario partizanų pasišventimą ir auką vardan Tėvynės laisvės. Jonas ir Juzė Staugaičiai savo dukroms Onutei, Kazimierai, Kristinai, Aldutei skyrė daug dėmesio. Prie ratelio susispietusias mergaites mokė poterių, sekė pasakas, deklamavo Strazdo, Maironio, Vaičaičio ir kitų poetų eiles, pasakojo apie Nepriklausomybės kovose kovojusį tėvelį, buvusius savanorius dėdes Prapuolenius. Vakarais prie žibalinės lempos motina audė, siuvinėjo, o jos darželis Tupikų kaime buvo gražiausias. Jaunystėje aktyvi pavasarininkė, vėliau katalikų moterų draugijos narė. Tėvas buvo tikras auksarankis. Nuo trejų metų likęs našlaičiu, išmoko staliaus, dailidės ir kalvio amato bei kitokių ūkio darbų, 1918 metais tapo savanoriu. Apie šį narsų šaulį rašė tuometinė spauda. Savanoris J. Staugaitis gavo žemės, ją išnuomojo, su šeima gražiai ir sumaniai ūkininkavo dešimties hektarų ūkyje. 1944 metais grįžtant frontui, Staugaičių šeima buvo išblaškyta. Šiandien vyriausioji Juzės ir Jono Staugaičių dukra Onutė, išgyvenusi savo šeimos tragediją, prisiminimuose liudija tų metų įvykius. Ne tik tėvai, bet ir seserys jau amžinybėje. Onutę Staugaitytę-Staugaitienę dar 1946 metais iš Šakių Žiburio gimnazijos suolo išsivežė saugumiečiai. Griškabūdžio kalėjimas buvo pirmoji vargo ir kančių landynė, į kurią saugumiečiai ją atvežė. Moteris prisimena: Uždaryta Griškabūdžio tvarte, naudojamame daboklei, sužinojau, kad kitoje patalpoje, kur prigrūsta stačių vyrų kaip silkių statinėje, baisiomis antisanitarinėmis sąlygomis yra ir Albinas (dabartinis jos vyras). Už mūsų tvarto buvo vadinamoji lavoninė. Pro daboklės langelį matėme, kaip vieną po kito per kiemą nešė į ją mirusiųjų nukankintų vyrų lavonus. Vėliau Marijampolės kalėjimas, Vilniaus paskirstymo punktas, o po kurio laiko traukinys ją vežė vis tolyn nuo gimtosios tėvynės. Onutė buvo nuvežta į Kengyro lagerį Karagandos srityje. Onutės tėveliai, seserys taip pat išgyveno savo dalią prie Baikalo, Irkutsko srityje. Sesers Kazimieros šeimai buvo lemta įsikurti Sibiro miškų apsuptame Kačergato kaimelyje, Irkutsko srityje. Čia gimė jos vaikai. Vyriausias Kazimieros sūnus Benjaminas miškininkystės mokslus baigė Irkutske, o 1976 metais sugrįžęs į Lietuvą tęsė studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, miškininkystės fakultete. Baigęs mokslus, dirbo girininku Salagirio girininkijoje. Kartu su Benjaminu apsigyveno ir dirbo eiguliais iš Sibiro grįžę tėvai. Benjaminas vedė žmoną iš Dusetų apylinkės ir pradėjo dirbti girininku Dusetų girininkijoje. 1995 metais buvo išrinktas Zarasų rajono meru, o po poros metų paskirtas Lietuvos Respublikos Generalinės miškų urėdijos prie Žemės ir miškų ūkio ministerijos generaliniu miškų urėdu. Rugpjūčio 2 dieną iš Kauno, Onutės ir Albino Staugaičių kiemo, Lietuvos ir Estijos vėliavėlėmis papuoštomis mašinomis į Žvirgždaičius vyko Juzės ir Jono Staugaičių dukrų vaikai ir anūkai. Iš Estijos atvyko vaikai, anūkai ir nė metų neturintis proanūkis. Kiti artimieji atvyko iš Vilniaus. Aplankyta Juzės ir Jono Staugaičių, kitų artimųjų kapai, stabtelėta prie buvusio Griškabūdžio kalėjimo, susikaupta prie Tauro apygardos Žalgirio rinktinės žuvusių partizanų vietos. Prie paminklinio akmens buvo apmąstytas šeimos likimas, pasimelsta ne tik už Staugaičius, bet ir visus artimuosius. Prie paminko Onutė Staugaitienė ir sesers Kazimieros sūnus Benjaminas užkasė anglies gabalėlį, kurį grįžusi iš Sibiro paėmė sudegusios sodybos vietoje ir išsaugojo. Kristinos sūnus Rainis Toom atvežė saujelę žemės iš Estijos ir atgal išsivežė lietuviškos žemės grumstelį. Į šį susibūrimą atvyko ir buvę kaimynai. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro vyskupo Justino Staugaičio (18661943) dukterėčia prisiminė vaikystės dienų išdaigas. Mat abiejų šeimų žemes skyrė bendras tvenkinėlis, vaikams teikęs daug džiaugsmo. Kai per Antrąjį pasaulinį karą sudegė Žvirgždaičių bažnyčia, Juzės ir Jono Staugaičių klėtelėje buvo įrengtas altorius ir aukojamos šv. Mišios. Tik 1957 metais per naktį Žvirgždaičių kapinaitėse buvo pastatytas koplyčios karkasas ir po kurio laiko apklotas. Sovietiniai pareigūnai į statinį nesikėsino. Staugaičių klėtelėje pamaldos vyko iki šeimos ištrėmimo. Kun. A. Keina pašventinęs paminklinį akmenį ir stogastulpį, pasidžiaugė giminės puoselėjamomis tradicijomis, linkėjo tautinio atsparumo palaikant religinius ir tautinius papročius. Po renginio Zyplių dvare dar ilgai dalijosi prisiminimais prie kavos ir valgiais nukloto stalo, bendravo su Lukšių seniūnu V. Cikana.
Šakių rajonas
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |