Pirmasis puslapis
Atgarsiai
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius užbaigė Afrikai skirtą Vyskupų Sinodą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI vadovauja Sinodo asamblėjos uždarymo pamaldoms

Sinodo rezultatus spaudos konferencijoje aptaria Abudžos (Nigerija) arkivyskupas Džonas Olorunfemis Onaijekanas (dešinėje) ir Kairo (Egiptas) chaldėjų katalikų vyskupas Jusefas Ibrahimas Sarafas

Afrikos Sinodo dalyviai dalinasi įspūdžiais

Džiaugsmas dėl bažnytinio gyvenimo aktyvumo

Iškilminga šv. Mišių auka Vatikane užbaigęs Afrikai skirtą antrąją Vyskupų Sinodo asamblėją, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad maldingas susitikimas ir jo įžvalgos buvo svarbios ne tik sparčiai augančiai ir sudėtingomis socialinėmis sąlygomis egzistuojančiai kontinento katalikų bendruomenei, bet ir Visuotinei Bažnyčiai. Tris savaites trukusio ir spalio 25 dieną pasibaigusio Sinodo tema buvo „Afrikos Bažnyčia susitaikymo, teisingumo ir taikos tarnystėje“. Asamblėjos posėdžiuose, po kurių Šventajam Tėvui buvo pateikti susitikimo baigiamojo dokumento siūlymai – Posinodinio apaštalinio paraginimo – rengimui, dalyvavo 33 kardinolai, 79 arkivyskupai ir 156 vyskupai. Šiems Šventajam Sostui, Afrikai ir kitiems kontinentams atstovavusiems hierarchams pagelbėjo gausus būrys Popiežiaus paskirtų ekspertų – kunigų, vienuolių ir pasauliečių, vyrų bei moterų.

Po asamblėjos uždarymo pamaldų susitikęs su piligrimais Šv. Petro aikštėje vidurdienio „Viešpaties Angelo“ maldai Šventasis Tėvas pasakė, kad pasibaigusio Sinodo tėvai, kurie buvo atvykę iš kiekvienos Afrikos šalies, pristatė turtingą vietinių Bažnyčių tikrovę. Visi jie džiaugėsi afrikiečių krikščionių bendruomenių kiekybiniu ir kokybiniu augimu, kuris atspindi žemyno bažnytinio gyvenimo dinamiką. Galima kalbėti netgi apie misijų proveržį, kad palyginus neseniai į Afriką misionierių atneštas tikėjimas dabar gimdo savąją Evangelijos skleidimo dvasią ir jau afrikiečiai misionieriai vyksta apaštalauti į kitus kontinentus (taip pat į Europą ir Ameriką).

Primindamas Vyskupų Sinode svarstytas aktualijas, Benediktas XVI ypač akcentavo šeimos, kaip pirminės visuomenės ląstelės, vertybę, kuriai dabar iškilusi grėsmė dėl Afrikai svetimų ideologinių tendencijų. Ypač šį spaudimą jaučia jauni žmonės, kuriuos stengiamasi suvilioti išoriškai patraukliomis, bet žmogiškajai prigimčiai ir krikščionybei priešingomis nuostatomis. (Plačiau apie Afrikos vyskupų siūlymus gyvybės kultūros stiprinimui rašoma laikraščio „Pro vita“ priede.) Dėl to Bažnyčia su atnaujintu uolumu yra pasirengusi Juodajame žemyne skelbti Evangelijos mokymą ir socialiai veikti, kad būtų sukurta žmogaus verta egzistencija, kalbėjo Šventasis Tėvas, dalyvavęs beveik visuose Sinodo plenariniuose posėdžiuose ir atidžiai klausęsis afrikiečių vyskupų pasisakymų.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad rengiantis Afrikai skirtai Vyskupų Sinodo asamblėjai popiežius Benediktas XVI kovo mėnesį su apaštaliniu vizitu pats buvo nuvykęs į tą žemyną. Tada Kamerūne ir Angoloje jis realiai susipažino su afrikiečių tautų gyvenimu, bendravo ne tik su vyskupais, bet ir su paprastais gyventojais. Todėl kreipdamasis į Afrikos žmones, ypač į tuos, kurie išpažįsta krikščionių tikėjimą, Šventasis Tėvas paragino juos atidžiai susipažinti su Sinodo dokumentais, nes juose atsispindi afrikiečių tautų patyrimas, lūkesčiai ir planai, siekiant ne tik materialinės, bet ir dvasinės gerovės. „Brangūs broliai ir seserys, kurie klausote mane iš Afrikos, – kalbėjo Popiežius piligrimams Šv. Petro aikštėje. – Jūsų maldoms patikiu Sinodo tėvų darbo vaisius ir drąsinu jus Viešpaties Jėzaus žodžiais: būkite druska ir šviesa mylimoje Afrikos žemėje!“

Daugiau drąsos ir pasitikėjimo Dievu

Prieš tai su Sinodo tėvais aukotų šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas komentavo tos dienos Evangelijos skaitinius, sakydamas, kad Jeremėjo pranašystė, kad Dievas išves savo tautą iš Egipto nelaisvės į pažadėtą gerovės žemę, yra vilties žinia ir negandas kenčiantiems Afrikos žmonėms. „Kas yra ta žemė? Ar tai nėra susitaikymo, teisingumo ir taikos Karalystė, į kurią pašaukta visa žmonija?“ – klausė Benediktas XV. Pabrėždamas, kad Dievo planas nesikeičia ir kad visų istorijos permainų tikslas yra laisvės ir taikos Karalystė visiems, jis aiškino, kad Viešpats yra ypač dėmesingas tiems, kurie tos laisvės ir taikos neturi, kurių žmogiškasis orumas yra nuolat pažeidinėjimas. Kaip tik tokie yra broliai ir seserys Afrikoje, kenčiantys dėl skurdo, epideminių ligų, neteisingumo, smurto konfliktų ir prievartinės migracijos.

Aptardamas skaitinį iš šv. Morkaus evangelijos, kuriame kalbama apie stebuklingą įtikėjusio neregio Bartimiejaus išgydymą, Šventasis Tėvas aiškino, kad Jėzaus patvirtinimas: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Mk 10, 52), tinka ir Afrikos Bažnyčiai, kuri priėmė vilties žinią ir šviesą, kad eitų keliu, vedančiu į Dievo Karalystę. „Tikėjimas į Jėzų Kristų – jeigu gerai suprastas ir praktikuojamas – veda žmones ir tautas į tiesą, arba, naudojant Sinodo temos žodžius, į susitaikymą, teisingumą ir taiką“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Kaip Evangelijos personažas Bartimiejus, taip ir Bažnyčia tampa šviesos liudytoja, susitaikiusių asmenų bendruomene, kurioje negali išlikti etninė, lingvistinė ar kultūrinė priešprieša.

Nurodydamas į evangelinį paraginimą Bartimiejui – „Drąsos! Kelkis ir eik!“ – Šventasis Tėvas skatino Afrikos vyskupus savo pastoracinėje veikloje naudotis ir Bažnyčios socialiniu mokymu, ypač jo paties enciklikos „Caritas in Veritate“ bei pirmtako Pauliaus VI istorine enciklikos „Populorum Progressio“ nuostatomis. Mokymas, kad tautų vystymasis vyktų gerbiant vietines nacionalines kultūras bei saugojant gamtinę aplinką, ypač aktualus dabartinėmis globalizacijos sąlygomis. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad į globalizaciją nereikia žiūrėti, kaip į nevaldomas fatališkas jėgas, bet kaip į „žmogišką realybę, kuri gali būti keičiama pagal vieną ar kitą kultūrinę poziciją“.

Pažymėjęs neatidėliotinos tolesnės evangelizacijos poreikį, apie ką daug buvo kalbama pasibaigusioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, popiežius Benediktas XVI ragino afrikiečių vyskupus skatinti žemyno žmonių ir tautų susitaikymą, taikiai spręsti konfliktus. „Tai yra privaloma sąlyga kuriant Afrikoje teisingus žmonių santykius ir ilgalaikę taiką, gerbiant visų ir kiekvieno teises“. Šioje 3-iojo tūkstantmečio misijoje yra ne tik Afrikos, bet visos Katalikų Bažnyčios piligrimystė, todėl yra svarbus bendras maldos ir veiklos solidarumas bei dangaus šventųjų globa. „Drąsos! Kelkis Afrikos žemyne! – kvietė baigdamas homiliją Šventasis Tėvas. – Su atnaujintu entuziazmu priimk skelbiamą Evangeliją, kad Kristaus veidas galėtų spindėti tavo tautų kultūrinėje bei kalbinėje įvairovėje“.

Reikia pastoracijos ir politikos pusiausvyros

Reikšmingas pastabas popiežius Benediktas XVI išsakė ir išvakarėse, šeštadienį, Sinodo asamblėjos uždarymo proga sukvietęs jos dalyvius prie bendro pietų stalo. Dėkodamas Viešpačiui už nuveiktus darbus bei akivaizdžiai patvirtintą tarpusavio bendrystę, jis priminė, kad Vyskupų Sinodas, skirtas susitaikymui, teisingumui ir taikai, buvo nemažas iššūkis. Pirmiausia dėl jo ryškaus politinio pobūdžio. Tikras susitaikymas, teisingumas ir taika „nėra įmanomi be gilaus širdies apvalymo, minties atnaujinimo bei atsivertimo“. Taigi, nors čia svarbūs dvasiniai dalykai, susitaikymo su Dievu poreikis, bet politinis matmuo taip pat yra visiškai realus, nes galutinis sprendimas teisingumo ir taikos atstatymui priklauso politikos sričiai.

Todėl vyskupai neišvengiamai susiduria su perdėtu temos politizacijos pavojumi ir noru kalbėti labiau ne apie pastoraciją, bet apie politiką, kas nėra mūsų kompetencijoje, aiškino Šventasis Tėvas. Tačiau jis nurodė ir kitą pavojų, kada bėgant nuo politikos kyla pavojus užsidaryti dvasiniame pasaulyje ir atotrūkti nuo realaus gyvenimo. Ganytojui ir šis nukrypimas yra nepriimtinas, nes jo mokymas, nors ir iš Dievo bei Evangelijos perspektyvos, turi būti susietas su tikrove, nagrinėti realias problemas, kad ir nepateikiant sprendimo detalių, kurios priklauso politikams.

Šią pusiausvyrą, popiežiaus Benedikto XVI nuomone, sėkmingai išlaikė pasibaigusi Vyskupų Sinodo asamblėja ir tai atsispindės ir vėlesniame Posinodiniame apaštaliniame paraginime, kuris dabar bus pradėtas rengti. Šventasis Tėvas taip pat pranešė, kad Afrikai skirto Vyskupų Sinodo pagrindinį pranešėją (generalinį relatorių) Ganos kardinolą Piterį Kodvą Apiją Turksoną jis nusprendė paskirti Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininku vietoj dėl amžiaus atsistatydinančio italo kardinolo Renato Martino. (Iki šiol Keipkosto arkivyskupijai vadovavusiam kardinolui P. Turksonui neseniai sukalo 61-eri ir jis yra jauniausias afrikietis Kardinolų Kolegijos narys. Dabar nemažai kalbama, kad ateityje Popiežiumi gali būti renkamas Afrikos Bažnyčios hierarchas ir kaip tik šis kardinolas minimas tarp pagrindinių kandidatų.) Beje, Šventojo Tėvo minėtos pastabos dėl pastoracijos ir politikos pusiausvyros svarbos yra kaip tik aktualios Popiežiškajai teisingumo ir taikos tarybai, kuriai dabar vadovaus kardinolas P. Turksonas.

Pasirengimas dalintis dvasiniais turtais

Rengti pagrindinį posinodinį dokumentą popiežiui Benediktui XVI padės sudaryta speciali 15 narių Vyskupų Taryba, kurios dvylika narių išrinko Sinodo tėvai ir tris paskyrė pats Šventasis Tėvas. Į šią Tarybą kartu su kardinolu P. Turksonu taip pat įeina Durbano (Pietų Afrika) arkivyskupas kardinolas Vilfridas Foksa Napjeras, buvęs Dieviškojo kulto ir Sakramentų kongregacijos prefektas Nigerijos kardinolas Frensis Arinzė, Dakaro (Senegalas) arkivyskupas Teodoras Adrinas Saras, Nairobio (Kenija) arkivyskupas kardinolas Džnas Ndžue, Kinšasos (Kongas) arkivyskupas Loranas Monsengva Pasimija, Songejos (Tanzanija) arkivyskupas Norbertas Vendelinas, Abudžos (Nigerija) arkivyskupas Džonas Olorunfemis Onaijekanas, Gitagos (Burundis) arkivyskupas Simonas Ntamvana, Bamendos (Kamerūnas) arkivyskupas Kornelijus Fontamas Esna, Antanaryvo (Madagaskaras) arkivyskupas Odonas Mari Arsenas Razanakolona, Kairo (Egiptas) chaldėjų katalikų vyskupas Jusefas Ibrahimas Sarafas, Tuniso (Tunisas) vyskupas Marunas Eliasas Lahamas, Saro (Čadas) vyskupas Edmondas Džitangaras, Čimonijo (Mozambikas) vyskupas Franciskas Žoao Silota.

Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviai taip pat paskelbė tradicinį tokiais atvejais „Kreipimąsi į Dievo tautą“, kuriame išdėsto savo požiūrį į Afrikos visuomeninio ir bažnytinio gyvenimo aktualijas. Jame atkreipiamas dėmesys, kad pasaulį ištikusi ekonominė krizė ypač skaudžiai palietė Juodąjį kontinentą, kuriame gilūs socialiniai kontrastai jau buvo ryškūs ir anksčiau. Pažymimas papiktinantis faktas, jog nuo bado, ligų ir skurdo Afrikoje kasdien miršta tūkstančiai žmonių, nors žaliavų šis kontinentas turi bene daugiausiai pasaulyje. Kad šis potencialas būtų panaudotas bendrosios gerovės kūrimui, būtina kovoti su klestinčia korupcija ir taikiai spręsti tarptautinius ir vidaus pilietinių konfliktų klausimus. Šiame kontekste Afrikos Bažnyčia yra pasirengusi aktyviai darbuotis, skelbdama atlaidumą ir susitaikinimą Evangelijos mokslo šviesoje.

Dėl to pabrėžiamas būtinumas stiprinti Afrikoje atitinkamas bažnytines struktūras, rūpintis kunigų formacija (jų pašaukimai yra gausūs), skatinti šeimų sielovadą. Afrikiečiai ganytojai taip pat kreipiasi į tarptautinę bendruomenę, kad būtų tęsiama humanitarinė parama ir sprendžiamos aštrios politinės bei karinės Somalio, Ugandos, Sudano problemos, kartais dėl masinių žudynių prilyginamos genocidui. Kreipimesi primenami popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, kad Afrika yra žmonijos „dvasinis plautis“ ir kuriais pabrėžiamas žemyno tautų noras šiuo turtu dalytis su visu pasauliu.

© 2009 „XXI amžius“