|
Artėja Vėlinės
Artėja Vėlinės mirusiųjų (ir žuvusiųjų) pagerbimo diena. Mirtis natūralus žmogaus likimas, kurio neišvengsime nė vienas. Bet ar mes patys nenaikiname savęs anksčiau laiko? Kitose šalyse katalikai ir kiti dori piliečiai aktyviai kovoja su tautos naikinimą įteisinančiais abortais, o Lietuvoje vis dar tebegalioja mirties kultūros įstatymas, kuriuo prieš daugiau nei 50 metų, dar sovietinės okupacijos metais, buvo įteisinti abortai. Dėl to įstatymo Lietuva neteko keleto milijonų žmonių. O kiek mūsų tautiečių žūsta nuo nelaimingų atsitikimų, nuo piktų žmonių rankos, dėl apsileidimo ir dorovės nesilaikymo. O dar kiek netekome per ilgiausią ir tragiškiausią okupaciją
Antradienį Kaune ir ketvirtadienį Vilniuje minėjome Vengrijos revoliuciją, vykusią 1956 m. spalio 23 lapkričio 4-ąją, ir jos atgarsius Lietuvoje 1956 ir 1957 metų Vėlinių įvykius. Buvusiose Kauno miesto kapinėse prie akmens, įamžinančio Vengrijos sukilimo dalyvių auką ir mūsų solidarumą, Vengrijos Respublikos ambasadorius Peteris Noško-Horvatas (Péter Noszkó-Horvath) taip įvertino lietuvių pasiryžimą apginti vengrų ir lietuvių laisvę: Lietuvoje buvo žmonių, kurie tamsiausiomis mūsų istorijos dienomis nebojo įkalinimo ir deportacijos pavojų ir garsiai šaukė: tegyvuoja Vengrijos laisvė! Jų balsas buvo toks stiprus, jog buvo išgirstas mūsų širdyse už tūkstančių mylių. Minėjime kalbėjęs Kauno meras Andrius Kupčinskas vengrų tautos sukilimą apibūdino kaip tikro patriotizmo ir tikros drąsos proveržį, kurį mes visi, buvusieji sovietinio režimo kaliniai, prisimename pernelyg retai, ir vis dar pernelyg menkai esame įvertinę šio neabejotinai fundamentalaus Europos istorijai sukilimo svarbą. /.../ 1956-ųjų Kaunas Vėlinių vakarą, skanduojantis Laisvę Vengrijai, Laisvę Lietuvai. 1957-ųjų Kaunas, kai Vėlinių vakarą tūkstančiai žmonių, prasibrovę pro KGB specialiuosius būrius, kurie taip bijojo, kad nebūtų pakartoti Vengrijos įvykiai, pagerbė paminklą Lietuvos kariams. 1972-ųjų Kaunas ir gyvasis Romo Kalantos fakelas, lyg 1969-ųjų Vengrijos studento Sandoro Bauerio degančios aukos aidas.
Dauguma apie istorinių įvykių reikšmę susimąstome retai. Išties, ar ne per mažai mes žinome savo istoriją, ar ne per mažai vertiname savo tautos didybę? Ar ne per mažai žinome ir kitų tautų istoriją? Mes dažnai didžiuojamės Lietuva nuo marių iki marių, bet pamirštame, kad dar neseniai didingus žygius darė ir nueinanti karta, kurios atstovų didžius darbus dažnai pamirštame. Šiomis dienomis gana triukšmingai paminimas Vilniaus atidavimo (grąžinimo) Lietuvai 70-metis. Kodėl taip garsiai minimas šis draugiškas SSRS gestas? Kodėl mums užteko valios susilaikyti nuo padėkos sovietams prieš 10 ar 20 metų (1999 ir 1989 metais), o dabar savotiškai praskydome? Juk nevalia pamiršti, kad Vilniaus grąžinimas Lietuvai 1939 m. spalyje tebuvo lietuviams ir kitoms tautoms labai brangiai kainavęs Sovietų Sąjungos geopolitinis žaidimas, tiksliau ką tik pasirašyto slapto Molotovo-Ribentropo pakto, padalijusio Europą į dvi įtakos sferas, realizavimo pradžia. Garsiai ir iškilmingai minint Vilniaus grąžinimą būtina atminti, kad taip buvo pradėtas okupacijos planas: kartu su vadinamuoju sugrąžinimu Lietuva turėjo pasirašyti žeminančią sutartį, leidžiančią į jos teritoriją įvesti net 20 tūkst. Raudonosios armijos kariškių, kurie nepraėjus ir metams, 1940 m. birželio 15-ąją, kartu su kitais sovietiniais daliniais okupavo Lietuvą. Ir tada prasidėjo lietuvių ir kitų čia gyvenančių tautų kančios: Lietuva neteko didelės dalies aktyviausių, patriotiškai nusiteikusių savo piliečių. Ne veltui sovietiniuose žemėlapiuose, išleistuose dar 1939 metais, Lietuva jau buvo pažymėta kaip SSRS teritorija. Šis planas atitiko tautų diktatoriaus Stalino užmačias. Šį trečiadienį per Lietuvos radiją kalbėjęs publicistas Vilius Bražėnas priminė Stalino žodžius, kuriuose išsakyta komunistinio totalitarizmo ir apskritai globalizmo esmė: Jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos kartos pasididžiavimą savo tauta ir patriotizmą, mes būsime nužudę tą tautą. Juk netrukus po Vilniaus grąžinimo Lietuva patyrė tokį genocidą, kurio nesulaukė jokia tauta. Be abejo, lietuviai visada siekė, kad Vilnius, amžinoji Lietuvos sostinė, priklausytų Lietuvai, ir todėl jo sugrąžinimas, dar nenuspėjant to sugrąžinimo pasekmių, buvo džiugiai sutiktas: lietuvių kariškių būriai buvo džiaugsmingai sutinkami vietos lietuvių ir nelietuvių. Įdomus paradoksas ir iškalbingas faktas: vienoje nuotraukoje, pasirodžiusioje laikraštyje dar sovietiniais laikais, tarp iškilmingai į Vilnių įžygiuojančių ir gyventojų pasitinkamų Lietuvos karių buvo ir tada neįvardintas karininkas Jonas Simaška. Kaip žinoma, jau po septynerių metų Lietuvos karininkas J. Semaška Vilniuje, KGB kalėjimo kameroje buvo užkapotas kirviu. Panašių aukų Lietuvoje netrukus po Vilniaus grąžinimo buvo tūkstančiai. Tai ar verta taip pompastiškai minėti okupacijos plano įgyvendinimo pradžią? Gal vertėtų kukliau pažymėti tokias datas?
Mūsų tauta nepaliaujamai mažėja. Pagal prognozes, 2050 metais Lietuvoje gyvens gal tik 2,5 mln. lietuvių. Tiesa, juos tikriausiai pakeis kitų tautų ar net rasių atstovai. Stebint, kiek daug tautiečių palieka tėvynę, kuria šeimas su kitų tautų, rasių, tikėjimų atstovais, vilčių dėl lietuvių tautos perspektyvų, nepaisant gražių partinių programų, lieka labai nedaug. Dar visai neseniai stiprioje išeivijoje klostosi itin nepalankios jai tendencijos. Jau rašėme apie kelių lietuviškų bažnyčių uždarymą JAV. Tas procesas vis gilėja. Tik gražiu atminimu liko prieškario laikai, kai tuometinė Vyriausybė statė lietuviškas mokyklas net tolimoje Brazilijoje. Dabar lietuviškos mokyklos uždaromos netgi Lietuvoje.
Tačiau tautai iškilusios grėsmės tegul netampa neviltimi. Vėlinės tai perėjimas į kitą pasaulį tuo tikėjo senovės lietuviai. Tikėkime ir mes, krikščioniškos kultūros nešėjai.
© 2009 XXI amžius
|