|
Žmogus ir žemė Lietuvos stiprybės aruodas
Ekonominės krizės sąlygomis Lietuvoje sprendžiant valstybės biudžeto, sveikatos apsaugos ir švietimo reformų, energetikos problemas, kai kurie kiti svarbūs pamatiniai tautos galios stiprinimo svertai yra palikti savieigai. Nekreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvoje katastrofiškai mažėja gyventojų ir dirbančiųjų skaičius, darbo vietų, o didėja bedarbystė. Skurdo ribą pasiekė žemutinės ir vidurinės grandies darbuotojų atlyginimai.
Lietuva šiandien patiria didžiulę materialinę ir moralinę žalą daugiau kaip 0,5 milijono jaunimo ir išsilavinusių specialistų išvyko į užsienį. Dėl to šalyje yra daug atsiskyrusių šeimų, be tėvų globos paliktų vaikų. Su tėvais į svetimas šalis kartu išvykę vaikai nebemoka savo gimtosios lietuvių kalbos, perima kitų šalių tradicijas ir papročius.
Kaip byloja statistika, dar apie 230 tūkstančiai darbo netekusių žmonių yra įregistruoti Darbo biržoje ir, kaip prognozuojama, šis skaičius dar didės. Be to, daug specialistų yra išleisti neterminuotoms neapmokamoms atostogoms. Taigi, tokios bedarbystės Lietuvoje dar nebuvo. Dargi 2010 metų valstybės biudžeto išlaidas planuojama palikti 2006 metų lygyje, o realizuojamos produkcijos padidėjusias ir kylančias kainas išlaikyti 20092010 metų lygyje, vadinasi, žmonių perkamoji galia dar mažės. O jau ir dabar daugeliui šeimų neužtenka pinigų pragyvenimui. Bedarbystė, nesubalansuoti atlyginimai verčia Lietuvos piliečius gausiai emigruoti, juolab kad kitose valstybėse sparčiau atsigaunanti ekonomika garantuoja geresnes pajamas ir įsikūrimo sąlygas.
Jei iš 1020 milijonų gyventojų turinčios valstybės išvyksta 12 milijonai žmonių, tokios tautos ekonomiškai ir politiškai taip skaudžiai nenukenčia, negu vos 23 milijonus gyventojų turinčios valstybės, netekusios milijono žmonių. Išvykusieji, net jei ir laikinai, dirba kitų valstybių naudai, stiprina jų ekonominę galią, o tėvynė, netekusi darbo rankų, negamina produkcijos, nedidina savo pajamų. Su tokia padėtimi taikstytis negalima. Būtina jau dabar spręsti žmonių užimtumo klausimus tikslingai nukreipiant lėšas darbo vietoms kurti. Nesiimant ryžtingų veiksmų nedarbingumui šalyje mažinti po kelerių metų Lietuva neteks dar daugiau jaunimo, kita tautos dalis nusens. Tapsime negausia, nykstančia tauta.
Be reikiamo dėmesio ir radikalių sprendimų palikta ir žemės fondo valdymo sritis. Žemės ūkio ministro K. Starkevičiaus teigimu, dabar respublikoje yra nepanaudota apie 1 milijonas ha žemės. Ar rastume tiek santykinai nenaudojamų dirvonuojančių plotų Lenkijoje, Švedijoje, Olandijoje ar Belgijoje? Kodėl žemė, teikianti žmonėms darbą, pragyvenimą ir pajamas, Lietuvoje nenaudojama?
1990 m. kovo 11 dieną, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žemė buvo grąžinta teisėtiems savininkams bei paveldėtojams. Tačiau sugrąžintoje žemėje, sugriautuose vienkiemiuose žmonės buvo palikti be gamybos priemonių, be pastatų ir be valstybės paramos. Prieškarinės Lietuvos laikais, kad žmonės neemigruotų, buvo įvykdyta žemės reforma, išparceliuoti kolonistų dvarai ir bežemiai bei mažažemiai aprūpinti žeme, jiems buvo skiriama parama. Tuo buvo siekiama, kad visa žemė būtų racionaliai naudojama, o tauta būtų gausesnė. Taip po 19221939 metais atliktos valstybinės žemėtvarkos 1940 metais Lietuvos kaime buvo 386220 vienkiemių šeimos ūkių. Juose gyveno ir dirbo gausios šeimos. Šių metų sausio 1 dieną Lietuvos ūkininkų ūkių registre tebuvo įregistruota 108312 ūkininkų (tik 28 proc. prieškario skaičiaus). Tarp jų 5800 naudojo 1 ha, 20400 iki 3 ha ir 39718 iki 10 ha žemės. Šie ūkininkai sudarė 61 proc. visų ūkininkų ūkių registre įregistruotų ūkininkų. Be to, 2009 m. sausio 1 dieną Lietuvoje valstybės žinioje buvo 939281 ha neprivatizuotos (nesugrąžintos bažnyčių, vienuolynų, kitų juridinių bei fizinių asmenų, išmarų) žemės ūkio paskirties žemės, iš kurios 384510 ha (41 proc.) niekam nebuvo suteikta naudoti ir neišnuomota. Kada ir kas, naikinant apskrities viršininko instituciją ir likviduojant apskričių viršininkų administracijas, šiuos plotus privatizuos neaišku. Ar šios žemės privatizavimas bus atliktas stichiškai?
Lietuvoje neturint vertingų iškasenų pramonei vystyti ir daug darbo vietų telkiančios pramonės, 6,53 mln. ha žemės fondas gali užtikrinti milijonų žmonių pragyvenimą. Racionaliai taupiai naudojant žemę, galima sukurti daug darbo vietų ir sugrąžinti gyventi nemažai svetur išvykusių žmonių. Tai realu, nes daug išvykusių mūsų tautiečių užsienyje dirba vandens, miškų ūkyje ir pas ūkininkus. Lietuva, kaip daugelis kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių, yra žemės ūkio kraštas. Europos valstybių pavyzdžiu specializavęsi ir susikooperavę net nedidelių tradicinių Lietuvos šeimos ūkių ūkininkai (Lenkijoje vidutinis šeimos ūkis 78 ha) su pagalbiniais verslais turėtų pilnavertį ne samdinio gyvenimą. Šeimos ūkiams Lietuvoje atsikurti ir vėl įsitvirtinti kaip prieškario nepriklausomybės metais turėtų padėti Seimas ir Vyriausybė. Tuo tikslu būtina panaudoti ir ES teikiamą finansinę paramą. Šio darbo avangarde turėtų būti Žemės ūkio ministerija su Valstybine žemėtvarka, kaip tokį darbą prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje vykdė Žemės ūkio ministras kun. M. Krupavičius.
Spaudoje buvo nurodyta, kad Lietuvos kaimo plėtrai ES iki 2013 metų skyrė 16 milijardų litų. Nemažos lėšos yra skiriamos ir iš Lietuvos valstybės biudžeto. Šių lėšų panaudojimo efektyvumas ir grąža kol kas yra palikti be reikiamos kontrolės ir kai kuriose srityse nei Lietuvos biudžetui, nei žmonėms nedavė deramos naudos. Jomis gausiai naudojosi stambios prekinės žemės ūkio produktų gamybos ir perdirbimo įmonės, žemės ūkio bendrovės bei stambūs ūkininkai, turintys 10005000 ha žemės, nors pastarieji iki šiol vietinei rinkai nepateikia gyventojų pareikalavimą turinčių žemės ūkio produktų (pavyzdžiui, veršienos, avienos) pigesnėmis kainomis negu importuojama.
Daugelis žemės ūkio paskirties žemę susigrąžinusių savininkų, valstybei nesudarius tinkamų ūkininkavimo sąlygų, žemę išnuomoja žemės ūkio bendrovėms ir stambiems ūkininkams. Pastarieji, siekdami didesnio pelno, nėra suinteresuoti kokybiškai tą žemę gerinti ir nuomos sutartis nutraukę grąžina ją savininkams nualintą. Tačiau dabar šie juridiniai bei fiziniai asmenys naudojasi šimtais tūkstančių litų ES paramos. Šios lėšos yra labai reikalingos, bet nepanaudojamos tradiciniams šeimos ūkiams Lietuvoje atkurti.
Žemės ūkio bendrovės bei stambūs ūkininkai išsinuomotų žemės ūkio naudmenų sąskaita už iš ES lėšų gautą paramą perka galingą žemės ūkio techniką, įsirengia pieno, mėsos perdirbimo įmonėles, stato didžiulius brangius pastatus, grūdų elevatorius, kurie pilnai nepanaudojami brangina gaminamos žemės ūkio produkcijos savikainą. Tuo tarpu susikooperavę Lenkijos šeimos ūkių ūkininkai mažesnio dydžio ūkiuose su mažesnio galingumo technika sėkmingai gamina žymiai pigesnę produkciją ir dideliais kiekiais pardavinėja Lietuvoje ir Vokietijoje.
Lietuva, daug žmonių netekusi okupacijos metais, privalo sudaryti sąlygas darbščiam jaunimui ir specialistams. Kviečiame visus, kas myli Lietuvą, pamąstyti ir padėti spręsti gyvybinę Lietuvai problemą. Kviečiame atsiliepti į šiame straipsnyje išsakytas mintis.
Valensas Viktoras ČEGINSKAS,
Lietuvos Atkuriamojo Seimo Agrarinės komisijos
vyriausiasis patarėjas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys
© 2009 XXI amžius
|