2009 m. lapkričio 6 d.
Nr. 78
(1770)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Apie idee fixe, arba Kaip drumzliname vandenyje apsireiškia naujieji gelbėtojai

Linas ŠALNA

Jau esame rašę, kad nepriklausomos Lietuvos ministerijos dirba sovietiniais metodais: joms svarbiausia gauti pinigų ir juos panaudoti savo valdininkų išlaikymui, t. y. paskirstyti tiems, kam tie pinigai dar priklauso, ir surezgus neįtikėtinas schemas trukdyti piliečiams – verslininkams ar paprastiems žmonėms vartotojams. Kokiame giliame sovietiniame įmygyje dar esame, parodo toks pavyzdys. Žemės ūkio ministras K. Starkevičius neseniai sugalvojo gerą idėją: kai kurių miestų turguose leisti pardavinėti šviežią žuvį. Kodėl tai nebuvo daroma iki šiol? Pasirodo, pagal Lietuvos įstatymus visa žuvis turi būti pardavinėjama tik per aukcionus. Dar daugiau, aukcionuose, pavyzdžiui, vieno kilogramo menkių kaina nukrisdavo iki 2,5 lito, tačiau po tarpininkų manipuliacijų ta kaina pašokdavo iki 10–20 litų. Atrodo, naująja tvarka turėtų būti visi patenkinti. Tačiau ta nauja tvarka lieka tik idee fixe lygyje – žuvų pardavimą tiesiai vartotojui riboja vadinamoji kvota: pagal naująją tvarką per metus leidžiama parduoti tik 10 proc. visos sugautos menkės, t. y. 3000 tonų. O dabar, kai ministro leidimas įsigalioja, kvota jau sunaudota ir tiesioginiam pardavimui telieka apie 300 tonų menkių. Žvejai džiaugtųsi gaunama didesne kaina nei parduodami aukcione, bet vėlgi viską trukdo įvestos kvotos. Kaip rodo paskaičiavimai, per metus kiekvienas gyventojas pigesnės menkės gaus vos po vieną kitą žuvelę. Visai kaip tarybų valdžios metais: iš viršaus pasakoma, kad žuvis turi būti parduodama tik aukcionuose, t. y. per tarpininkus, o tiesiogiai leidžiama parduoti tik labai mažą dalį. Kyla klausimas, kam mums reikalinga ta tarybinė, iš viršaus nuleista tvarka? Ar ne dėl oligarchijos norų patenkinimo?

Premjeras Andrius Kubilius sako, kad jau pasiektas krizės dugnas ir netgi pradėjome lipti iš jo: esą šių metų trečiojo ketvirčio ekonomika, palyginti su antruoju, pakilo. Tai labai gerai. Tačiau nejaugi galima galvoti, kad tai pasiekta premjero ar kurio nors ministro pastangomis? Tikrai ne. A. Kubiliaus vyriausybė nepadarė nieko, kad sąmoningai žlugdomas verslas, iš kurio pinigus gauna biudžetas, atsigautų. Nejaugi „optimistas“ ministras D. Kreivys tą padarė? Taip, jis sąžiningas žmogus, bet to maža: jo idėjos tėra idee fixe, ne daugiau. Trys ar penki jo žadėti milijardai į verslininkų kišenes verslo skatinimui tebuvo tušti pažadai, ūkio ministro nubraižyti rutuliukai tuščiame lape. Tad ekonomika augo ne dėl vyriausybės pastangų, greičiau priešingai – vyriausybė tik trukdė šiam procesui didindama mokesčius.

Sakoma, kad valdančiajai koalicijai sustiprinti reikia paramos iš opozicijos. To ėmėsi pats premjeras, nes po vasaros įvykių – TPP frakcijos suskilimo, „Ąžuolo“ frakcijos atsiradimo, po to ir „Vieningos Lietuvos“ frakcijos, jau neįeinančios į valdančiąją koaliciją, susikūrimo, – valdančioji koalicija visiškai susitraukė – jai teliko tik 72 mandatai. Premjeras ėmėsi vilioti opozicijos jėgas, nepaisant daugkartinių jo pasišaipymo iš „labai silpnos“ opozicijos. Viena pirmųjų šokiui buvo pakviesta Darbo partija, turėjusi ne vieną finansinį skandalą ir vis dar neišsinarpliojanti iš kriminalinių bylų. Jos vadovas, kažkada ieškojęs prieglobsčio net Maskvoje ir dabar, nors ir turintis europarlamentaro kėdę (štai kokia patikli mūsų tauta!), metėsi į viliotinį, rodydamas, ką turi: mano parengtas planas yra puikus, jis išves valstybę ir valdžią iš krizės – galiu net pats laiduoti savo turtu (nors oficialiai Uspaskicho turtas būdavo nurodomas apie 60 mln. litų, dabar jis prašneko apie keliskart didesnį turtą – gal net 500 mln.). Tačiau ekonomistai DP pasiūlytą planą pavadino, švelniai tariant, „nerealiu“, o TS-LKD garbės pirmininkas, europarlamentaras V. Landsbergis patį užmojį į koaliciją kviesti susikompromitavusius veikėjus pavadino tiesiau ir tiksliau: „įlipome į daiktą, kurio dabar čia neįvardinsiu”.

Nepaisant įlipimo ar neįlipimo į tą daiktą, kuris nebuvo įvardintas, nepaisant ir persistumdymo tarp pozicijos ir opozicijos, ekonominė padėtis tik blogėja. Ir tai nepaisant premjero daugkartinių užtikrinimų, kad „dugnas jau pasiektas“ arba „krizė jau suvaldyta“. Mat kabinetuose sėdinčiai ir tarp grafikų bei tarp skaičių paskendusiai ir dažnai tik savo kišenėmis besirūpinančiai valdžiai atrodo vienaip, o tautai visai kitaip. Dauguma požymių rodo, jog po krizės turėsime tai, kas įvardijama paradoksu – bus daug bedarbių, bet kvalifikuotos darbo jėgos truks. Jau kitais metais mūsų gyvenimas pablogės vien tuo, kad dėl netoliaregiškos politikų politikos (tokių, kaip kažkada net į prezidentus pretendavęs PETRAS, kuris derėdamasis dėl priėmimo į ES sutikęs su beprotyste – atsijungti nuo pagrindinio elektros energijos šaltinio) IAE bus uždaryta, o elektros kaina labai padidės – jeigu jos apskritai turėsime. Ekonominis nuosmukis Lietuvai turės įvairių padarinių, tačiau prognozuojama, kad 2010 metais apie trečdalį visų bedarbių sudarys ilgą laiko darbo neturintys žmonės, kurie bus praradę motyvaciją bei sugebėjimus. Todėl ūkis negalės vystytis visu pajėgumu. Iš 2010 metais prognozuojamų 261 (o gal ir 300) tūkst. bedarbių (nedarbo lygis – 15,4 proc.) ilgalaikiai bedarbiai gali sudaryti 78,3 tūkst., arba 30 proc. visų nedirbančiųjų. Tačiau ilgalaikis nedarbas gali ir toliau didėti ir 2012–2013 metais sudaryti apie 40 proc. visų bedarbių. Kur mes rasime kvalifikuotų dirbančiųjų, jei jie bus išvykę dirbti į airijas ar ispanijas? Teks rinktis iš kinų, juodaodžių ar arabų... Taigi neišvengiamai lietuviai ir pajuoduos, ir pageltonuos...

Pajutus, kad valdančioji koalicija atsidūrė sunkioje padėtyje, tuoj atsirado ir gelbėtojų, dėl kurių negrabaus valdymo ir susidarė krizinė padėtis. Sekdami Premjero parodytu Nacionalinio susitarimo pavyzdžiu ir jam savotiškai prieštaraudami, buvusieji valdantieji sugalvojo pamėtėti tautai naują žaisliuką – nacionalinės vienybės vyriausybės burbulą. Tam reikalui pirmiausia pasirinko eksprezidentą V. Adamkų, kuris netikėtai „prasitarė“ apie naują vyriausybę su I. Degutiene priešakyje. Neva ši politikė labiau tiktų vadovauti Vyriausybei, ir ne bet kokiai, o nacionalinei. Netrukus tai „nacionalinei vyriausybei“ pritarė ir eksprezidentas (bei ekssekretorius) A. M. Brazauskas, sakydamas, kad dabar, kai Vyriausybė priima tokius kvailus sprendimus, nacionalinė Vyriausybė, aišku, su paslaugiai paties Brazausko pasiūlytų ministrų „profesionalų“ pagalba ištrauks Lietuvą iš krizės dugno. Matyt, jaučia, kad krizė apsilpo ir galima parodyti savo „protingus“ sprendimus. Analogišką variantą siūlo ir mažesnio kalibro politikai, pavyzdžiui, V. Jasukaitytė, sunerimusi, kad besipešant tautos garbiesiems lyderiams Landsbergiui, Prunskienei ir Brazauskui signatarai esą nustumiami į pakraštį. Taigi rašytoja signatarė siūlo šiems trims nusipelnusiems asmenims „susikabinti rankomis ir, pasiaukojus tautos labui, pulti kartu gelbėti valstybę“. O gelbėtojų visada atsiranda. Vienas pasako savo idee fixe, kitas pritaria, o po to viską apvainikuoja Vyriausiasis Gelbėtojas. Nieko nauja šiame pasaulyje. Nors savo partiečių programą pavadinęs „popieriais“, kuriuos „prirašyti visi gudrūs“, Brazauskas kartu išsakė „genialią“ mintį: atsakomybę už šalį prisiimti turi „nacionalinė Vyriausybė“, mat A. Kubiliaus kabinetas esąs nekvalifikuotas, o jo parengtas biudžeto projektas yra „vargo gyvenimas“. O atsižvelgiant į tai, kad popieriuje surašytas programas reikia vykdyti, ir tam reikia „kvalifikuotų, organizuotų žmonių, mokančių dirbti ir organizuoti darbą“, kurių jo, Vyriausiojo Gelbėtojo Brazausko, partija gali pasiūlyti labai daug. Manipuliuodamas ta tiesa, kad „pirma ir pagrindinė klaida – suvelta, visiškai nelogiška mokesčių sistema“, Brazauskas, kurio pasekėjai daug prisidėjo, atvesdami valstybę į sunkią padėtį, vėl rengiasi gelbėti Lietuvą. Tačiau rimti analitikai, peržiūrėję tiek Darbo partijos programinius pasiūlymus, tiek „alternatyvią“ socialdemokratų vyriausybės programą, sako: šios programos parengtos žinant, jog jų nereikės įgyvendinti, nes jeigu jos būtų rengiamos galvojant, kad teks prisiimti atsakomybę už šias siūlomas priemones, tada tos priemonės būtų kitokios. Bet, nepaisant tokių išvadų, Naujajam Gelbėtojui jau ploja pusė žiniasklaidos ir tą daryti patariama ir nustekentiems piliečiams. Ir jis nieko nebodamas interviu per televiziją tiesiai šviesiai išrėkia apie revanšą: „Siūlau nedelsiant persvarstyti Vyriausybės sudėtį“. Taigi Naujieji Gelbėtojai byra kaip iš gausybės rago ir kelia savo reikalavimus. Jam tinka ir „tarpinis“ – Adamkaus pasiūlytas variantas: „nacionalinei“ Vyriausybei vadovauti tinka ir dabartinė Seimo pirmininkė, tik ji turės „remtis rimtais patarėjais, girdėti aplinkinių nuomonę, persvarstyti ministrų sudėtį...“ Taip artėja Lubiankos kabinetuose sugalvotas ir Kremliaus vadų palaimintas genialus planas perimti valdžią. Tik kuo nusikalto mūsų tauta, kad iškovojusi nepriklausomybę, patamsiuose klaidžiojant dešiniesiems, o nuo neišsprendžiamų problemų ir klaidingų sprendimų pavargusiam premjerui prakalbus apie atsistatydinimą, ji vėl būtų valdoma ekskomunistų ir ekskolaborantų?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija