Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Popiežiaus siekis – vieninga Bažnyčia

Mindaugas BUIKA

Šv. Pijaus X draugijos vyskupai Alfonsas de Galareta (dešinėje) ir Bernardas Tisjė de Maljė šventina kunigus Reuters nuotrauka

Naujas dialogo su lefebvristais etapas

Praėjusį mėnesį Visuotinė Bažnyčia daugiausia dėmesio skyrė Vatikane vykusiai antrojo Vyskupų Sinodo asamblėjai skirtai Afrikai. Tačiau spalio antrojoje pusėje dideli darbai atlikti ir popiežiaus Benedikto XVI prioritetinėje laikomoje Bažnyčios vienybės siekio srityje. Spalio 16–23 dienomis Kipre vyko katalikų ir stačiatikių ekumeninio bendradarbiavimo svarbiausios institucijos – Tarptautinės teologinio dialogo komisijos – susitikimas, kuriame nagrinėtas esminis apaštalo šv. Petro įpėdinio Romos vyskupo primato klausimas. Spalio 20 dieną buvo pranešta apie Šventojo Tėvo rengiamą naują Apaštalinę konstituciją, kurioje bus išdėstytos anglikonų jungimosi į Katalikų Bažnyčią institucinės sąlygos.

Pusės amžiaus tarnystė Dievui ir artimam padėjo iškęsti sunkumus ir negandas

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Sesuo Nijolė (dešinėje) su nenuilstančiais Bažnyčios ir tautinės dvasios uoselėtojais – (iš kairės) kun. Mykolu Petravičiumi SDB, buvusia aktyvia JAV lietuvių išeivijos veikėja Jadvyga Damušiene ir kun. Jonu Dominyku Grigaičiu OP Livijos Šiugždienės nuotrauka

Kiekvienoje tautoje visais laikais atrastume kilniaširdiškų, amžinos pagarbos vertų šviesulių, savo pasiaukojančia veikla net ir tamsiausiais priespaudos laikais išsaugojusių žmogišką orumą ir dvasios stiprybę. Amžių kryžkelėse sunkiausius išbandymus ir mirtinus pavojus patyrusi mūsų Tėvynė ir šiandien gali didžiuotis savo ištikimais patriotais, lemtingomis gyvenimo akimirkomis šventai gynusiais tauriausius Laisvės idealus. Tarp tokių uolių pavergtos Lietuvos gynėjų su meile ir pagarba pelnytai minime vienuolės, sesers Nijolės SADŪNAITĖS vardą. Beje, prieš keletą mėnesių su savo buvusiomis bendražygėmis, seserimis vienuolėmis Julyte Runkelaite ir Brone Kibickaite ji kukliai pažymėjo garbingą 50-ies metų vienuolystės jubiliejų.

Įvykiai, suartinę lietuvių ir vengrų tautas

Dr. Aldona Kačerauskienė

Aktorius Tomas Vaisieta (dešinėje) pasakoja apie 1956 metų Vengrijos revoliucijos įvykių atgarsius Vilniaus konservatorijoje. Antras iš dešinės – Vengrijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Peteris Noško-Horvatas

Prieš trejetą metų Lietuvoje buvo iškilmingai paminėtos 1956 metų Vengrijos  revoliucijos 50-osios metinės: organizuota tarptautinė mokslinė konferencija, atidaryta archyvinių nuotraukų paroda, prie Aušros Vartų sienos atidengta atminimo lenta, kuri tapo lietuvių ir vengrų tautų solidarumo, kovos už laisvę simboliu. Kasmet prie šios atminimo lentos Vengrijos Respublikos ambasados bei Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos (pirmininkas dr. Vytautas Grinius) rūpesčiu organizuojamas  minėjimas. Spalio 29 dieną į minėjimą susirinko gausus būrys žmonių. Nepaprastasis ir įgaliotas Vengrijos Respublikos ambasadorius Peteris Noško-Horvatas prie  atminimo lentos pasakė įsimintiną kalbą ir padėjo vainiką. Jis įsitikinęs, jog 1956 metų įvykiai suartino lietuvių ir vengrų tautas. Istorinis moralumas įrodamas pavieniu asmeniniu pavyzdžiu. Narsūs yra tie, kurie 1956 metais išėjo į Vilniaus ir Kauno gatves paremti už laisvę kovojančios vengrų tautos. Tada jauni lietuviai, vyrai ir moterys, gavo laisvės pamoką. Jie garsiai šaukė: „Laisvė Vengrijai“. Mes savo širdimis dabar girdime šitą balsą. Kai  ateina mūsų nacionalinės šventės diena, sakau savo sūnui: „Žiūrėk, Daineli, moralumo pamokos išmokstamos ir įrodomos asmeniniu pavyzdžiu, elgesiu, pažiūromis. Aš tai išmokau iš savo tėvo, jis – iš mano senelio. Tai tradicijos galia. Laisvė ir demokratija įrodoma asmeniniu pasiaukojimu. Nė viena tauta negali būti laisva, kol nelaisvos kitos tautos“. Ambasadorius prisiminė mūsų 1991 m. sausio 13-osios kovotojus ir žuvusiuosius.

Išėjusiems amžinybėn skambėjo „Requiem“

Rimantas KLEVEČKA

Kauno Arkikatedroje Bazilikoje skamba „Requiem“

Ne tik gamtoje lapkritis – nykimo, apmirimo metas, apsigaubęs tirštomis rytmečio miglų skraistėmis, kupinas ilgesiu persmelktos ramybės ir tylos, kuri tarytum skatina įsiklausyti, pajusti akimirkos pulsavimą ir nesustabdomą laiko tėkmę. Bažnyčios kalendorius ir šimtmečius į praeitį siekiančios tautos tradicijos būtent lapkričio pradžioje ragina į savąjį laiką, į kiekvieno iš mūsų „čia ir dabar“ pažvelgti iš kitaip skaičiuojamo laiko – amžinybės perspektyvos.

Pagerbti mirę Marijonų gimnazijos vadovai ir kunigai

Eisena į Marijampolės kapines, kur prisiminti bei bendra malda pagerbti buvę Marijonų gimnazijos vadovai ir vienuolijos kunigai

Vėlinių dieną degame žvakutes, kad jos apšviestų ir mūsų atmintį. Nuo vaikystės atsimenu žvarbius lapkričio vakarus, nušviestus gausybės žvakelių. Ir šiais metais žvakių ugnelės tyliai plevena, nešdamos ramybę ne tik mirusiųjų sieloms, bet ir gyviesiems.

Ramybės bei susikaupimo kupini Marijampolės marijonų gimnazijos moksleiviai ir mokytojai paminėjo šią dieną. Vėlinėms ruoštasi iš anksto. Atėjus lauktos dienos vidurdieniui visi susirinko Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Mažojoje bazilikoje, čia šv. Mišias už mirusiuosius aukojo kun. klebonas Andrius Šidlauskas MIC, Marijonų gimnazijos kapelionas Petras Vojtonis MIC, kun. Jonas Malinauskas MIC ir kun. Bronius Paltanavičius MIC. Buvo gera melstis gausiame mokinių ir mokytojų būryje. Vėliau vyko eisena į senąsias Marijampolės kapines, kur prisiminti bei bendra malda pagerbti buvę Marijonų gimnazijos vadovai ir vienuolijos kunigai, ant kapų padėtos gėlės, uždegtos žvakelės.

Dvelksmas rūtų ir lelijų tau, Marija

Iš kairės: eiles skaitė aktorė Virginija Kochanskytė, arfa grojo Danguolė Vasiliauskaitė, dainavo – Giedrė Zeicaitė

Spalio 18 dieną Zarasų bažnyčioje vyko sakralinė impresija „Dvelksmas rūtų ir lelijų tau, Marija“. Po šv. Mišių buvome pamaloninti retos galimybės išgirsti seniausią instrumentą – arfą (beje, arfa grojo ir karalius Dovydas). Biblijoje yra tokie žodžiai: Kai tik pikta dvasia iš Dievo apimdavo Saulių, Dovydas imdavo į rankas lyrą ir grodavo. Sauliui būdavo lengviau, ir jis imdavo geriau jaustis, o piktoji dvasia nuo jo atsitraukdavo. (1Sam 16, 23 )

Paminėjo garbųjį kunigą ir vienuolį

Tėvo Adomo – kun. Ignaco Milašiaus 95-osioms gimimo metinėms

Vyskupas Juozapas Matulaitis pašventino paminklą ant tėvo Adomo kun. Ignaco Milašiaus kapo. Kairėje – kun. Gintaras Vincentas Tamošauskas OFM Cap, dešinėje – kun. Gediminas Tamošiūnas

Spalio 15 dieną Šv. Vincento Pauliaus (Petrašiūnų) bažnyčioje Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, kunigas Antanas Gediminas Tamošiūnas, klebonas kunigas Gintaras Vincentas Tamošauskas aukojo šv. Mišias už tėvo Adomo – kunigo Ignaco Milašiaus vėlę, kuriam tądien būtų sukakę 95-eri.

Šv. Mišių aukoje dalyvavo Petrašiūnų parapijos tikintieji, vyresnės kartos žmonės, gerai pažinoję tėvą Adomą, jubiliato artimieji, giminės. Per pamokslą vyskupas J. Matulaitis papasakojo apie tėvą Adomą, kurį gerai pažinojo: jis buvo labai pamaldus, mylėjo paprastą žmogų, visada stengėsi kiekvienam padėti, patarti, paguosti, pabūti kartu su ligoniu, niekada nevengdavo vykti ten, kur kviesdavosi tikintieji arba siųsdavo vadovybė. Jubiliatas nuo mažens žinojo duonos vertę, nevengė sunkaus darbo.

Apie idee fixe, arba Kaip drumzliname vandenyje apsireiškia naujieji gelbėtojai

Linas ŠALNA

Jau esame rašę, kad nepriklausomos Lietuvos ministerijos dirba sovietiniais metodais: joms svarbiausia gauti pinigų ir juos panaudoti savo valdininkų išlaikymui, t. y. paskirstyti tiems, kam tie pinigai dar priklauso, ir surezgus neįtikėtinas schemas trukdyti piliečiams – verslininkams ar paprastiems žmonėms vartotojams. Kokiame giliame sovietiniame įmygyje dar esame, parodo toks pavyzdys. Žemės ūkio ministras K. Starkevičius neseniai sugalvojo gerą idėją: kai kurių miestų turguose leisti pardavinėti šviežią žuvį. Kodėl tai nebuvo daroma iki šiol? Pasirodo, pagal Lietuvos įstatymus visa žuvis turi būti pardavinėjama tik per aukcionus. Dar daugiau, aukcionuose, pavyzdžiui, vieno kilogramo menkių kaina nukrisdavo iki 2,5 lito, tačiau po tarpininkų manipuliacijų ta kaina pašokdavo iki 10–20 litų. Atrodo, naująja tvarka turėtų būti visi patenkinti. Tačiau ta nauja tvarka lieka tik idee fixe lygyje – žuvų pardavimą tiesiai vartotojui riboja vadinamoji kvota: pagal naująją tvarką per metus leidžiama parduoti tik 10 proc. visos sugautos menkės, t. y. 3000 tonų. O dabar, kai ministro leidimas įsigalioja, kvota jau sunaudota ir tiesioginiam pardavimui telieka apie 300 tonų menkių. Žvejai džiaugtųsi gaunama didesne kaina nei parduodami aukcione, bet vėlgi viską trukdo įvestos kvotos. Kaip rodo paskaičiavimai, per metus kiekvienas gyventojas pigesnės menkės gaus vos po vieną kitą žuvelę. Visai kaip tarybų valdžios metais: iš viršaus pasakoma, kad žuvis turi būti parduodama tik aukcionuose, t. y. per tarpininkus, o tiesiogiai leidžiama parduoti tik labai mažą dalį. Kyla klausimas, kam mums reikalinga ta tarybinė, iš viršaus nuleista tvarka? Ar ne dėl oligarchijos norų patenkinimo?