Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Įvykiai, suartinę lietuvių ir vengrų tautas

Dr. Aldona Kačerauskienė

Aktorius Tomas Vaisieta (dešinėje) pasakoja apie 1956 metų Vengrijos revoliucijos įvykių atgarsius Vilniaus konservatorijoje. Antras iš dešinės – Vengrijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Peteris Noško-Horvatas

Prieš trejetą metų Lietuvoje buvo iškilmingai paminėtos 1956 metų Vengrijos  revoliucijos 50-osios metinės: organizuota tarptautinė mokslinė konferencija, atidaryta archyvinių nuotraukų paroda, prie Aušros Vartų sienos atidengta atminimo lenta, kuri tapo lietuvių ir vengrų tautų solidarumo, kovos už laisvę simboliu. Kasmet prie šios atminimo lentos Vengrijos Respublikos ambasados bei Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos (pirmininkas dr. Vytautas Grinius) rūpesčiu organizuojamas  minėjimas. Spalio 29 dieną į minėjimą susirinko gausus būrys žmonių. Nepaprastasis ir įgaliotas Vengrijos Respublikos ambasadorius Peteris Noško-Horvatas prie  atminimo lentos pasakė įsimintiną kalbą ir padėjo vainiką. Jis įsitikinęs, jog 1956 metų įvykiai suartino lietuvių ir vengrų tautas. Istorinis moralumas įrodamas pavieniu asmeniniu pavyzdžiu. Narsūs yra tie, kurie 1956 metais išėjo į Vilniaus ir Kauno gatves paremti už laisvę kovojančios vengrų tautos. Tada jauni lietuviai, vyrai ir moterys, gavo laisvės pamoką. Jie garsiai šaukė: „Laisvė Vengrijai“. Mes savo širdimis dabar girdime šitą balsą. Kai  ateina mūsų nacionalinės šventės diena, sakau savo sūnui: „Žiūrėk, Daineli, moralumo pamokos išmokstamos ir įrodomos asmeniniu pavyzdžiu, elgesiu, pažiūromis. Aš tai išmokau iš savo tėvo, jis – iš mano senelio. Tai tradicijos galia. Laisvė ir demokratija įrodoma asmeniniu pasiaukojimu. Nė viena tauta negali būti laisva, kol nelaisvos kitos tautos“. Ambasadorius prisiminė mūsų 1991 m. sausio 13-osios kovotojus ir žuvusiuosius.

Apie idee fixe, arba Kaip drumzliname vandenyje apsireiškia naujieji gelbėtojai

Linas ŠALNA

Jau esame rašę, kad nepriklausomos Lietuvos ministerijos dirba sovietiniais metodais: joms svarbiausia gauti pinigų ir juos panaudoti savo valdininkų išlaikymui, t. y. paskirstyti tiems, kam tie pinigai dar priklauso, ir surezgus neįtikėtinas schemas trukdyti piliečiams – verslininkams ar paprastiems žmonėms vartotojams. Kokiame giliame sovietiniame įmygyje dar esame, parodo toks pavyzdys. Žemės ūkio ministras K. Starkevičius neseniai sugalvojo gerą idėją: kai kurių miestų turguose leisti pardavinėti šviežią žuvį. Kodėl tai nebuvo daroma iki šiol? Pasirodo, pagal Lietuvos įstatymus visa žuvis turi būti pardavinėjama tik per aukcionus. Dar daugiau, aukcionuose, pavyzdžiui, vieno kilogramo menkių kaina nukrisdavo iki 2,5 lito, tačiau po tarpininkų manipuliacijų ta kaina pašokdavo iki 10–20 litų. Atrodo, naująja tvarka turėtų būti visi patenkinti. Tačiau ta nauja tvarka lieka tik idee fixe lygyje – žuvų pardavimą tiesiai vartotojui riboja vadinamoji kvota: pagal naująją tvarką per metus leidžiama parduoti tik 10 proc. visos sugautos menkės, t. y. 3000 tonų. O dabar, kai ministro leidimas įsigalioja, kvota jau sunaudota ir tiesioginiam pardavimui telieka apie 300 tonų menkių. Žvejai džiaugtųsi gaunama didesne kaina nei parduodami aukcione, bet vėlgi viską trukdo įvestos kvotos. Kaip rodo paskaičiavimai, per metus kiekvienas gyventojas pigesnės menkės gaus vos po vieną kitą žuvelę. Visai kaip tarybų valdžios metais: iš viršaus pasakoma, kad žuvis turi būti parduodama tik aukcionuose, t. y. per tarpininkus, o tiesiogiai leidžiama parduoti tik labai mažą dalį. Kyla klausimas, kam mums reikalinga ta tarybinė, iš viršaus nuleista tvarka? Ar ne dėl oligarchijos norų patenkinimo?